Нора Робертс - Viena vasara

Rausvo stalkalnio stačios akmeninės sienos juosė ežerą it žmogaus rankų kūrinys. Vaizdas ją pakerėjo. Kada nors reikės padaryti nuotraukų seriją – pabandyti atskleisti harmoniją, kurią sukuria žmogaus vaizduotė ir gamta.

Visai nebūtina žinoti visų techninių užtvankos detalių ar susipažinti su ją stačiusiais žmonėmis. Užtenka, kad juodu čia – skrieja vandeniu, kur kadaise plytėjo dykuma, taško į šalis purslus, kur kadaise buvo vien smėlis.

Pastebėjęs didelį motorlaivį Šeidas pasuko link jo. Kurį laiką vairavo jis, leisdamas Brajenai fotografuoti. Daug laiko praėjo, kai jis paskutinį kartą poilsiavo ant vandens. Juto, kaip atsileidžia raumenys, aštrėja pojūčiai.

Prieš vėl leidžiantis į kelią Šeidas norėjo pafotografuoti uolas, kurių raižiniai, netgi jų atspindžiai vandenyje, buvo neįtikėtini. Spalvos liejosi mėlyno ežero paviršiuje ir uolos atrodė mistiškos. Darydamas nuotraukas jis išryškins jas, suteiks aiškius kontūrus, pabrėždamas kontrastą. Galvodamas, ką dar norėtų nufotografuoti, jis prisiartino prie motorlaivio.

Brajena išsitraukė fotoaparatą neturėdama jokio aiškaus tikslo. Tikėjosi pamatyti būrelį poilsiautojų, galbūt besikepinančių saulėje. Gal bus ir vaikų, apsvaigusių nuo vėjo ir vandens. Šeidui priplaukus arčiau ji pažvelgė į denį ir greitai pakėlė fotoaparatą. Tai, ką pamatė, pranoko visus lūkesčius.

Laivagalyje ramiai stovėjo skalikas – Brajena nerado tinkamesnio žodžio tam didžiuliam šuniui pavadinti. Ilgos ausys plevėsavo vėjyje, jis žvelgė į vandenį iškoręs liežuvį. Ant kaštoninio kailio buvo užmaukšlinta didžiulė oranžinė gelbėjimosi liemenė.

– Apsuk dar kartą! – sušuko ji Šeidui.

Brajena nekantraudama laukė, kol prieš akis vėl atsivers vaizdas tinkamu kampu. Laive buvo ir žmonių, mažiausiai penki, bet jie nė kiek jos nedomino. Reikėjo tik šuns ir Brajena laukė prikandusi lūpą. Tik šuns su gelbėjimosi liemene, stovinčio ir žiūrinčio į vandenį.

Tiesiai už laivo į dangų kilo stalkalnio panorama – jai reikėjo akimirksniu apsispręsti – imti ją į kadrą ar atsisakyti. O, jei turėtų daugiau laiko pagalvoti... Pagaliau nusprendė atsipalaiduoti ir nedramatizuoti susiklosčiusių aplinkybių. Šeidui teko tris kartus apsukti laivą, kol ji liko patenkinta.

– Fantastiška! – Brajena nusikvatojo ir nuleido aparatą. – Jau vien dėl šio kadro buvo verta leistis į kelionę.

Šeidas pasuko kiek į dešinę.

– Gal pažiūrėkim, ką dar galime išpešti?

Juodu dirbo dar dvi valandas, keisdamiesi vietomis. Išsirengęs iki pusės ir atsiklaupęs pirmagalyje Šeidas taikėsi į turistinį laivelį. Fone į dangų kilo akmeninė siena, ramiai raibuliavo žydras vanduo. Prie turėklo išsirikiavę žmonės atrodė it susiliejusi spalvota dėmė. Štai ko jam reikia. Tokių kelionių anonimiškumo ir jėgos, kuri sutraukia daugybę žmonių.

Kol jis dirbo, Brajena pamažu plukdė laivą ir žvalgėsi aplink. Žvilgsnis užkliuvo už tvirto įdegusio Šeido kūno, bet ji nusprendė, kad protingiau dėmesį nukreipti į aplinką. Dar kiek, ir būtų pražiopsojusi užutėkį su uolinga salos pakrante.

– Pažvelk, – tarė ir nedvejodama pasuko link jos, paskui išjungė variklį ir leido kateriui pačiam šliuožti vandens paviršiumi. – Nagi, eime paplaukioti, – pakvietė ir jam nespėjus ištarti nė žodžio iššokusi į vandenį ėmė tvirtinti katerį prie uolos.

Su prie kūno prigludusia palaidine ir šortukais ji nėrė į įlankos vandenį. Kai išnėrė ir prapliupo juoku, Šeidas stovėjo saloje viršum jos.

– Puikumėlis! – šūktelėjo. – Nagi, Šeidai, eikš, juk nuo pat darbo pradžios dar nė valandėlę nebuvome atsipalaidavę!

Brajena teisi, bet jis geriau paspoksos. Ne todėl, kad nenorėtų atsipalaiduoti ir pailsėti – tiesiog geriau nesiartinti prie jos. Stebėdamas Brajeną, nardančią uolos šešėlyje, suprato – padarytų klaidą. Bet gal reikėtų nebesipriešinti traukai, kuri tokia galinga? Paklusdamas minčių tėkmei Šeidas nusileido prie vandens.

– Jaučiuosi tarsi išvyniodama dovaną, – pareiškė Brajena, iš lėto plūduriuodama ant nugaros. – Nė nežinojau, kad verdu savo pačios sultyse, kol neįšokau į vandenį. – Atsidususi panėrė, o kai vėl pasirodė paviršiuje, vanduo sruvo per veidą. – Vaikystėje už kelių kilometrų nuo mūsų namo buvo tvenkinys. Vasaromis jame beveik ir gyvenau.

Vanduo viliojo beveik skausmingai. Pasinėręs Šeidas juto, kaip jis vėsina kūną, tik ne aistrą. Anksčiau ar vėliau teks surasti būdą, kaip jos atsikratyti.

– Padirbėjome čia daug geriau, nei tikėjausi, – prisipažino Brajena, tingiai teškendama pirštais vandenį. – Nekantriai laukiu, kol nuvyksime į Sedoną – galėsiu išryškinti juostas. – Ji permetė kasą už nugaros. – Ir išsimiegoti tikroje lovoje.

– Neatrodo, kad turėtum rūpesčių dėl miego.

Šeidas vos kelionei prasidėjus pastebėjo, kad Brajena gali užmigti bet kur, bet kada – tereikėjo užmerkti akis.

– Oi, ne, miegu kuo puikiausiai, o štai pabusti – tikras vargas.

Kasryt pabudusi ji pamato patrauklų, per naktį seksualiai apšepusį jo veidą, besirąžant vilnijančius raumenis, pavojingai tvirtus. Ne, Brajena negalėtų neigti – miegamoji vieta kartkartėmis jai kelia gana skausmingų nepatogumų.

– Žinai, – tęsė ji lyg niekur nieko, – šio projekto biudžeto sudarytojai galėjo skirti truputį pinigų porai kambarių motelyje bent kartą per savaitę. Tikrai nereikia ypatingos prabangos. Vis dėlto būtų gera išsitiesti ant čiužinio, o ir dušas praverstų, tiesa? Dauguma kempingų, kuriuose apsistojame, apie karštą vandenį skiedžia tik viliodami klientus.

Šeidas nusišypsojo. Ir jis nejautė malonumo po ilgos darbo dienos prausdamasis vos drungnu vandeniu, bet nusprendė nepritarti Brajenai.

– Sunku apsieiti be patogumų, Brajena?

Ji išsitiesė ant nugaros ir ėmė plakti kojomis, tyčia taškydama jį vandeniu.

– Ne, man nesunku, – abejingai mestelėjo. – Tik labiau patinka, kai jų nėra laisvu nuo darbo metu. Be to, nesigėdiju prisipažinti, jog mieliau renkuosi savaitgalį prabangiame viešbutyje nei laukinėje gamtoje, trindama pagaliuką į pagaliuką. – Ji užsimerkė ir ramiai plūduriavo vandens paviršiuje. – O tu?

– Ir aš, – sutiko jis. Staiga ištiesęs ranką čiupo ją už kasos ir truktelėjo žemyn.

Brajena be galo nustebo, bet ir nudžiugo, nors iškilo spjaudydama vandenį. Regis, kartkartėmis ir iš Šeido galima tikėtis staigmenų. Jai tai patiko.

– Mane sunku įveikti žaidžiant vandens žaidimus, – perspėjo ir ėmė taškyti jį vandeniu.

– Vanduo tau tinka, – pagyrė Šeidas. Ir kada jis spėjo atsipalaiduoti? Nė pats nepastebėjo, kaip įtampa atslūgo. Joje kažkas slypi... Tingumas? Ne, tai netiesa. Brajena dirba ne mažiau už jį, tik savaip. Laisvumas – štai kas. Ji – laisva moteris, nė kiek nesivaržo, kad ir kur būdama.

– Ant tavęs jis irgi visai neblogai atrodo, – prisimerkusi Brajena nukreipė į jį žvilgsnį – to vengė jau net kelias dienas. Tikėjosi, kad nematydama jo galės nuslopinti jausmus, kuriuos jis netikėtai pažadino. Tie jausmai vertė ją jaustis nepatogiai, o ji mėgsta patogumą – Šeidas neklysta. Bet dabar, vėsiam vandeniui glamonėjant kūną, kai tylą trikdo tik tolimas motorlaivių gaudesys, ji troško juo pasigėrėti.

Šlapi plaukai buvo prilipę jam prie veido, tokio ramaus, kokio ji dar nebuvo mačiusi. Ir akyse nebebuvo paslapčių. Galėtum sakyti, kad jis liesokas, bet rankos – tvirtos, raumeningos, nugara taip pat. Brajena jau buvo patyrusi Šeido rankų tvirtumą. Ji nusišypsojo pagalvojusi, kad jiems dar teks ištverti daugybę tylos akimirkų.