Нора Робертс - Viena vasara

Jis nepasakė nė žodžio, kai net pažaliavusi ir išpilta prakaito ji trumpam pasišalino iš nedidelio aptvaro, kuriame pajutę peilį ir įkaitintą geležį bliovė ir gailiai maurojo veršeliai. Tylėjo kaip žemė jai sėdint pavėsyje ir laukiant, kol praeis blogumas. Paskui tylomis padavė jai šalto gėrimo. Brajena irgi nieko nesakė.

Tą naktį juodu apsistojo „Bar T" ūkyje. Nuo to laiko, kai išvyko iš Arizonos, Šeidas davė jai ramybę, nes matė, kad to reikia. Keista, pats jautėsi visai kitaip. Iš pradžių Brajena skatino bendrauti, nors jis mieliau būtų vairavęs tylomis kad ir visą dieną. O dabar Šeidas norėjo ją kalbinti, klausytis jos juoko, stebėti, kaip ji gestikuliuoja rankomis, kai įsijautusi apie ką nors pasakoja. O kartais iš lėto atsitiesia, ima kalbėti lėčiau.

Kažkas jiems abiem nutiko Ąžuolų užtakyje. Brajena, anksčiau gluminusi jį pernelyg atviraudama, dabar užsisklendė savyje. O jis troško jos draugijos, nors anksčiau mėgo vienatvę. Norėjo, nors nelabai suprasdamas priežasties, tapti jos draugu. Šeidui niekada nekildavo klausimo, ar jis turi draugų, gal net nesuprato draugystės esmės. Šiaip ar taip, pokyčiai juose įvyko tuo pačiu metu, todėl jie nė kiek nesuartėjo.

Stovyklavietei Šeidas išrinko vietą prie sraunaus upelio dėl pačios paprasčiausios priežasties – čia jam patiko. Brajena akimirksniu surado ir kitų privalumų.

– Einu nusiprausti, – tarė ji. Buvo tokia pat murzina kaip tie kaubojai, į kuriuos visą dieną taikėsi fotoaparatu. Be to, toptelėjo mintis, kad dvokia tikriausiai kaip tie arkliai, kuriuos buvo mačiusi. – Tikriausiai vanduo ledinis, todėl neužtruksiu, tada galėsi eiti tu.

Šeidas atsidarė butelį alaus – nors jie ir neženklino galvijų, vis dėlto ne mažiau kaip aštuonias valandas praleido ant kojų kepinami saulės.

– Neskubėk.

Brajena čiupo rankšluostį, muilą ir nuskuodė prie vandens. Saulė palengva grimzdo už kalnų, jai nusileidus oras tučtuojau atvės. Jau galėjo laikyti save patyrusia stovyklautoja, todėl nenorėjo būti šlapia ir nuoga, kai tai nutiks.

Nė neapsidairiusi moteris nusimetė marškinėlius – stovyklavietė buvo gana toli nuo ūkio, vyrai taip toli nenuklysta žavėdamiesi saulėlydžiu. O jie su Šeidu nusibrėžė ryškias privatumo ribas, nors apie tai nesikalbėjo.

Dabar jų fotografuoti kaubojai sėda prie sočios vakarienės... Tikriausiai valgys jautienos su bulvėmis. Arba blynų, pagardintų sviestu... Po galais, po tokios dienelės vyrai tikrai to nusipelnė. Ir ji nusipelnė, nors jiems su Šeidu teks tenkintis šaltais sumuštiniais ir pakeliu bulvių traškučių.

Nuoga ir grakšti it deivė Brajena giliai įkvėpė pušų aromato. Nusprendė, kad net miesto moteris, stabtelėjusi pasigrožėti saulėlydžiu, gali tinkamai įvertinti gamtos teikiamas malones.

Atsargiai įbridusi iki kelių į šaltą upokšnį ji ėmė praustis. Keista, šaltis jau nebeerzina taip kaip anksčiau. Regis, kelionė per Ameriką paliks savo pėdsakus joje. Brajena tuo džiaugėsi.

Neįdomu visą gyvenimą likti tokiam pačiam, todėl jei per kelionę pasikeis jos požiūris į pasaulį – tai bus didelė sėkmė. Projektas naudingas ne tik profesine ir kūrybos prasme. Ji praturtės naujais įspūdžiais. Argi ne todėl ir tapo fotografe, kad galėtų stebėti pasaulį ir stengtis jį suprasti?

Deja, Šeidą ji suprato ne ką geriau nei tada, kai pirmą kartą sutiko. O ar bandė? Iš pradžių taip, – mąstė muiluodamasi kūną. Bet tai, ką pamatė ir suprato, pernelyg giliai paveikė. Tada ji paskubėjo atsitraukti.

Nesmagu tai pripažinti. Brajena suvirpėjo ir ėmė praustis dar skrupulingiau. Saulė beveik pasislėpė. Reikia paskubėti, – priminė pati sau. Nors gyveno vadovaudamasi principu: „Imk viską, ką siūlo gyvenimas", vis dėlto, kaip ir kiekvienas žmogus, turėjo savų fobijų. Visi turi teisę jų turėti.

Jau daug laiko praėjo nuo tada, kai buvo giliai įskaudinta. Įprato vengti rizikos. Kai atsidūrus kryžkelėje tekdavo rinktis – eiti lygiu keliu ar kopti įkalnėn akmenuotu, ji rinkdavosi pirmąjį. Gal jis ir ne toks įspūdingas, tačiau anksčiau ar vėliau atveda į tą patį tikslą, o išeikvojama gerokai mažiau energijos. Pas Šeidą Kolbį veda akmenuotasis kelias.

Be to, šįkart rinktis tenka jiems abiem. Galėtų užmegzti romaną – tenkinti fizinius poreikius, jausmus saugiai užgniaužę savyje. Daugybė žmonių taip ir elgiasi, bet...

Šeidas nenori įsileisti jos į savo širdį, jai irgi baugu atsiverti. Juodu geidžia vienas kito, bet jis nesiūlo nieko daugiau. O, jei galėtų... Brajena kuo greičiau atsikratė šios minties. Svajonės neretai veda į aklavietę.

Svarbiausia, kad ji vėl atgavo pasitikėjimą savimi. Išvykus iš Arizonos darbas sekėsi puikiai, Brajena buvo patenkinta tuo, ką nuveikė, ir nekantraudama laukė rytojaus, kai pasieks Kanzasą. Jų projektas – svarbiau už viską, juk taip susitarė leisdamiesi į kelionę.

Brajena šyptelėjo. Javų laukai ir tornadai... Geltonų plytų kelias – štai kas jai yra Kanzasas. Tačiau dabar ji žvelgė į pasaulį plačiai atvertomis akimis, suprasdama, kad realybė pasiūlys daug daugiau. Jai jau pradėjo patikti nauji išgyvenimai, užplūstantys patyrus, kad išankstinis nusistatymas pasitvirtina – arba sprogsta it muilo burbulas.

Tuo galės pasidžiaugti rytoj. O dabar jau beveik naktis, ji sužvarbusi.

Brajena mitriai iššoko ant upelio kranto ir čiupo rankšluostį. Šeidas galės eiti praustis, o ji tuo tarpu pasisotins – ką nors suras furgone. Apsivilkusi gerokai per didelius marškinius ilgomis rankovėmis moteris pradėjo sagstytis. Tada ir pastebėjo į ją įsmeigtą žvilgsnį.

Sustingo segdamasi viršutinę sagą. Visai netoli, ant kito siauručio upelio kranto, stovėjo sustingęs liaunas raumeningas žvėris, prieblandoje žibėjo primerktos geltonos akys ir balti aštrūs dantys.

Užkliuvusi už džinsų, kurie gulėjo numesti ant žemės, Brajena kluptelėjo ir atsitraukusi porą žingsnių suriko iš visų plaučių – skardus klyksmas perskrodė tylą.

Šeidas susimąstęs sėdėjo ant sulankstomos kėdės prie laužo, kurį netikėto impulso pagautas buvo susikūręs stovyklavietėje, ir mėgavosi pelnytu poilsiu – aplink atšiauri, natūrali gamta, saulėlydis – ir butelis šalto alaus. Vyras mąstė apie nuoširdžią bičiulystę, kuri sieja sunkų darbą ūkyje dirbančius žmones.

Jam pačiam gyvybiškai reikėjo miesto, kuris buvo įaugęs į kraują. Žavėjo beasmenė savo keliais lekiančių žmonių skuba. Vis dėlto kartkartėmis ne pro šalį praturtinti patirtį dar nepažintais dalykais.

Dabar, nors nuo kelionės pradžios praėjo vos kelios savaitės, jautėsi išsikvėpęs. Nebebuvo to nekantraus nerimo, raginančio į priekį, kaip ankstyvos jaunystės metais. Nei vidinės ugnelės, kai dėl kadro būdavo pasirengęs rizikuoti gyvybe. Nebenorėjo rizikuoti. Jautėsi patenkintas tuo, ką daro, ir savo triūso rezultatais.

Šis projektas suteikė galimybę patyrinėti ne tik savo šalį, bet ir patį save. Net ir kelionės partnerė glumino jį ir kėlė didžiulį susidomėjimą. Ji nėra tokia paprasta ir laisva, kaip atrodė iš pradžių. Vis dėlto juodu skyrėsi kaip diena ir naktis. Jis pradėjo ją suprasti. Labai sunkiai, bet pradžia jau padaryta.

Brajena jautri, jausminga ir nuoširdi. Šeidas retai kada būdavo malonus, nes sąmoningai stengėsi toks nebūti. Ji gyveno nedraskoma vidinių prieštaravimų, lengvai prajukdavo ir tiesiai į akis rėždavo, ką galvoja. Jis elgėsi kitaip, nes senokai suprato, kad teisybė neretai rikošetu smogia atgal.

Visa bėda, kad jam reikėjo Brajenos. Nežinia, ar todėl, kad ji kitokia, ar dėl kokių kitokių priežasčių, bet jis geidė jos. Tai vertė neprisiliesti prie Brajenos nei dieną, nei naktį po to švelnaus bučinio Hanterio Brauno kieme, nors prisiminimai persekiojo ir nedavė ramybės. Jam puikiai sekėsi, nes buvo išsiugdęs tvirtą valią ir visus savo troškimus laikė tvirtai užgniaužęs.