Нора Робертс - Viena vasara

Šeidas atsistojo. Aplink tvyrojo mirtina tyla. Savitvarda, kurią buvo beveik praradęs, sugrįžo. Kalėjimas, kurį buvo pasistatęs sau, vėl svetingai priglaudė.

– Na ir kas?

Brajena sudrebėjo – nesuprato, nuo šalčio lauke ar sieloje.

– Ogi tas, kad mano jausmai sako, jog reikia dar palaukti. – Ji pakėlė akis, žvilgsnis buvo nuoširdus ir atviras. – Gal aš ir noriu su tavim mylėtis, tik bijau, nes labai tavęs geidžiu.

Šeidui nepatiko žodis „bijau". Jis vertė jausti atsakomybę už savo veiksmus. Ir teisintis.

– Nenoriu tavęs įskaudinti.

Ji akimirką svarstė. Kvėpavimas rimo, nors širdis dar daužėsi. Nežinia, sąmoningai ar ne, bet Šeidas jau suteikė jai pakankamai erdvės, kad ji galėtų sukaupti jėgas ir atsispirti. Dabar jau ramiau galėjo žvelgti į jį. Jau ramiau galėjo mąstyti.

– Ne, aš ir nemanau, kad nori. Bet taip gali nutikti, o aš paniškai bijau širdies žaizdų. Gal esu bailė, bijau gilių išgyvenimų. Nelabai maloni mintis, bet gali būti teisybė. – Brajena atsiduso ir pakėlusi ranką nusibraukė plaukus. – Šeidai, mums drauge dar teks praleisti daugiau nei du mėnesius. Negaliu nė pagalvoti, kad tektų gyventi plėšomai į gabalus. Nuojauta kužda, kad taip gali nutikti, nors tu gal ir nenori.

Ji moka užspeisti vyrą į kampą. Šeidas suirzo. Galė- tų nepaleisti jos taip lengvai, galbūt ji nusileistų ir jis išlaisvintų kūną kaustantį geismą, atsikratytų įtampos. Tačiau rizikuotų kada nors sulaukti jos žodžių, skaudžiai grįžtančių atgal. Juk sugebėjo jam priminti, ką reiškia būti atsakingam už kitą.

– Eik į furgoną, – paliepė nusisukdamas ir sagstydamasis marškinius. – Man reikia apsiprausti.

Brajena dar norėjo kažką sakyti, bet suprato, kad jau viskas pasakyta. Tada mėnulio apšviesta pieva nubrido link vagonėlio, palikdama siaurą pėdsaką žolėje.

SEPTINTAS SKYRIUS

Javų laukai. Brajenos spėjimai pasitvirtino važiuojant link JAV centrinės dalies. Kanzasas stulbino javų laukais.

Pervažiavus valstijos sieną Brajenos žvilgsnį prikaustė bekraštės banguojančios auksinių varpų platybės. Spalvos, tekstūra, formos, emocijos. Žinoma, buvo ir miestų, ir didmiesčių su moderniais pastatais bei prabangiais gyvenamaisiais rajonais. Bet ne moderniojojeAmerikoje, o javų laukuose ir dangaus žydrynėje Brajena įžvelgė tikrąją esmę.

Gal kam nors nesibaigiantys vilnijančių javų laukai gali pasirodyti vienodi ir nuobodūs, tik ne Brajenai. Miesto moteriai tai buvo nauja. Čia nerastum dangų remiančių kalnų, aukštyn kylančių prabangių pastatų nei žemę išraižiusių vingiuojančių greitkelių. Stulbino erdvė, tokia pat įstabi kaip Arizonoje, derlingesnė ir savotiškai ramesnė žemė. Buvo gera žiūrėti ir stebėtis.

Kviečių laukuose ir kukurūzų pasėliuose ji ir atrado šito krašto širdį. Ne visur buvo vien idiliški vaizdai. Užteko kraujasiurbių vabzdžių ir purvo, griozdiškos žemės ūkio technikos. Ir čia žmonės lenkė nugaras, pelnydamiesi iš rankų darbo.

Miestuose visi nuolat skuba, tačiau ūkyje dirbančių žmonių dienotvarkė bet kurį didžiulės korporacijos vadovą priverstų pasijusti tinginiu. Daugybę metų žemdirbiai aukoja save žemei ir laukia, kad ši atsilygintų.

Pagavusi tinkamą kampą ir reikiamą apšvietimą ji nufotografavo kviečių lauką taip, kad jis atrodė galingas, bekraštis. Vakaro šešėliuose atrado ramybę ir amžinumą. Žinoma, tai tik augalai, besistiebiantys į viršų vien tam, kad būtų nupjauti, iškulti ir suvartoti. Bet ir javai turi savo gyvenimą ir grožį. Brajena troško atskleisti juose tai, ką matė pati.

Šeidas juose įžvelgė neišvengiamą žmogaus priklausomybę nuo gamtos. Javų augintojas neatplėšiamai pririštas prie žemės. Ji jam yra ir laisvė, ir kalėjimas. Žmogus, vairuojantis traktorių Kanzaso saulei grimztant už horizonto, suplukęs, sulysęs nuo sunkaus darbo, yra taip pat priklausomas nuo žemės, kaip žemė priklausoma nuo jo. Be žmogaus rankos kviečiai sulaukėtų, gal ir vešėtų kurį laiką, vis dėlto ilgainiui sumenktų ir išnyktų. Šį ryšį Šeidas ir įamžino savo nuotraukose.

Turbūt pirmą kartą nuo kelionės pradžios jie fotografavo ne atsiskyrę. Gal patys to ir nesuprato, bet jausmai, pojūčiai ir poreikiai vedė juodu prie tų pačių objektų.

Jie vertė vienas kitą mąstyti. Kaip ji mato šį vaizdą? Kokius jausmus jam kelia ši scena? Anksčiau dirbo atskirai, nesidalindami mintimis. Dabar nejučia artėjo prie to, kas tik pagerina rezultatą – konkurencijos ir bendradarbiavimo.

Liepos ketvirtosios šventę jie praleido Dodž Sityje, senųjų Laukinių Vakarų mieste. Brajena prisiminė Vaitą Erpą, Doką Holidėjų ir banditus [Wyatt Earp, Doc Holliday – istoriniai Amerikos veikėjai, labiausiai žinomi iš susišaudymo O. K. Corral'e, XIX amžiaus pabaigoje (vert.)], kurie kadaise pro čia prajojo, kai visai netikėtai žvilgsnį patraukė paradas miesto gatvėje – miesto, kuris galėtų turėti bet kokį pavadinimą ir būti bet kur Jungtinėse Valstijose.

Čia, šventės spindesy ir šurmuly, ji paklausė Šeido nuomonės, iš kur būtų geriau fotografuoti raitelį ant žirgo, o jis irgi paprašė patarimo dėl mažutės blizgučiais apsikarsčiusios orkestro šokėjos.

Abu akimirksniu pamiršo, kokį rimtą žingsnį žengė, tik stovėjo petys petin, kol eisena su muzika, švysčiojant lazdelėms būgnininkų rankose, pražygiavo pro šalį. Jų nuotraukos buvo skirtingos – Šeidas atskleidė parado šventiškumą, Brajena fiksavo pavienių žmonių reakcijas. Bet abu ėjo koja kojon.

Brajenos jausmai Šeidui tapo sudėtingesni ir gilesni. Nežinia, kada ir kaip prasidėjo šie pokyčiai. Nuotraukos – tiesioginis jos emocijų atspindys, o jose ėmė rastis vis daugiau gilumo ir intymumo. Nors juodu absoliučiai skirtingai žvelgė į tą patį kviečių lauką, Brajena buvo įsitikinusi – padėjus abiejų nuotraukas greta, jos darbai būtų ne mažiau gilūs ir išraiškingi nei Šeido.

Ji nebuvo labai veržlus žmogus. Paprasčiausiai nemėgo skubos. Šeidas kažkokiu būdu pabudino joje norą konkuruoti – ir kaip menininkei, ir kaip moteriai. Jeigu jau yra priversta savaičių savaites keliauti vienu furgonėliu su vyru, užkabinusiu jos profesines ambicijas ir užkliudžiusiu sielos stygas, privalo susiremti su juo akis į akį – ir dėl darbo, ir dėl jausmų. Akis į akį, bet savaip, ir tik tada, kai ateis tinkamas metas. Dienos bėgo, o ji vis dar svarstė, ar įmanoma pasiekti tai, ko taip trokšta – ir profesinę sėkmę, ir Šeidą, neprarandant dalelytės savęs.

Brajena velniškai rami! Šeidą tai varė iš proto. Kiekvieną drauge praleistą dieną ir valandą jis vis labiau artėjo prie bedugnės. Dar niekada taip negeidė nė vienos moters. Slėgė mintis, kad galėtų ją turėti, ir bejėgiškumas nesusivokiant, kaip prisiartinti. Brajena iš pradžių pažadino jo geismą, o paskui privertė užgniaužti. Kartais šmėstelėdavo mintis, kad ji taip elgiasi tyčia. Bet dar nebuvo sutikęs žmogaus, kuris taip nesugebėtų apgaudinėti kaip Brajena. Jai net tokia mintis neateitų į galvą, o jei ir ateitų – nuspręstų, kad tai pernelyg vargina.

Štai ir dabar – jie važiuoja per Kanzasą, leidžiasi saulė, o ji miega išsitiesusi sėdynėje šalia jo. Šįkart išsileidusi plaukus, kas retai pasitaiko. Tankūs ir žvilgantys, jie krito bangomis, žėrėjo auksu maudydamiesi už horizonto skęstančios saulės spinduliuose. Saulė išryškino tobulą jos plaukų ir odos spalvą. Kūnas atrodė atsipalaidavęs, apsunkęs. Šeidas susimąstė. Kažin, ar jis kada nors leido savo smegenims ir kūnui taip pavydėtinai atsipalaiduoti? Gal kaip tik tas jos gebėjimas taip traukia, taip masina? Gal jis trokšta išsiaiškinti, kur slypi tas energijos šaltinis, kurį ji, regis, be menkiausių pastangų, vos panorėjusi, gali išlaisvinti arba vėl įkalinti savyje? Šeidas irgi troško išlaisvinti savo gyvybines jėgas. Dėl savęs.