Нора Робертс - Viena vasara

Po pirmo pasimatymo studijoje jie buvo susitikę dar du kartus – aptarė tikslų maršrutą ir projekto temas. Neatrodė, kad Šeidas būtų pasidaręs bent kiek nuolaidesnis, vis dėlto Brajena įsitikino, kad jis įžvalgus. Šis darbas abiem buvo labai svarbus, todėl abu stengėsi elgtis taip, kaip ji pasiūlė – ieškoti kompromisų.

Kai pirmas susierzinimas atslūgo, Brajena nusprendė, kad per tuos kelis mėnesius jie galėtų tapti draugais – žinoma, profesine prasme. Bet po poros dienų, praleistų dirbant kartu, suprato – to niekada nebus. Šeidas negali kelti tokių paprastų jausmų kaip draugiškumas. Jis arba keri, arba siutina. Bet jo kerams Brajena nė nemanė pasiduoti.

Aiškindama tai paprastu profesiniu įpročiu, ji atidžiai stebėjo Šeidą. Juk nesileisi į kelionę su vyru, apie kurį beveik nieko nežinai. Keista, bet juo daugiau pavykdavo sužinoti, – tiksliau sakant, juo daugiau nepavykdavo sužinoti, – juo labiau graužė smalsumas.

Vos persiritęs į trečią dešimtį metų Šeidas vedė, bet netrukus išsiskyrė. Ir viskas – jokių kalbų apie tai, jokių paskalų, nei gerų, nei blogų. Jis puikiai paslėpė pėdsakus. Dirbdamas fotografu žurnale „Tarptautinė apžvalga", penkerius metus praleido svetimuose kraštuose. Ne Paryžiuje, Londone ar Madride, o Laose, Libane ir Kambodžoje. Už ten atliktus darbus buvo apdovanotas Pulitzerio premija, gavo Užjūrio spaudos klubo [Overseas Press Club – 1939 m. JAV įsteigta asociacija, vienijanti žurnalistus, dirbančius šalyje ir svetur (vert.)] apdovanojimą.

Šeido nuotraukos buvo demonstruojamos visuomenei, bet asmeninis gyvenimas liko paslaptyje. Jis retai išeidavo į žmones, o draugus turėjo be galo ištikimus – jie tylėjo it vandens į burną prisisėmę. Jeigu jau Brajena nori sužinoti daugiau, teks tai padaryti drauge dirbant.

Kai pavyko susitarti, kad paskutinę dieną Los Andžele jie fotografuos paplūdimyje, Brajena pamanė, jog tai – geras ženklas. Apsisprendė iškart, nė nesusiginčiję. Paplūdimio scenos bus tęstinė tema per visą jų kelionę nuo Kalifornijos iki Keip Kodo.

Iš pradžių juodu ėjo pakrante kartu, lyg draugai ar mylimieji – nesiliesdami, tačiau koja kojon. Nesikalbėjo, bet Brajena jau buvo perpratusi, kad Šeidas nesistengia palaikyti tuščių pokalbių, nebent pagauna gera nuotaika.

Nors buvo vos dešimta valanda ryto, saulė kepinte kepino. Darbo dieną saule ir vandens malonumais lepinosi tik jaunimas arba pagyvenę žmonės. Brajena sustojo, o Šeidas nuėjo toliau – nė vienas neištarė nė žodžio.

Jos žvilgsnis užkliuvo už kontrastingo reginio. Pagyvenusi moteris didžiule plačiakrašte skrybėle ir ilga paplūdimio suknele bei nerta skara sėdėjo po skėčiu ir žvelgė į savo anūkę, mūvinčią tik nėriniuotomis rausvomis kelnaitėmis, kuri šalimais uoliai kasė smėlyje duobutę. Saulės spinduliai glostė mažylę, o senoji ponia slėpėsi šešėlyje.

Norint nufotografuoti, reikia gauti moters sutikimą. Prašyti žmogaus, kad leistų jį fotografuoti, Brajenai būdavo nesmagu, jei tik galėdavo, kaip įmanydama stengdavosi to išvengti. Šįkart tai buvo neįmanoma, todėl sukaupusi kantrybę ji kalbino moterį tol, kol ši atsipalaidavo ir nurimo.

Jos vardas buvo Sedė, anūkės irgi toks pat. Dar prieš nuspausdama mygtuką Brajena žinojo, kaip pavadins nuotrauką – „Dvi Sedės". Reikia vienintelio dalyko – sugauti tą mąslų žvilgsnį moters akyse.

Prireikė dvidešimties minučių. Užmiršusi apie karštį ji klausėsi, mąstė ir ieškojo tinkamos padėties. Žinojo, ko nori – senosios ponios santūrumo ir vaikiško mergytės nerūpestingumo. Ir dar jųdviejų ryšio, užsimezgusio dėl gyslomis tekančio giminės kraujo ir amžiaus skirtumo.

Paskendusi prisiminimuose Sedė pamiršo apie fotoaparatą ir nepastebėjo, kad Brajena ėmė fotografuoti. Norėjo išgauti aštrų kontrastą – tai, ką matė. Spausdindama nuotrauką negailestingai išryškins senosios veido raukšles ir mažylės odos švelnumą.

Jausdama moteriai dėkingumą Brajena dar kelias minutes su ja šnektelėjo ir pažadėjusi atsiųsti nuotrauką užsirašė adresą. Tada patraukė toliau, dairydamasi, gal kas vėl patrauks dėmesį.

Šeidas irgi nufotografavo savo pirmuosius kadrus, bet nebandė užmegzti pokalbio. Tai buvo vyras. Jis gulėjo kniūbsčias ant išblukusio paplūdimio rankšluosčio. Raudonas, aptukęs, beveidis. Verslininkas, nusprendęs iš ryto pailsėti, o gal pardavėjas iš Ajovos – nesvarbu. Kitaip nei Brajena, Šeidas ieškojo ne asmenybių, o panašumo tarp tų, kurie kepina savo kūnus saulėje. Greta vyro buvo į smėlį įsmeigtas plastmasinis įdegio kremo buteliukas, mėtėsi guminių šlepečių pora.

Šeidas šešis kartus spustelėjo fotoaparato mygtuką iš dviejų skirtingų vietų, nepersimetęs nė žodžiu su knarkiančiu poilsiautoju. Patenkintas perbėgo žvilgsniu per paplūdimį. Už trijų metrų Brajena ramiausiai nėrėsi iš savo šortų ir marškinėlių. Prigludęs raudonas maudymosi kostiumėlis buvo gundomai aukštai iškirptas virš šlaunų. Jai keliant koją Šeidas nužvelgė profilį. Griežtas, ryškus, lyg būtų iškaltas meistro rankos.

Vyras nedvejojo. Nukreipęs į ją objektyvą nusitaikė, nustatė diafragmą, šiek tiek pasilenkė į priekį ir ėmė laukti. Tą akimirką, kai Brajena suėmė už marškinėlių apačios, jis ėmė pleškinti.

Moteris atrodė rami ir atsipalaidavusi. Šeidas jau pamiršo, kad žmogus gali būti toks nerūpestingas pasaulyje, kuriame gilinimasis į save tapo religija. Jos kūnas buvo viena ilga grakšti linija, kurios vis daugiau skleidėsi jai rangantis iš marškinėlių. Akimirką ji pakėlė veidą saulės spinduliams. Kažkas įsirangė jam į vidurius ir ėmė iš lėto tvinkčioti.

Aistra, Šeidas ją atpažino. Tačiau nėmaž nekreipė dėmesio.

Tai, kas dabar nutiko, jų profesijos žmonės vadina lemtinga akimirka. Fotografas mąsto, tada spaudo mygtuką, stebėdamas besiskleidžiančią sceną. Kai vaizdiniai ir emociniai elementai sutampa, – kaip šįkart, su didžiule jėga, – tai sėkmė. Tokiu atveju nebūna jokių pakartojimų. Lemiamas momentas kaip tik tai ir reiškia – viskas arba nieko. O tai, kad pasijuto sukrėstas, tik patvirtina, jog įamžino tikrą, tingų jos seksualumą.

Prieš daugelį metų jis prisivertė išmokti emociškai nesusisieti su savo fotografuojamais objektais. Kitaip jie surytų fotografą. Neatrodė, kad Brajena Mičel mėgtų ryti vyrus, bet Šeinas nebuvo linkęs rizikuoti. Jis nusisuko ir ją pamiršo. Beveik pamiršo.

Jų keliai vėl susikirto tik po gerų keturių valandų. Brajena sėdėjo prie kiosko ir godžiai valgė dešrainį, skendintį garstyčiose ir kitokiuose pagarduose. Šalia savęs iš vienos pusės buvo pasidėjusi fotoaparato dėklą, iš kitos – skardinę su sodos vandeniu. Siauri raudonais rėmeliais akiniai nuo saulės atspindėjo Šeido atvaizdą.

– Kaip sekėsi? – paklausė ji pilna burna.

– Gerai. Nejaugi čia yra dešrainių?

– Mmm... – nurijusi kąsnį Brajena mostelėjo į kioską. – Skanumėlis.

– Atsisakysiu, – pasilenkęs Šeidas paėmė saulėkaitoje kaistančią skardinę su sodos vandeniu ir nugėrė gerą gurkšnį. Gėrimas buvo apelsinų skonio, saldus. – Ir kaip, po galais, galite gerti šitą šlamštą?

– Man reikia daug cukraus. Turiu porą kadrų, kuriais esu labai patenkinta, – ji ištiesė ranką į skardinę. – Norėčiau rytoj prieš išvažiuojant išryškinti nuotraukas.

– Jei tik septintą būsite pasiruošusi.

Nurijusi paskutinį kąsnį Brajena suraukė nosį. Jau verčiau dirbtų iki septynių ryto, nei keltųsi taip anksti. Pirmas dalykas, kurį reikės suderinti – biologinius laikrodžius. Brajena žinojo, koks grožis ir jėga slypi saulėtekio nuotraukose. Vis dėlto taip jau nutiko, kad jai mielesnės saulėlydžio paslaptys ir spalvos.