Нора Робертс - Viena vasara

– Atnešiu vandens.

– Viskio.

– Gerai.

Mėnesiena buvo tokia ryški, kad Brajena be vargo surado plastmasinį puodelį, tada paėmė butelį ir įpylė viskio. Už nugaros išgirdo plykstelint žiebtuvėlį ir šnypštimą, ugniai sugriebus popierių ir tabaką. Kai atsisuko, Šeidas sėdėjo ant gulto, nugara atsirėmęs į furgono sieną. Ji nežinojo, ką jam teko išgyventi, tačiau puikiai mokėjo raminti. Padavė gėrimą ir nė neatsiklaususi prisėdo šalia. Palaukė, kol jis gurkštelės, tada paklausė:

– Jau geriau?

Šeidas nugėrė dar gurkšnį.

– Taip.

Ji labai švelniai palietė jo ranką – tai jau buvo ryšys.

– Pasakok.

Jis nenorėjo apie tai kalbėti nei su ja, nei su kuo kitu. Jau norėjo prieštarauti, bet ji stipriau suspaudė jam ranką.

– Abiem bus geriau, jei papasakosi. Šeidai... – Brajena nutilo, tada jis pasuko galvą ir pažvelgė į ją. Jos širdis dabar plakė ramiau, jo taip pat, tik oda dar buvo drėgna nuo prakaito. – Jei laikysi tai užgniaužęs, niekada nepalengvės.

Tuos prisiminimus jis laikė savyje daugybę metų. Niekada nebuvo pamiršęs. Gal niekada ir nepamirš. Nežinia, ar dėl tylaus supratingumo jos balse, ar dėl ypatingo nakties meto, bet Šeidas ėmė pasakoti.

Pasakojo apie Kambodžą – nors kalbėjo abejingu balsu, Brajena įsivaizdavo, kas ten dėjosi. Sprogimai, griūtys, pyktis. Ilgos nuobodžios dienos, kurias kartkartėmis paįvairindavo siaubo kupinos akimirkos. Sakė, kad nenoriai sutiko pasiimti asistentą, su kuriuo vėliau susidraugavo – tai buvo doras, neseniai koledžą baigęs vaikinas. Papasakojo ir apie Sung Li.

– Susipažinome bare, kuriame dažniausiai trindavosi žurnalistai. Netrukus supratau, kokia naudinga mums toji pažintis. Dvidešimtmetė liūdna gražuolė beveik tris mėnesius teikė mums informaciją, kurią gaudavo iš savo pusbrolio, dirbusio ambasadoje.

– Mylėjai ją?

– Ne. – Jis užsitraukė dūmo, nors cigaretė jau susmilko prie pat filtro. – Bet ji man rūpėjo. Norėjau jai padėti. Pasitikėjau.

Numetęs nuorūką į peleninę Šeidas įsmeigė žvilgsnį į viskį puodelyje. Panika buvo praėjusi. Nemanė, kad kada nors galės ramiai apie tai galvoti, juo labiau pasakoti.

– Šalyje darėsi vis neramiau ir žurnalo vadovai nusprendė atšaukti saviškius. Mes rengėmės namo. Išėjome iš viešbučio, aš stabtelėjau padaryti dar kelių kadrų. Kaip turistas. – Jis nusikeikė ir ištuštino puodelį. – Deivas pirmas nuėjo prie automobilio, po kuriuo buvo pritaisytas sprogstamasis įtaisas.

– O Dieve... – Brajena nejučia pasislinko dar arčiau.

– Deivui buvo dvidešimt treji. Su savimi nešiojosi merginos, kurią ketino vesti, nuotrauką.

– Užjaučiu... – Ji padėjo galvą jam ant peties ir apsikabino per liemenį. – Labai užjaučiu.

Pajutęs nuo jos sklindančią užuojautą Šeidas įsitempė. Nebuvo tam pasiruošęs.

– Bandžiau susirasti Sung Li, bet ji dingo kaip į vandenį. Paaiškėjo, kad buvo gavusi užduotį nudėti mane. Grupuotė, kuriai priklausė, dėjo visas pastangas, kad mudviejų santykiai atrodytų kuo natūralesni ir aš imčiau ja pasitikėti. Tikėjosi sukelti sumaištį nužudydami garsų Amerikos reporterį. Jiems nepavyko. Niekam nežinomo, vos profesinę karjerą pradėjusio asistento mirtis jiems buvo nieko verta. Vaikis mirė visiškai veltui.

Šeidas matė tą sprogimą, – pagalvojo Brajena. Panašus reginys buvo ir šiąnakt. Kaip tai paveikė jį – anuomet ir dabar? Ar todėl taip šaltakraujiškai išsitraukė fotoaparatą ir ėmė fotografuoti? Stengėsi atsiriboti nuo jausmų...

– Kaltini save, – sušnibždėjo ji. – Bet juk negali...

– Deivas buvo toks jaunas. Turėjau jį apsaugoti.

– Kaip? – Brajena pasisuko ir pažvelgė jam tiesiai į akis. Jos buvo apniukusios, kupinos niūraus pykčio ir nevilties. Kažin, ar ji kada nors pajėgs pamiršti šitą žvilgsnį? – Kaip? – paklausė dar kartą. – Jei nebūtum sustojęs paskutinių kadrų, būtumėt drauge nuėję prie automobilio. Jis vis tiek būtų žuvęs.

– Taip.

Staiga pasijutęs mirtinai nuvargęs Šeidas persibraukė per veidą. Įtampos nebejuto, bet kartėlis niekur nedingo. Turbūt dėl to toks didžiulis nuovargis.

– Šeidai, po avarijos...

– Pamiršk tai.

– Ne! – Šįkart ji čiupo jo ranką ir suspaudė. – Matyt, yra priežastis, kodėl taip elgeisi. Sakiau, kad nė už ką nesiimu smerkti tų vaikų, bet tave pasmerkiau. Atleisk man.

Jis nenorėjo, kad ji atsiprašytų, bet ji atsiprašė. Nenorėjo, kad ji atleistų jam nuodėmes, bet ji stengėsi nuplauti jo kaltę. Jis buvo matęs daug – pernelyg daug – tamsiųjų žmogaus prigimties gaivalų. Ji siūlo šviesą, kuri ir vilioja, ir gąsdina.

– Aš niekada nebematysiu pasaulio taip kaip tu, – sumurmėjo Šeidas ir akimirką padvejojęs sunėrė su ja pirštus. – Ir nebebūsiu toks tolerantiškas.

Brajena sutrikusi susiraukė, bet nenusuko žvilgsnio.

– Nebūsi. Nemanau, kad tai labai svarbu.

– Kai sakei, kad nesugebu užjausti, buvai teisi. Tikrai nesugebu, – tarė Šeidas ir papurtė galvą, neleisdamas jai įsiterpti. – Visai neturiu kantrybės ir labai mažai užuojautos kitiems.

Brajena nustebo. Negi jis niekada nematė savo nuotraukų? Negi nepastebėjo jose subtiliai paslėptų jausmų? Bet ji nieko nesakė, leido jam išsikalbėti.

– Jau seniai lioviausi tikėjęs draugyste – nuoširdžia draugyste, amžina dviejų žmonių draugyste. Bet vis dar tikiu nuoširdumu.

Tikriausiai jai reikėjo atsitraukti. Balse nuskambėjusi gaidelė perspėjo apie pavojų, bet Brajena nesitraukė. Jie sėdėjo labai arti vienas kito. Ji juto ramų jo širdies plakimą, o jos širdis ėmė plakti smarkiau.

– Man regis, su amžinybe ne visiems pavyksta. – Brajena nustebo išgirdusi savo balsą. Toks ramus ir dalykiškas. – Ir aš lioviausi jos ieškojusi.

Argi ne tai jis ir norėjo išgirsti? Žvelgdamas į sunertas jųdviejų rankas Šeidas svarstė, kodėl staiga pasijuto nepatenkintas.

– Tada aišku, kad mudu abu nieko nenorime žadėti ir nereikalaujame pažadų.

Brajena norėjo prieštarauti, bet susivaldė.

– Tai nieko ir nežadėkim, – išspaudė. Reikia apie tai pagalvoti, reikia atsitraukti nuo jo, kad galėtų tai ištverti. Ji susikaupė ir nusišypsojo. – Man regis, mums abiem ne pro šalį truputį pamiegoti.

Jau stojosi eiti, bet Šeidas nepaleido jos rankos. Norėjo pasakyti, kad galėtų būti nuoširdesnė. Jam žodžių tenka gerokai paieškoti, bet jei prabyla, tai kalba, ką jaučia. Kurį laiką jis atidžiai žvelgė į Brajeną – paskutiniai mėnulio spinduliai krito ant veido ir blakstienų šešėlyje slėpė akis. Ranka jo delne buvo rami, bet pulsas nerimo.

– Man reikia tavęs, Brajena.

Jis daug ką galėtų jai pasakyti, o ji sugebėtų atsikirsti. Geidžiu – ne, geismo per maža, tai ji jau sakė. Jeigu pareikalautų, ji nė dėmesio nekreiptų.

Bet žodis „reikia"... Jis gilesnis, jame daugiau šilumos ir stiprybės. Brajenai to buvo gana.

Šeidas nė nekrustelėjo. Laukė. Žiūrėdama į jį Brajena suprato, kad jis leidžia jai ir prisiartinti, ir atsitraukti. Ji gali rinktis. Tokie vyrai kaip Šeidas mėgsta rinktis patys, bet leidžia tai daryti ir kitiems. Iš kur jam žinoti, kad šią akimirką ji neturi pasirinkimo?

Brajena palengva ištraukė ranką. Taip pat iš lėto suėmė delnais jo veidą ir lūpomis prigludo prie lūpų. Plačiai atmerktomis akimis abu paniro į ilgą, tylų bučinį. Tai buvo veiksmas, kai abu ir davė, ir ėmė.

Ji davė, švelniai glostydama rankomis jam veidą, ir ėmė šiltomis, nedvejojančiomis lūpomis. Jis priėmė dovaną ir davė pats. Akimirksniu abu pamiršo taisykles.