Нора Робертс - Viena vasara

– Važiuojant šiuo keliu už kokių penkiolikos kilometrų yra miestelis. – Šeidas užvedė variklį. Labai stengėsi, kad ranka nevirpėtų, ir jam beveik pavyko. – Turėtų būti koks restoranas, garsėjantis puikiais avienos žlėgtainiais.

Brajena dirstelėjo į netoliese žolę rupšnojančias avis ir nutvilkė Šeidą piktu žvilgsniu.

– Tai bjauru.

– Bjauru, bet padės tau užmiršti skrandžio poreikius, kol gausime ko užvalgyti.

Jie įsuko į kelią ir toliau važiavo tylėdami. Per kupstą jau perlipo, tačiau abu gerai žinojo, kokie kalnai laukia prieš akis. Statūs ir uolėti.

KETVIRTAS SKYRIUS

Brajena fotografavo poilsiautojus, kurie kaip kokios plūdės plūduriavo Didžiajame druskos ežere. Norėdama užgriebti įdomesnę gamtovaizdžio detalę, ji naudojo teleobjektyvą arba specialų plačiakampį objektyvą. Bet ir šįkart dėmesio centre buvo žmonės.

Į vakarus nuo jos, druskingoje lygumoje, Šeidas gaudė automobilių sporto entuziastus. Stengėsi užfiksuoti greitį, į viršų kylančias dulkes ir iš po ratų žyrantį žvyrą. Žmonės, pakliuvę į kadrą, dažniausiai būdavo nuasmeninti, išplaukę, panašūs į šešėlius. Jį domino tik esmė.

Keliaudami po didelius miestus ir tvarkingus jų priemiesčius jie išpleškino daugybę fotojuostų. Jose sutilpo vasaros sodai, karštis ir prakaitas automobilių kamščiuose, jaunos mergaitės plonomis suknutėmis, vaikinai be marškinėlių, kūdikiai vežimėliuose, kuriuos tėvai vežiojo šaligatviais ir po prekybos centrus.

Maršrutas po Aidahą ir Jutą buvo gerokai vingiuotas, tačiau tempą jie palaikė. Liko patenkinti ir darbo sparta, ir objektų gausa. Kurį laiką po vaidingos kelionės Aidaho valstijos keliais jųdviejų santykiai buvo sąlyginai harmoningi. Abu susikaupę dirbo savos darbą, vengdami bet kokių sąlyčio taškų.

Jau buvo nufotografavę galybę kadrų, iš kurių tik maža dalis bus atspausdinta, o dar mažesnė – publikuota. Kartą Brajena pagalvojo, kad abu nufotografavo daugiau kadrų nei ištarė vienas kitam žodžių.

Kasdien važiuodavo kokias aštuonias valandas, sustodami tik būtinai prireikus arba kai užsigeisdavo susižvejoti kokią įdomią akimirką. Dirbdavo ne mažiau laiko nei praleisdavo kelyje. Per parą drauge būdavo apie dvidešimt valandų. Tačiau nė kiek nesuartėjo. Vienas kitą suprasdavo iš rankos mosto ar kelių paprastų žodžių. Kai kurių temų vengė.

Brajena patyrė, kad net būnant labai ankštoje erdvėje su žmogumi įmanoma išlaikyti beveik nenormalų emocinį atstumą. Išsiaiškino ir tai, kad ankštoje erdvėje neįtikėtinai sunku išvengti to, ką Šeidas kartą pavadino potraukiu. Norėdama išlaikyti savitvardą, ji stengėsi megzti lengvus trumpus pokalbius, nenuklysdama bent kiek toliau nuo projekto. Klausimų daugiau neuždavinėjo, o Šeidui nekilo noras apie save pasakoti.

Pirmos savaitės pabaigoje, kai įvažiavo į Arizoną, Brajena suvokė, kad dirbti darosi vis nesmagiau.

Tvyrojo tikrai nežmoniškas karštis, saulė negailestingai kepino. Furgone buvo įrengta oro kondicionavimo sistema, ji ir gelbėjo, bet vos pažvelgus pro langą į bekraštę dykumą su išdegusia augmenija džiūdavo burna. Brajena sėdėjo suspaudusi didžiulį popierinį puodelį sodos vandens su ledukais, o Šeidas vairuodamas maukė šaltą arbatą.

Brajena sumetė, kad nuvažiavo jau kokia penkiasdešimt mylių, o neištarė vienas kitam nė žodžio. Nelabai šnekūs buvo ir iš ryto, kai sustojo Jutoje pafotografuoti Gleno kanjono – abu patraukė savais keliais. Brajena turėjo jaustis patenkinta, nes puikiai pavyko įamžinti prie įvažiavimo į parką išrikiuotus automobilius, bet nerimą kėlė jųdviejų bežadis susitarimas nebendrauti.

Vis prisimindavo, kad žurnalas juos nusamdė kaip komandą. Savaime suprantama, kiekvienas fotografuoja savus kadrus, bet tarp jų turėtų būti koks nors ryšys, o kad taip būtų, reikia bendrauti. Norėdami gauti patį geriausią rezultatą, – kokio, aišku, abu tikisi, – turi derinti veiksmus. Ieškoti kompromiso. Regis, pamiršo burtažodį.

Brajena manė, kad jau gana gerai pažįsta Šeidą – jis niekada nežengs pirmo žingsnio. Kuo ramiausiai gali nuvažiuoti tūkstančius mylių, jos vardą teištardamas ne daugiau kaip kartą per savaitę. Pavyzdžiui, „Paduok druskinę, Brajena".

Kartais ir ji užsisklendžia savyje, – mąstė Brajena, žvelgdama pro langą į Arizonos platybes. Būna ne mažiau atitrūkusi nuo šio pasaulio nei jis. Pati sau galėtų įvaryti mirtiną nuobodulį per pirmas dvidešimt keturias valandas. Moteris šyptelėjo.

Vis dėlto jai sunku išgyventi nepabendravus su kokia žmogiška būtybe. Kad ir su tokiu kandžiu, neretai šiurkščiu ciniku. Vienintelis būdas užmegzti ryšį – nuryti išdidumą ir pačiai žengti pirmą žingsnį. Brajena sugriežė dantimis, sukramtė leduką ir dar kokias dešimt minučių svarstė šį reikalą.

– Ar kada nors esi buvęs Arizonoje?

Šeidas išmetė tuščią šaltos arbatos buteliuką į plastikinį kibirą, kuris atstojo šiukšlinę.

– Ne.

Brajena nusmaukė koja sportinį batelį. Ką gi, ne viskas visada pavyksta iš pirmo karto.

– Sedonoje buvo filmuojamas „Atstumtasis"[„Outcast" – 1953 m. sukurtas vesternas (vert.)]. Tikrai genialus vesternas mąstantiems žmonėms, – garsiai postringavo ji, bet atsako nesulaukė. – Praleidau ten tris dienas fotografuodama žurnalui. – Pataisiusi skydelį nuo saulės moteris vėl atsilošė. – Kažkaip pavyko pražiopsoti lėktuvą ir likau dar vieną dieną. Praleidau ją Ąžuolų užtakio kanjone. Niekada to nepamiršiu... spalvos, dantytos uolos... – Tai buvo ilgiausia jos kalba pastarosiomis dienomis. Šeidas meistriškai įsuko į kitą kelią ir laukė tęsinio.

„Na, palauk, – mąstė ji, – išlaušiu iš tavęs daugiau nei vieną žodį, net jeigu prireiks susirasti laužtuvą."

– Ten gyvena viena mano draugė. Kadaise Li irgi dirbo „Garsenybėse". Dabar ji rašytoja, romanistė. Rudenį ketina išleisti pirmą savo knygą. Pernai ištekėjo už Hanterio Brauno.

– To rašytojo?

Du žodžiai. Brajena liko patenkinta.

– Taip. Ar esi skaitęs kurią nors jo knygą?

Šįkart Šeidas nežymiai linktelėjo ir išsitraukė iš kišenės cigaretę. Brajena pajuto užuojautą dantistams, kuriems tenka įkalbėti pacientą, kad šis plačiai išsižiotų.

– Perskaičiau viską, ką jis yra parašęs, o paskui keikiau save, nes jo knygos mano naktis pripildė košmarų.

– Tokia gerų siaubo romanų paskirtis – priversti skaitytoją prabusti trečią valandą nakties ir pulti prie durų patikrinti, ar nepamiršo užsirakinti.

Šįkart Brajena šyptelėjo.

– Lygiai tą patį sako ir Hanteris. Tau jis patiks.

Šeidas patraukė pečiais. Jis neprieštaravo, kad jie sustotų Sedonoje, tačiau jo visiškai nedomino išgražintos buitinės ir komercinės kultinio literatūros karaliaus bei jo šeimos nuotraukos. Jei tik pavyktų kelioms dienoms palikti Brajeną pas draugus, jis galėtų atgauti dvasinę pusiausvyrą.

Nuo to laiko, kai Los Andžele jie pradėjo savo kelionę, Šeidas neturėjo ramybės. Įtampa kasdien tik didėjo ir pavojingai kaitino jo vyriškus instinktus. Kad ir kaip stengėsi, net naktį negalėdavo pamiršti, kad Brajena visai šalia, ranka pasiekiama, tarp jų – tik furgono erdvė.

Taip, tikrai reikėtų praleisti kokią dieną atskirai nuo Brajenos – ir jos prigimtinio, ramaus seksualumo, kurio nė pati nesuvokia.

– Senokai jų nematei, tiesa? – pasiteiravo.

– Keletą mėnesių, – pajutusi, kad pagaliau užsimezgė normalus dvipusis bendravimas, Brajena atsipalaidavo. – Pasiilgau Li, ji mano geriausia draugė. Beveik tuo pat metu, kai išeis jos knyga, turėtų gimdyti.