Нора Робертс - Viena vasara

– Gal mums abiem ir pavyks.

Šeidas nebuvo įsitikinęs, kad ji juokauja. Iš pradžių norėjo grįžti į furgoną ir ramiai palaukti, kol Brajena liausis kvailiojusi. Bet pagalvojęs, kad jie ir taip jau iššvaistė daug laiko, pasuko link jų. Avis stebeilijo juos, sukiodama galvą tai į vieną, tai į kitą.

– Čiupk! – šūktelėjo Brajena ir puolė.

Nespėjęs nė pagalvoti apie poelgio absurdiškumą Šeidas metėsi iš kitos pusės. Avis grakščiai nubidzeno į šalį. Šeidas su Brajena nespėję susivokti trenkėsi vienas į kitą ir griuvo į minkštą žolę pakelėje. Jis pajuto dunkstelėjimą, paskui – gundantį jos kūną.

Praradusi amą Brajena gulėjo prispausta Šeido. Jo kūnas buvo labai tvirtas ir vyriškas. Amą ji gal ir prarado, bet tik ne nuovoką. Suprato – jeigu jie liks gulėti, padėtis gali tapti ganėtinai kebli. Giliai įtraukusi oro ji pažvelgė jam tiesiai į akis.

Šeido žvilgsnis buvo mąslus, atidus ir nelabai draugiškas. Jis nebūtų nuolankus mylimasis, Brajena instinktyviai tai jautė. Kokios akys – tamsios bedugnės. Nuo tokio vyro reikėtų sprukti kuo toliau. Jis netruktų pakerėti, atimti sveiką protą – tada jau nebebūtų kelio atgal. Teko priminti sau, kad labiau vertina neįpareigojančius santykius, nes širdis kažkodėl plakė neįprastu ritmu.

– Nepavyko, – išspaudė ji, bet nė nekrustelėjo.

– Taigi.

Jos veidas stulbinamai dailus – aštrūs bruožai ir švelni oda. Šeidui beveik pavyko įtikinti save, kad jo susidomėjimas grynai profesinis. Brajena turėtų puikiai atrodyti nuotraukose, kad ir iš kokios padėties fotografuotum, kad ir koks apšvietimas. Karalienė būtų ar valstietė, jos vis tiek trokštų bet kuris vyras. Tas tingus seksualumas, kurį jis nuolat juto, spinduliuotų ir iš nuotraukos.

Šeidas įsivaizdavo mažiausiai tuziną situacijų, kuriose norėtų ją nufotografuoti. Ir tuziną būdų, kaip norėtų pamylėti. Pirmasis – čia pat, ant vėsios žolės palei kelią, kai leidžiasi saulė ir taip tylu.

Brajena perskaitė tas mintis jo akyse, dar buvo laiko išvengti pasekmių. Tačiau nepasijudino. Žodžių nereikėjo, būtų užtekę tik pasimuistyti. Protas bandė priešintis galingam potraukiui, bet tik gerokai vėliau ji ne kartą klaus savęs, kodėl nenorėjo nieko girdėti. O dabar, vėstant orui ir leidžiantis sutemoms, troško potyrių. Negalėjo prisipažinti, kad trokšta Šeido.

Kai jis palietė jos lūpas, tame bučinyje nebebuvo švelnaus ieškojimo, kaip aną kartą. Dabar Šeidas geidė pajusti visą jos aistrą. Jie godžiai puolė vienas prie kito, tarsi būtų norėję privesti savo partnerį iki beprotybės.

Kūnas kaito taip greitai, kad žolė degino it ugnis. Keista, kaip ji dar neišsilydė. Brajena prarado savitvardą ir sudejavo trokšdama daugiau. Šeido pirštai taršė jos plaukus, stengdamiesi išardyti kasos pynę – jis dar nenorėjo, o gal nedrįso, paliesti jos kūno. Brajena sujudėjo – ne traukdamasi, o bandydama priglusti dar arčiau. Imk mane, – regis, sakė. Bet Šeidas ir toliau kankinamai aistringai bučiavo jos lūpas.

Brajena girdėjo, kaip prie ausies vėjelis erzinamai šiurena žolę. Juto, koks įsitempęs Šeidas, ir suprato – jis tvardosi. Iš visų jėgų. Nors savo bučiniu visiškai ją nuginklavo, pats nepasidavė. Nusivylusi Brajena perbraukė rankomis jam per nugarą – ir pasiryžo jį sugundyti.

Šeidas dar niekada nejautė tokio poreikio suteikti malonumą. Tai ji pažadino jame troškimą susilieti, nors jis manė seniai numarinęs tokius širdies įgeidžius. Brajena atrodė be galo paprasta – švelnios lūpos buvo dosnios, lankstus ir judrus kūnas gundė, o svaigus kvapas suko galvą. Kai ji ištarė jo vardą, tai nuskambėjo visiškai nuoširdžiai. Pirmą kartą per visą amžinybę Šeidas troško duoti – nesavanaudiškai, nevaržydamas savęs.

Melą nesunkiai galima nuslėpti, bet jam tai sekasi kur kas prasčiau nei jai. Šeidas tai puikiai suprato, bet nebegalėjo trauktis. Brajena jį provokavo – taip atvirai ir paprastai, kad buvo neįmanoma atsilaikyti. Mintyse jis keikė ir ją, ir save, kol pamažu protas ėmė blaustis, o kūnas tvinkčioti.

Abu pajuto drebant žemę, bet nė nepagalvojo, kad tai kas kita, o ne jų aistra. Išgirdę vis stiprėjantį gaudesį pamanė, jog tai tik jų galvose. Tačiau staiga ūžtelėjo vėjo šuoras, važiuodamas pro šalį pasignalizavo sunkvežimio vairuotojas. Juodu akimirksniu atsipeikėjo. Brajena kaipmat pašoko, pirmą kartą pajutusi tikrą paniką.

– Geriau perkelkime per tvorą tą avį ir važiuokime toliau, – pasiūlė ji ir pyktelėjo išgirdusi netvirtą savo balsą. Tada sukryžiavo rankas ant krūtinės, lyg bandydama nuo kažko apsisaugoti. „Vėsiau", – pagalvojo. Tik tiek. – Jau beveik sutemo.

Šeidas nė nepastebėjo, kad jau taip tamsu. Nebesuvokė, kas dedasi aplink – niekada anksčiau to sau neleisdavo. Visai pamiršo, kad jie voliojasi pakelės žolėje kaip kokie pakvaišę paaugliai. Pajuto kylantį pyktį, bet susitvardė. Jau ir taip beveik prarado savitvardą, reikia valdytis.

Brajena sugavo avį kitoje kelio pusėje, kur ši ramiausiai rupšnojo žolę įsitikinusi, kad žmonės ja nebesidomi. Netikėtai užklupta avelė subliovė ir ėmė spurdėti. Šeidas nusikeikė ir priėjęs čiupo ją Brajenai iš rankų, kol ši ir vėl nenugriuvo. Tada be ceremonijų permetė gyvulį per tvorą.

– Dabar jau patenkinta? – paklausė.

Brajena aiškių aiškiausiai matė, kad Šeidas niršta, kad ir kaip stengiasi nuslėpti. Tačiau ir pati kunkuliavo pykčiu. Kūnas tvinkčiojo, kojos nelaikė, ir tik viduje kunkuliuojančios emocijos padėjo apie tai negalvoti.

– Ne! – atrėžė ji. – Tu taip pat! Man regis, tai, kas ką tik nutiko, turėtų mus įspėti, kad reikia laikytis atokiau vienam nuo kito.

Ji jau sukosi eiti, tačiau Šeidas čiupo už rankos.

– Aš tavęs neprievartavau, Brajena.

– Aš tavęs taip pat, – priminė ji. – Esu atsakinga už savo veiksmus, Šeidai. – Moteris dėbtelėjo į jos riešą sugniaužusią jo ranką. – Taip pat ir už savo klaidas. Jei tu nori išsižadėti savųjų kaltindamas kitus – turi tokią teisę.

Jis dar smarkiau spustelėjo jos ranką ir Brajena išplėtė akis iš nuostabos – koks stiprus ir gilus jo pyktis. Ne, ji tikrai nepratusi prie tokių staigių nuotaikos pokyčių – nedažnai tekdavo tai išgyventi, juo labiau sukelti kitam žmogui.

Pamažėle, aiškiai įdėjęs nemažai pastangų, Šeidas ją paleido. Brajena pataikė tiesiai į dešimtuką – prieš nuoširdumą jis bejėgis.

– Ne, – tarė gerokai ramiau, – aš prisiimu dalį kal- tės, Brajena. Bus lengviau abiem, jei susitarsime elgtis santūriau.

Ji linktelėjo irgi gerokai aprimusi, netgi šyptelėjo.

– Gerai, – sutiko ir palengvėjusia širdimi dar kartą priminė sau, kad tai tik į naudą. – Nereikėtų dabar to aptarinėti, jeigu būtum storas ir bjaurus.

Šeidas šyptelėjo.

– Jei ir tu tokia būtum.

– Kaip suprantu, su savo išvaizda mudu neketiname nieko daryti, todėl teks šią problemą ignoruoti. Sutarta? – Ji ištiesė jam ranką.

– Sutarta.

Jųdviejų delnai susilietė. Tai buvo klaida. Abu dar buvo neatsigavęs nuo neseniai patirtos energijos iškrovos. Prisilietimas, kad ir koks menkas, priminė apie tai. Brajena sukryžiavo rankas už nugaros. Šeidas susikišo į kišenes.

– Taigi... – pradėjo Brajena, nežinodama, ką sakyti.

– Susiraskime kokią vietelę pavakarieniauti, o paskui įsikursime nakčiai. Rytoj anksti pradėsime.

Brajena suraukė nosį, bet nusekė paskui Šeidą link furgono.

– Mirštu iš bado, – pasiskundė ir norėdama pasirodyti visiškai rami stengėsi eiti eikliu žingsniu. – Kaip manai, ar greitai rasime kokio padoraus maisto, ar man užsikišti šokoladuku?