Нора Робертс - Viena vasara

„Tavo karjera man tokia pat svarbi, kaip ir tau pačiai."

Kiek kartų Robas jai sakė šiuos žodžius prieš jiems susituokiant? „Jei nori mokytis – pirmyn, mokykis."

Jie susituokė – jauni, nekantrūs idealistai. Jau po šešių mėnesių Robas jautėsi be galo nelaimingas, nes ji daug laiko praleisdavo mokydamasi ir dirbdama studijoje. Jis norėjo, kad jo lauktų karšta vakarienė, o kojinės būtų išskalbtos. „Ne tiek jau daug ir norėjo, – mąstė Brajena. – O jeigu sąžiningai, tai visai mažai. Ir tuo pačiu – be galo daug."

Juodu rūpinosi vienas kitu ir bandė prisitaikyti. Greitai suprato, kad jiems reikia skirtingų dalykų – o ir vienas į kitą dėjo skirtingas viltis, tikėjosi to, ko negalėjo gauti.

Skyrybas būtų galima pavadinti draugiškomis – nebuvo jokio pykčio nei nuoskaudų. Jokio jausmų proveržio. Pasirašė kelis dokumentus – ir sapnas baigėsi. Vis dėlto skaudėjo labiau nei Brajena galėjo įsivaizduoti. Praradimo jausmas it šešėlis dar ilgai ją persekiojo.

Girdėjo, kad Robas vedė dar kartą. Dabar gyvena priemiestyje su žmona ir dviem vaikais. Pagaliau turi tai, ko taip troško.

Ji irgi turi. Brajena peržvelgė savo studiją. Jai nereikėjo puoselėti svajonės tapti fotografe, nes tokia buvo. Tos valandos, kurias praleisdavo laukuose, savo studijoje, tamsiame kambarėlyje, jai buvo reikalingos kaip miegas. Ir viską, ką padarė per šešerius metus po skyrybų, padarė viena. Nereikėjo dalintis šlove. Nereikėjo kam kitam skirti laiko. Galbūt ji iš tikrųjų labai panaši į Mariją. Gyvena savo gyvenimą, pati priima sprendimus, tiek asmeninius, tiek profesinius. Kai kurie žmonės tiesiog nesutverti partnerystei.

Šeidas Kolbis. Brajena atsirėmė koja į Marijos kėdę. Šįkart gali tekti padaryti nuolaidų. Jo darbais ji žavėjosi. Taip žavėjosi, kad nedvejodama paklojo nemenką sumelę už jo nuotrauką su Los Andželo gatvės vaizdu dar tais laikais, kai su pinigais buvo gana striuka. Atidžiai studijavo ją bandydama perprasti, kokia technika padaryta ir atspausta. Tas vaizdas buvo niūrus – daug pilkumos, mažai šviesos. Vis dėlto jame Brajena pajuto tvirtumą. Jokio bejėgiškumo, tik šiurkštus gyvenimas. Tačiau žavėtis jo darbais ir dirbti su juo – du visiškai skirtingi dalykai.

Nors gyveno tame pačiame mieste, sukosi kiekvienas savame rate. Tiesą sakant, dažniausiai Šeidas Kolbis nesisukdavo jokiame rate. Laikydavosi nuošaliai. Brajena buvo mačiusi jį ne viename fotografų susibūrime, bet niekada neteko susipažinti.

Jis būtų įdomus tyrimo objektas. Turėdama pakankamai laiko ji tikrai sugebėtų juostelėje užfiksuoti iš jo sklindantį abejingumą ir žemiškumą. Jeigu jie priimtų pasiūlymą, gal pasitaikytų tokia proga.

Trys mėnesiai kelionėje. Šalyje daugybė vietų, kurių ji dar nematė – ir nenufotografavo. Panirusi į savo mintis Brajena išsitraukė iš rankinės šokoladinį batonėlį ir išsivyniojo. Jai patiko pasiūlymas užfiksuoti vaizdus vienos Amerikos dalies vienu metų laiku ir padaryti iš to vientisą kūrinį. Kiek daug tokiu būdu galima pasakyti!

Brajena mėgo portretus. Pagauti veido išraišką žmogaus, ypač visiems gerai žinomo, ir atskleisti po paviršiumi slypinčius klodus – neapsakomas malonumas. Gal kažkamtai atrodo menka, bet Brajena įžvelgė begalinę įvairovę. Fotografuodama „kietą" roko žvaigždę, sugebėdavo atskleisti jos jautrumą arba pasišaipyti iš kokios pasipūtusios garsenybės. Sugauti netikėtą, provokuojantį kadrą – toks buvo jos darbo tikslas.

Dabar yra proga šitaip užfiksuoti šalį. Tuo pačiu – žmones, daugybę žmonių.

Brajena norėjo priimti pasiūlymą. Net jeigu reikės dirbti drauge su Šeidu Kolbiu, dalintis su juo atradimų džiaugsmu, vis tiek to troško. Ji suleido dantis į šokoladinį batonėlį. Na ir kas, kad visi jį laiko atsiskyrėliu ir keistuoliu? Tris mėnesius ji sugebėtų sutarti su bet kuo.

– Nuo šokolado pasidarysi stora ir bjauri.

Brajena pažvelgė į sugrįžusią Mariją. Jokių prakaito pėdsakų. Dabar ji vėl – primabalerina, kokią ir įsivaizduoja žmonės. Apsitaisiusi šilkais, išsidabinusi deimantais. Rami, santūri, graži.

– Jis man teikia malonumo, – atrėmė Brajena. – Atrodai fantastiškai, Marija.

– Taip, – Marija perbraukė per klubus gobiantį šilką. – Šiaip ar taip, mano profesija verčia mane būti tokia. Dar ilgai ketini dirbti?

– Noriu išryškinti juostą. Ryt atsiųsiu tau kelias nuotraukas.

– Ar dabar vakarieniauji?

– Užkandžiauju, – Brajena atsikando nemažą kąsnį batonėlio. – Galvoju užsisakyti picą.

– Su pepperoni dešra?

Brajena šyptelėjo.

– Su viskuo.

Marija priglaudė ranką prie pilvo.

– O aš ruošiuosi vakarieniauti su savo tironu choreografu, vadinasi, liksiu pusalkanė.

– O aš, užuot išgėrusi taurę Taittinger, tenkinsiuosi sodos vandeniu. Visiems tenka ką nors aukoti.

– Jei man patiks tavo bandomieji darbai, gausi visą dėžę.

– Taittinger?

– Sodos vandens, – nusikvatojo Marija ir išskubėjo iš studijos.

Po valandos Brajena jau kabino negatyvus džiūti. Reikia pasižiūrėti, kaip pavyko, bet greičiausiai iš daugiau kaip keturiasdešimt kadrų bus verta spausdinti ne daugiau kaip penkias nuotraukas.

Pilvui ėmus groti maršą ji pažvelgė į laikrodį. Picą buvo užsisakiusi pusei aštuntos. Apsidžiaugė, kad tiksliai viską suplanavo, ir išskubėjo iš laboratorijos. Pavalgys, o tada peržiūrės Meto nuotraukas, kurias buvo padariusi žurnalui. Išrinks kurią nors vieną, kol išdžius Marijos fotosesijos negatyvai. Kai pasigirdo beldimas į duris, Brajena rausėsi po šūsnį segtuvų, kurie buvo sukrauti tik jai vienai suprantama tvarka.

– Pica, – nudžiugo vėl pajutusi alkį. – Užeikite! Mirštu iš bado! – Pasitėškusi didžiulį drobinį krepšį ant stalo ji ėmė raustis ieškodama piniginės. – Pasirodėte pačiu laiku. Dar penkios minutės, ir būčiau mirusi iš bado. Nereikėjo pamiršti priešpiečių, – papriekaištavo pati sau, vieną po kito mesdama ant stalo storą apdriskusią užrašų knygą, peršviečiamą plastikinį krepšelį su kosmetikos priemonėmis, raktus ir penkis šokoladinius batonėlius. – Padėkite, kur rasite vietos, tuojau pat susirasiu piniginę. – Brajena įkišo ranką giliau į krepšį. – Kiek turiu mokėti?

– Kuo daugiau.

– Mes visi norime kuo daugiau, – Brajena išsitraukė nutrintą vyrišką piniginę. – Esu tokia alkana, kad galėčiau atiduoti viską, ką čia turiu, bet... – Staiga ji nutilo išvydusi prieš save Šeidą Kolbį.

Vyras nužvelgė Brajeną, tada įsispoksojo į akis.

– Už ką norite man sumokėti?

– Už picą, – Brajena numetė piniginę ant stalo, kur jau gulėjo pusė jos daiktų iš krepšio. – Esu tokia peralkusi, kad net neatpažinau jūsų, Šeidai Kolbi. – Susidomėjusi ir savo pačios nuostabai šiek tiek suirzusi ji ištiesė ranką. Ne minioje šis vyras atrodė grėsmingesnis. – Žinau, kas jūs toks, – tęsė moteris, – bet susipažinti, regis, dar neteko.

– Ne, neteko, – Šeidas paspaudė jai ranką ir nepaleisdamas žvelgė į veidą. Tvirtesnė, nei tikėjosi. Jis visada ir visur pirmiausia ieškodavo stiprybės, tik paskui – silpnybių. Ir jaunesnė. Nors žinojo, kad Brajenai tik dvidešimt aštuoneri, tikėjosi pamatyti griežtesnę, agresyvesnę ir rafinuotesnę moterį. O ji atrodė lyg ką tik grįžusi iš paplūdimio. Prigludę marškinėliai gražiai išryškino liauną kūną, kasa beveik siekė liemenį, ir Šeidą staiga nusmelkė smalsumas, kokio ilgio yra palaidi plaukai. Jos akys traukė – pilkos, beveik sidabriškos, migdolo formos. Šias akis jis norėtų nufotografuoti, visą likusį veidą palikdamas šešėlyje. Keista, nešiojasi krepšelį kosmetikos, bet neatrodo, kad pati ja naudotųsi.