Нора Робертс - Viena vasara

Šeidui nereikėjo partnerių.

Tačiau tokios sąlygos. Kai „Gyvenimo būdo" žurnalas pateikė siūlymą parengti iliustruotą albumą apie Ameriką, jis susidomėjo. Nuotraukų etiudai – medžiaga, paliekanti ilgalaikį įspūdį. Jie jaudina, sukrečia arba ramina ir linksmina. Toks ir yra jo, kaip fotografo, tikslas. Jis reikalingas „Gyvenimo būdui", nes jiems reikia stiprių, kartais santūrių ar net dvilypių jausmų, kokius dažniausiai atspindi jo darbai. Bet reikėjo ir atsvaros – žvilgsnio į pasaulį moters akimis.

Šeidas nestokojo sveikos nuovokos, todėl suprato tokio darbo prasmę ir įžvelgė galimybes. Žinoma, jį erzino mintis apie virš galvos kabantį įsipareigojimą visą vasarą praleisti su įžymybių fotografe, dalytis su ja furgonu ir garbe. Juo labiau – su moterimi. Trys mėnesiai ant ratų su moteriškosios lyties atstove, kuri leidžia laiką pyškindama roko žvaigždes ir kitas ryškias asmenybes. Vyro, kuris savo profesionalumą tobulino karo siaubiamame Libane, tokia mintis neviliojo.

Vis dėlto Šeidas norėjo imtis to darbo. Troško įamžinti Amerikos vasarą nuo Los Andželo iki Niujorko, parodyti jos šėlsmą, patosą, prakaitą, sėkmes ir nesėkmes. Parodyti širdį, nors tektų ją išversti išvirkščią.

Tereikia priimti pasiūlymą ir praleisti vasarą su Brajena Mičel.

– Pamiršk, kad į tave nukreiptas fotoaparatas, Marija. Šok. – Brajena pažvelgė pro objektyvą į keturiasdešimtmetę baleto primadoną. Jai patiko tai, ką matė. Amžius? Tik jo užuominos, bet metai nieko nereiškia. Tvirtybė, gracija, stilius. Ištvermė, visų labiausiai – ištvermė. Brajena išmanė, kaip visa tai pagauti ir įamžinti.

Per įspūdingą dvidešimt penkerių metų karjerą Marija Natravidova buvo fotografuojama daugybę kartų. Bet dar niekada pasruvusi prakaitu, su permirkusiu triko. Niekada niekas nebandė parodyti jos nuovargio. O Brajenai nereikėjo iliuzijų, kuriomis apipintas šokėjos gyvenimas, jai rūpėjo nuovargis ir skausmai, tikroji šlovės kaina.

Ji nufotografavo Mariją šuolyje, plačiai išskėstomis kojomis, gracingai ištiestomis į šalis rankomis. Prakaito lašai ritosi veidu, įsitempę raumenys pūpsojo po oda. Brajena spustelėjo fotoaparato mygtuką ir kiek pasuko savo darbo įrankį, kad susilietų judesiai.

Pagaliau yra ir nuotrauka. Brajena suprato tai dar nė juostelės neišryškinusi.

– Privertei mane padirbėti, – nusiskundė šokėja, sudribusi kėdėje ir rankšluosčiu šluostydamasi veidu žliaugiantį prakaitą.

Brajena dar porą kartų spragtelėjo ir padėjo fotoaparatą į šalį.

– Galėjau aprengti tave kokiu prašmatniu kostiumu, ryškiai apšviesti, į rankas įduoti arabeską. Parodytume, kokia esi graži ir gracinga. Bet aš noriu, kad visi pamatytų, jog esi stipri moteris.

– O tu – protinga, – tarė Marija ir numetusi rankšluostį atsiduso. – Kitaip kam eičiau pas tave nuotraukų savo knygai?

– Eitum, nes aš profesionaliausia. – Perėjusi per studiją Brajena dingo galiniame kambarėlyje. Marija ėmė metodiškai masažuoti mėšlungio sutrauktą blauzdą. – Ir dėl to, kad suprantu tave, žaviuosi tavimi. O dar todėl... – Ji atnešė padėklą, ant kurio stovėjo dvi taurės ir ąsotis su skimbčiojančiais ledukais, – kad išspaudžiu apelsinų sulčių.

– Brangioji, – Marija nusijuokusi paėmė taurę. Akimirką palaikė prispaudusi prie kaktos, tada godžiai išgėrė. Jos tamsūs plaukai buvo sukelti ir taip stipriai surišti ant pakaušio, kad tokia šukuosena galėjo tikti tik tobulus veido bruožus ir nepriekaištingą odą turinčiai moteriai. Visu liaunu kūnu išsitiesusi kėdėje ji nužvelgė Brajeną pro taurės viršų.

Marija pažinojo Brajeną septynerius metus, nuo to laiko, kai ši pradėjo dirbti žurnalui „Garsenybės" ir gavo užsakymą nufotografuoti šokėją užkulisiuose. Ši buvo tikra žvaigždė, bet Brajena neatrodė nė per plauką išsigandusi. Marija prisiminė tą jaunutę merginą storomis medaus spalvos kasomis ir prijuoste. Elegantiškoji primadona pasijuto varstoma atviro žvilgsnio, kuriuo šaudė alavo spalvos akys subtiliame veidelyje kiek išsišovusiais žandikauliais ir putliomis lūpomis. Aukštas, sportiškas kūnas skendėjo apsmukusiuose drabužiuose. Ji avėjo nudriskusius sportinius batelius, segėjo ilgus skambančius auskarus.

Marija pažvelgė į apibrizgusius Brajenos sportinukus. Kai kurie dalykai nesikeičia. Iš pirmo žvilgsnio šią aukštą įdegusią šviesiaplaukę su sportbačiais ir šortais palaikytum tipiška kaliforniete. Tačiau išvaizda gali būti apgaulinga. Brajenos Mičel niekaip nepavadinsi tipiška.

Brajena sugavo jos atidų žvilgsnį.

– Ką matai, Marija?

Brajenai tikrai buvo įdomu. Gebėjimas matyti vaizdą ir suvokti, kas slypi už jo, buvo jos profesijos esmė.

– Stiprią ir gudrią moterį, apdovanotą talentu ir nestokojančią ambicijų, – atsilošusi kėdėje Marija nusišypsojo. – Kitaip tariant, beveik save.

Brajena šyptelėjo.

– Stulbinantis komplimentas.

Marija patvirtindama mostelėjo ranka.

– Nedaug yra moterų, kurios man patinka. Pati sau patinku. Ir tu man patinki. Girdėjau kalbant, brangute, apie tave ir tą jauną dailų aktoriuką.

– Metą Perkinsą? – Brajena nemėgo apsimetinėti ar meluoti. Savo noru apsisprendė gyventi mieste, kuris dūsta nuo gandų ir minta paskalomis. – Fotografavau jį, kelis kartus papietavome.

– Nieko rimta?

– Kaip pati sakei – jis gražutis, – Brajena nusišypsojo ir sukramtė ledo gabalėlį. – Bet jo mersedese vargu ar tilptų mudviejų abiejų ego.

– Ak tie vyrai, – Marija pasilenkė ir prisipylė dar vieną stiklinę sulčių.

– Dabar tikriausiai pasakysi kokią protingą mintį.

– O kas geriau už mane tai išmano? – paklausė Marija. – Tie vyrai, – pakartojo tarsi skanaudama žodžius, – man jie atrodo nuobodūs, vaikiški ir kvaili, bet nepakeičiami. Meilėje... kūniškoje. Juk supranti, ką noriu pasakyti?

Brajena vos susilaikė nenusišypsojusi.

– Suprantu.

– Kai esi mylima, jautiesi pakylėta, bet vis dėlto tai sekina. Galėčiau palyginti su Kalėdomis. Kartais būnu kaip vaikas, nesuprantantis, kodėl Kalėdos turi baigtis. Bet jos baigiasi. Tada imu laukti kito karto.

Brajeną visada labiausiai žavėjo, kaip žmonės supranta meilę, kaip elgiasi su ja – vieni čiumpa it galvą pametę, kiti vengia.

– Ar todėl ir neištekėjai, Marija? Vis laukdavai kito karto?

– Ištekėjau už baleto. Užsimaniusi santuokos su vyru, būčiau turėjusi skirtis su šokiu. Mano gyvenime vietos tėra tik vienam. O tu?

Staiga nuliūdusi Brajena pažvelgė į savo taurę su sultimis. Ji pernelyg gerai suprato Marijos žodžius.

– Vietos tėra tik vienam, – sumurmėjo. – Bet aš nelaukiu kito karto.

– Tu jauna. Jeigu galėtum Kalėdas švęsti kasdien, nejaugi atsisakytum?

Brajena patraukė pečiais.

– Aš per didelė tinginė, kad kasdien švęsčiau.

– Vis dėlto tai graži svajonė, – Marija pakilo ir pasirąžė. – Jau pakankamai ilgai mane kankinai. Turiu palįsti po dušu ir persirengti. Pietauju su savo choreografu.

Likusi viena Brajena nesąmoningai perbraukė pirštu per fotoaparatą. Nedažnai susimąstydavo apie meilę ir santuoką. Kartą išbandė. Tada ir suprato, kad svajonė, virtusi tikrove, kaipmat išnyksta. Panašu į blogai išryškintą nuotrauką. Ilgalaikiai santykiai retai kada nusiseka, o dar rečiau gerai baigiasi.

Prisiminė Li Redklifą, kuris vedė Hanter Braun. Juo- du drauge pragyveno beveik metus, ji padėjo auginti jo dukrą ir jau laukėsi pirmojo savo kūdikio. Li buvo laimingas, bet visai netikėtai Hanter sutiko ypatingą vyrą, kuris norėjo, kad ji būtų savimi ir net skatino gilintis į save. Brajena pati patyrė, kad jausmai kartais labai skiriasi nuo žodžių.