Нора Робертс - Viena vasara

– Tėveli, jei įdėsi dar daugiau cukraus, bus šlykštu.

Įėję į virtuvę jie pamatė Sarą, kuri stovėjo įsisprendusi rankomis į šonus, o tėvas sukiojosi po virtuvę.

– Juk ne visi vartoja tiek daug cukraus kaip tu.

– Aš mėgstu cukrų, – tarė Brajena ir nusišypsojo atsisukusiam Hanteriui. Ji dievino jo knygas, nors kartais ir keikdavo, kai prisiskaičiusi visą naktį negalėdavo užmigti. Jis buvo panašus į tuos vyrus, kuriuos savo kūriniuose vaizdavo seserys Brontė [ Šarlotė, Emilė ir Ana Brontė – garsios XIX a. anglų rašytojos (vert.)]: tvirtas, tamsaus gymio, grėsmingos išvaizdos. Kad ir ką sakytum, šis vyras myli jos geriausią draugę. Brajena ištiesė į jį rankas.

– Gera vėl tave matyti. – Hanteris priėjo arčiau ir prunkštelėjo supratęs, kad Brajena tiesia ranką į lėkštę su sausainiais, kurią jam už nugaros buvo padėjusi Sara. – Ir kaip tu nepriaugi svorio?

– Stengiuosi, tik kad nesiseka, – nusiskundė Brajena ir kibo į traškų šokoladinį sausainį. – Mmm, dar šiltas. Hanteri, susipažinkite, čia Šeidas Kolbis.

Hanteris padėjo į šalį pašluostę.

– Domiuosi jūsų darbais, – tarė jis, spausdamas Šeidui ranką. – Trykšta jėga.

– Lygiai tą patį pasakyčiau ir apie jūsų kūrybą.

– Perskaičiusi paskutinę tavo knygą kelias savaites bijojau nusileisti į skalbyklą rūsyje, – apkaltino Brajena Hanterį. – Galiausiai beveik nebeliko kuo rengtis.

Hanteris patenkintas nusišypsojo.

– Ačiū.

Brajena apsidairė po saulės nušviestą virtuvę.

– Tiesą sakant, tikėjausi išvysti voratinklių pilnus namus su girgždančiomis sienomis.

– Nusivylei? – pajuokavo Li.

– Ramiau atsikvėpiau.

Nusikvatojusi Li įsitaisė prie virtuvės stalo, sau iš kairės pasisodinusi Sarą, o priešais – Brajeną.

– Na ir kaip einasi jūsų projektas?

– Gerai, – atsakė jai Brajena, tačiau Li atkreipė dėmesį, kad kalbėdama ji nežiūri į Šeidą. – Galima pasakyti, netgi puikiai. Bus aiškiau, kai išryškinsime juostas. Su vienu iš vietinių laikraščių susitarėme, kad leis mums pasinaudoti fotolaboratorija. Tereikia nuvažiuoti į redakciją Sedonoje, prisistatyti, o paskui užsisakyti porą kambarių. Rytoj kibsime į darbą.

– Viešbutyje? – Li padėjo ant stalo stiklinę, kurią jai buvo padavęs Hanteris. – Bet jūs juk apsistosite pas mus.

– Li, – tarė Brajena ir plačiai nusišypsojo Hanteriui, ištiesusiam jai lėkštę su sausainiais, – aš tik norėjau pamatyti tave, o ne užsikarti ant galvos. Žinau, kad abu su Hanteriu dirbate – rašote naujas knygas. O mudu su Šeidu iki alkūnių būsime pasinėrę į ryškalus.

– Tai kaip mes matysimės, jei būsite Sedonoje? – svarstė Li. – Po galais, Brajena, aš pasiilgau tavęs. Pasiliekate čia, – kategoriškai pareiškė ir uždėjo ranką sau ant pilvo. – Nėščiai moteriai negalima atsakyti.

– Tu pasilik, – įsikišo Šeidas Brajenai dar nespėjus prasižioti. – Gal tai paskutinis kartas, kai gali šiek tiek atsipūsti.

– Bet mes turime daug darbo, – priminė Brajena.

– Nuo čia iki miestelio netoli, tai koks skirtumas, kur apsigyventi. Šiaip ar taip, mums vis tiek reikia antro automobilio, kad būtume nepriklausomi vienas nuo kito.

Hanteris atidžiai tyrinėjo vyrą, stovintį kitame virtuvės gale. Įsitempęs, – pagalvojo. Rimtas. Visai ne toks, koks galėtų sudominti laisvę mėgstančią, niekur neskubančią Brajeną, bet juk ne jam spręsti. Vis dėlto tokia jau jo profesija – stebėti. Akivaizdu, kad tarp jų kažkas yra. Jų nenoro tai pripažinti irgi nenuneigsi. Hanteris ramiai paėmė puodelį arbatos ir atsigėrė.

– Kvietimas galioja abiem.

Šeidas atsisuko į jį, mandagus neigiamas atsakymas jau sukosi ant liežuvio galo, bet sutikęs Hanterio žvilgsnį susilaikė. Jie abu buvo rimti, santūrūs vyrai. Gal dėl to taip greitai suprato vienas kitą.

„Ir aš tai patyriau, – tarsi sakė jam Hanterio žvilgsnis. – Gali bandyti bėgti, bet nuo savęs nepasislėpsi."

Šeidas pajuto supratimą, bet ir savotišką iššūkį. Pažvelgęs į moteris sutiko į jį įsmeigtą šaltą Brajenos žvilgsnį.

– Mielai pasiliksiu, – išgirdo save sakantį ir priėjęs prie stalo atsisėdo.

Li tylomis atidžiai apžiūrinėjo nuotraukas. Brajena žingsniavo po terasą iš vieno galo į kitą, pasiruošusi pratrūkti.

– Na, – pagaliau paklausė, – ką manai?

– Dar visų gerai neapžiūrėjau.

Brajena išsižiojo ir vėl užsičiaupė – jai visai nebūdinga nervintis dėl darbo. Pati žinojo, kad nuotraukos geros. Juk į kiekvieną sudėta tiek širdies ir prakaito.

Daugiau nei geros. Brajena išsitraukė iš kišenės šokoladinį batonėlį. Vienos iš pačių geriausių jos nuotraukų. Gal konkuruojant su Šeidu pavyko pasiekti tokių puikių rezultatų. O gal viena kita jo užuomina apie jos darbo stilių privertė pasitempti. Brajena nemėgo tokių žaidimų, jie jai atrodė be galo primityvūs. Tačiau šįkart pajuto įsitraukusi – ir troško laimėti.

Juodu gyveno viename name, dirbo vienoje laboratorijoje, bet beveik nesimatė. Sumanu, – gailiai galvojo Brajena. – Turbūt taip gerai sekasi, nes žaidžia tą patį žaidimą – „abu slepiasi, nėra kam ieškoti". Rytoj vėl leisis į kelią.

Brajena to nekantraudama laukė, nors mintys apie kelionę kėlė baimę. Juk ji nėra kokia kaprizinga poniutė, – beveik niršo ant savęs. –Atvirkščiai, dažniausiai lengvai sutaria su žmonėmis ir... taip, jie mėgsta ją. Ji tokia iš prigimties. Tai kodėl nenori būti su Šeidu?

– Na... – prabilo Li.

Brajena iškart atsisuko į ją.

– Na? – nekantriai atkartojo ji.

– Tavo darbai visada žavėjo mane ir tu kuo puikiausiai tai žinai, Brajena. – Li elegantiškai susidėjo rankutes ant metalinio stalo paviršiaus.

– Bet?.. – nenustygo Brajena.

– Bet šie patys geriausi, – nusišypsojo Li. – Geriausi iš visų, kokius tik esi padariusi.

Užplūdo palengvėjimas ir Brajena atsiduso. Nejaugi ji nerimavo? Taip ir buvo, tik nekreipė dėmesio.

– Kodėl?

– Esu tikra, kad tai profesionalu – šviesa ir šešėliai, kontrastai...

Brajena nekantriai papurtė galvą.

– Kodėl?

Li suprato ir paėmė vieną nuotrauką.

– Štai kad ir ši sena moteris su maža mergyte paplūdimyje. Gal ši nuotrauka man atrodo tokia ypatinga, kad pati laukiuosi kūdikio, – tarė dar atidžiau įsižiūrėjusi. – Žiūrėdama į ją galvoju apie savo vaikelį. Ji primena, kad ir aš pasensiu, bet niekada nebūsiu tokia sena, kad negalėčiau svajoti. Ši nuotrauka stipri savo paprastumu, tiesumu ir neįtikėtinai atskleidžia jausmus. O ši... – Pasklaidžiusi nuotraukas Li surado tą, kurioje buvo kelio darbininkas. – Joje matyti prakaitas, ryžtas ir nuoširdumas. Žvelgdamas į šį veidą supranti, kad tas vyras įžvelgia prasmę sunkiame savo darbe ir laiku apmokamose sąskaitose. O šie paaugliai simbolizuoja jaunystę, kuri neišvengiamai praeis. O šuo... – Li nusikvatojo. – Kai pirmą kartą pažvelgiau į šią nuotrauką, man ji pasirodė juokinga. Bet įsižiūrėjusi pastebėjau ką kita – šis šuo toks išdidus, toks... hm... žmogiškas. Gali pamanyti, kad laivas jo.

Brajena tylėjo ir Li sudėjo nuotraukas į krūvelę.

– Galėčiau taip komentuoti kiekvieną iš jų. Bet žinai, kas svarbiausia? Jos visos pasakoja kokią nors istoriją. Atrodo, sugauta tik akimirka, vienas paveikslas, o jame telpa visa istorija. Ir daug jausmų. Ar ne to ir sieki?

– To. – Brajena nusišypsojo jausdama, kaip atsileidžia įtampos surakinti raumenys. – Toks ir buvo mano tikslas.