Нора Робертс - Viena vasara

„Nelabai rūpinasi savo išvaizda", – pagalvojo jis. Tai supaprastintų jųdviejų santykius, jeigu vis dėlto nutartų dirbti kartu. Jam trūko kantrybės laukti, kol moteris susiruoš, išsipustys ir pasidažys. Regis, Brajenai tai nėra svarbu. Ir apžiūrinėja jį vertindama – lygiai taip pat kaip dabar jis vertina ją. Tačiau Šeido tai nė kiek netrikdė. Fotografas, kaip bet kuris kitas menininkas, stengiasi pažvelgti giliau.

– Sutrukdžiau dirbti?

– Ne, kaip tik ruošiausi pailsėti. Sėskitės.

Abu elgėsi santūriai. Šeidas impulsyviai priėmė sprendimą ateiti pas ją. O Brajena nelabai žinojo, kaip su juo apsieiti. Ir vienas, ir kitas lūkuriavo, nesistengdamas pereiti nuo mandagaus dalykinio bendravimo prie draugiškesnio pokalbio. Brajena liko prie savo stalo. Teritorija jos, tegu Šeidas žengia pirmą žingsnį.

Šeidas ne iš karto prisėdo. Susikišęs rankas į kišenes jis dairėsi po studiją. Patalpa buvo erdvi, užlieta pro didžiulius langus krintančios vakaro prieblandos. Prie sienos stovėjo keli nedideli prožektoriai, buvo ištempta mėlyna širma – tikriausiai liko po neseniai vykusios fotosesijos. Kampe buvo sustatyti reflektoriai, skėčiai ir ant trikojo įtaisytas fotoaparatas. Jam nereikėjo prieiti arčiau, kad suprastų, jog tai pats moderniausias modelis. Vis dėlto net turėdamas tobuliausią techniką ne kiekvienas gali tapti puikiu fotografu.

Brajenai patiko Šeido laikysena. Jis neatrodė atsainus, atvirkščiai – susikaupęs, paniręs į savo mintis. Jeigu galėtų, nufotografuotų jį dabar – vieną, šešėlyje. Bet prieš fotografuodama ji stengiasi pažinti žmogų.

Kažin, kiek jam metų? Trisdešimt treji, trisdešimt penkeri? Kai ji dar mokėsi koledže, Šeidas buvo apdovanotas Pulitzerio premija. Bet Brajenos tai nė kiek nebaugino.

– Puiki studija, – pagyrė jis ir įsitaisė ant kėdės prie stalo.

– Ačiū, – padėkojo ji ir pasitraukė su kėde, kad galėtų pažvelgti į Šeidą iš kitos pusės. – Jūs pats nedirbate studijoje, tiesa?

– Dirbu lauke. – Šeidas išsitraukė cigaretę. – Tais retais atvejais, kai prireikia studijos, įsiprašau pas kokį pažįstamą fotografą arba išsinuomoju.

Brajena ėmė raustis po stalčių ieškodama peleninės.

– Pats spausdinate savo nuotraukas?

– Visas iki vienos.

Brajena linktelėjo. Tais retais atvejais, kai tekdavo patikėti savo juostą kam kitam, ji likdavo nepatenkinta. Tai ir buvo viena iš priežasčių, kodėl nutarė imtis savo verslo.

– Ir aš mėgstu dirbti laboratorijoje.

Ji pirmą kartą nusišypsojo, prikaustydama jo žvilgsnį. „Kokia jėga, – pamanė Šeidas. – Lengvas lūpų kryptelėjimas, ramus ir pasitikintis. Velniškai išraiškinga."

Pasigirdo beldimas į duris ir Brajena pašoko.

– Pagaliau!

Šeidas stebėjo, kaip ji eina per kambarį. Nustebo, kad Brajena tokia aukšta. Metras septyniasdešimt penki, – nusprendė, – o kojos vos ne iki pažastų. Ilgos, liaunos, įdegusios. Buvo nelengva atplėšti žvilgsnį nuo šypsenos, bet nuo kojų – beveik neįmanoma.

Jai praėjus pro šalį Šeidas užuodė kvapą. Tingiai seksualus – kitaip neapibūdinsi. Tai ne gėlių aromatas, ne rafinuoti kvepalai. Nenusakomas, pabrėžiantis jos išskirtinumą. Traukdamas cigaretę Šeidas stebėjo ją, juokaujančią su picų išvežiotoju.

Fotografai garsėja arogantišku elgesiu – toks profesinis bruožas. Manė, kad Brajena pasirodys esanti rafinuota ir šalta moteris. Jau beveik buvo apsisprendęs dirbti su tokia partnere. Dabar teks pakeisti savo požiūrį ir gerai pasvarstyti, ar jis nori dirbti su moterimi, kuri panaši į paplūdimio mergytę ir kvepia it vasaros prieblanda.

Nusisukęs nuo jos Šeidas atsivertė pirmą po ranka pasitaikiusį aplanką. Atpažino moterį nuotraukoje – tai buvo populiariausiuose kino filmuose karaliaujanti žvaigždė, jau turinti du Oskarus ir gyvenanti su trečiu vyru. Brajena buvo aprengusi ją žvilgančiais apdarais. Karališkas spindesys moters, pasiekusios neįtikėtinų aukštumų. Bet nuotrauka nebuvo tradicinė.

Aktorė sėdėjo prie staliuko, nukrauto kremais bei losjonais, žvelgė į savo atvaizdą veidrodyje ir juokėsi. Ne šypsojosi santūria, savo vertę žinančios garsenybės šypsena, saugodamasi, kad neišryškėtų raukšlės, o kvatojosi nuoširdžiai, iš visos širdies – tą juoką beveik galėjai girdėti. Žiūrinčiajam į nuotrauką palikta spręsti, ar ji juokiasi iš savo atspindžio, ar iš to įvaizdžio, kurį per daugelį metų susikūrė.

– Patinka? – paklausė Brajena, sustojusi prie jo su kartonine dėže rankose.

– Taip. O jai?

Pernelyg išalkusi, kad galvotų, ar elgiasi mandagiai, Brajena atsidarė dėžę ir čiupo gabalėlį.

– Užsakė keturiasdešimties prie šešiasdešimties centimetrų dydžio nuotrauką savo sužadėtiniui. Norite gabaliuko?

Šeidas pažvelgė į dėžę.

– Ar jie nieko nepamiršo ant jos uždėti?

– Ne. – Pasiraususi stalčiuje Brajena ištraukė dėžutę servetėlių. – Turiu tvirtą nuomonę apie nesaikingumą. Tai- gi... – Nusprendusi, kad pats laikas baigti žvalgytuves, ji atsilošė kėdėje ir ištiesė kojas, ant stalo tarp jųdviejų gulėjo atidaryta dėžė su pica. – Norite pasikalbėti apie pasiūlymą?

Šeidas paėmė gabaliuką picos ir servetėlę.

– Gal turite alaus?

– Tik sodos vandens. Ir paprasto, ir dietinio. – Ji atsikando gardų kąsnį. – Studijoje nelaikau stipresnių gėrimų. Kad nebūtų bėdos su įkaušusiais klientais.

– Kaip nors ištversiu. – Kurį laiką juodu valgė tylėdami, vis dar tyrinėdami vienas kitą. – Ilgokai svarsčiau, ar imtis šio darbo.

– Turėtumėte progą pažvelgti į kitokį gyvenimą, – tarė Brajena. Kai Šeidas nustebęs kilstelėjo antakį, ji sviedė servetėlę į šiukšlinę ir pridūrė: – Jūsų darbai iš užsienio šalių – labai stiprūs. Juose daug užuojautos, bet užvis daugiausia – liūdesio.

– Tai buvo liūdesio metai. Neieškojau grožio.

Dabar jau nustebo Brajena. Visiškai aišku, kad jo požiūris į fotografiją kitoks nei jos.

– O aš fotografuoju tai, kas nėra bjauru. Menas įsileidžia į savo pasaulį ir malonius dalykus.

Ją išklausęs Šeidas gūžtelėjo pečiais.

– Net žiūrėdami per tą patį objektyvą mudu matytume skirtingus dalykus.

– Todėl mudviejų nuotraukos ir yra unikalios. – Brajena pasilenkė ir paėmė dar gabalėlį picos.

– Mėgstu dirbti vienas.

Brajena susimąsčiusi kramtė. Jeigu Šeidas stengiasi ją suerzinti, pasiekė savo tikslą. Jeigu toks jo būdas – jai nuo to nė kiek ne lengviau. Vis dėlto ji nori imtis to darbo, vadinasi, turi susitaikyti su tuo, kad teks dirbti drauge.

– Man ir pačiai taip labiau patinka, – iš lėto tarė ji. – Bet kartais tenka eiti į kompromisus. Juk žinote, kas yra kompromisas, Šeidai? Šiek tiek nusileidžiu aš, šiek tiek jūs, ir surandame aukso vidurį.

Brajena ne tokia jau rami, kokia dedasi. Ir gerai. Šeidas visai nenorėtų leistis į kelionę su tokia lėtapėde, kokia ji bando apsimesti. Trys mėnesiai – netrumpas laiko tarpas. Bet kodėl nepabandžius? Svarbiausia – nusibrėžti ribas.

– Aš nustatysiu maršrutą, – nieko nelaukdamas pasiūlė jis. – Pradėsime po dviejų savaičių LosAndžele. Kiekvienas rūpinsimės savo technika. Per visą kelionę dirbsime katras sau. Jūs fotografuosite tai, kas įdomu jums, o aš – kas patrauks mano akį. Ir nieko neklausinėsite.

Brajena nusilaižė padažą nuo pirštų.

– O ar kada nors kas nors klausinėjo, Kolbi?

– Svarbiau tai, kad aš neatsakinėju. – Šiuos žodžius Šeidas ištarė taip paprastai, kad tapo aišku, jog kitaip ir nebus. – Leidėjas nori, kad darbai atskleistų dviejų menininkų požiūrį – tą ir gaus. Kartkartėmis kur nors apsistosime ir išsinuomosime laboratoriją. Peržiūrėsiu jūsų negatyvus.