Нора Робертс - Viena vasara

Apžiūrėję nukentėjusiuosius medikai iškvietė dar vieną greitosios pagalbos brigadą ir gaisrinę. Dvidešimt minučių Brajena sėdėjo šalia mergaitės, kalbino ją, laikė už rankos, kol pagaliau felčeris sutvarstė jai žaizdas.

Jos vardas Robina. Septyniolikmetė. Iš visų važiavusių automobiliu tik jos vaikinas kiek vyresnis – gal devyniolikos. Jie šventė, nes buvo vasaros atostogos.

Kalbindama ir ramindama mergaitę Brajena pakėlė akis ir pamatė, kad Šeidas ramiausiai stato fotoaparatą. Apstulbusi stebėjo, kaip jis fotografuoja sužeistuosius. Šaltakraujiškai įamžino avarijos vietą, aukas ir tai, kas liko iš automobilio. Atsipeikėjusi Brajena pajuto kylantį pyktį. Kai Robiną nunešė į antrą greitosios pagalbos automobilį, ji pašoko.

– Ką, po velnių, čia išdarinėji? – Brajena čiupo Šeidą už peties, sugadindama kadrą. Vyras ramiai atsisuko ir atidžiai nužvelgė.

Moteris buvo išblyškusi, akyse švietė pyktis ir įtampa. Ir vos įžvelgiamas nusivylimas. Pirmą kartą per visą laiką, kai jie pažįstami, Šeidas matė ją tokią įsitempusią.

– Dirbu savo darbą, – ramiai atsakė ir vėl pakėlė fotoaparatą.

– Tie vaikai plūsta krauju! – Brajena vėl čiupo jį už peties ir pasilenkė taip, kad galėtų pažvelgti tiesiai į akis. – Jiems lūžę kaulai. Šie vaikai sužeisti ir išsigandę. Nuo kada tavo darbas – fotografuoti skausmą?

– Nuo tada, kai tokiu būdu užsidirbu duoną. – Šeidas nuleido fotoaparatą – šiaip ar taip, jau užteks. Jam nepatiko ir tai, kaip jaučiasi – į skrandį tarsi kas akmenų būtų prikrovęs, perštėjo akis. Bet užvis labiau nepatiko Brajenos žvilgsnis. Jame švietė pasišlykštėjimas. Šeidas gūžtelėjo pečiais, stengdamasis nekreipti dėmesio.

– Nejaugi nori šiam leidiniui fotografuoti tik linksmybes ir pramogas saulėkaitoje? Pati matei automobilį su vaikais. Tai kita gyvenimo pusė. Jeigu negali į visa tai žiūrėti, grįžk į miestą fotografuoti savo spindinčių įžymybių, o tikrąjį gyvenimą palik kitiems.

Šeidas žengė porą žingsnių link furgono, bet Brajena vėl šoko prie jo. Nors kaip įmanydama vengia konfliktų, prireikus gali pakovoti. O kovoje tinka bet kokios priemonės.

– O ne, aš daug ką galiu! – Brajena jau nebebuvo išblyškusi, veidas spinduliavo pykčiu, akys liepsnojo. – Tik negaliu žiūrėti į tokius grifus kaip tu, kurie puola prie maitos ir apsimetę, kad kuria meną, stengiasi užsidirbti iš kitų nelaimės. Automobilyje buvo šeši žmonės. Žmonės, – sušnypštė ji. – Gal jie ir kvailai elgėsi, gal patys kalti dėl to, kas nutiko, bet teprasmengu skradžiai, jeigu imsiuosi juos smerkti. Manai, kad esi geresnis fotografas, didesnis menininkas, jei gali taip šaltai, taip profesionaliai fotografuoti žmonių skausmą? Nejaugi taip trokšti dar vienos Pulitzerio premijos?

Brajena verkė – buvo tokia įpykusi, tokia sukrėsta to, kas nutiko, kad net nepastebėjo, jog skruostais ritasi ašaros. Visai nelauktai jos suteikė stiprybės – balsas ėmė skambėti tvirčiau, įtaigiau.

– Aš tau pasakysiu, koks esi, Šeidai, – tęsė ji, nes Šeidas tylėjo. – Tuščias. Jei kada ir turėjai bent trupinėlį užuojautos, pametei gyvenimo kely. Man gaila tavęs.

Tada apsisuko ir nuėjo, o Šeidas liko stovėti vidury kelio.

Beveik trys valandos ryto. Šeidas jau buvo patyręs, kad tokiu paros metu žmogus jautriausias. Furgonėlyje, kuris stovėjo nedidelėje stovyklavietėje iškart už Oklahomos sienos, buvo tamsu ir tylu. Po avarijos juodu su Brajena vienas kitam neištarė nė žodžio. Tylomis susiruošė miegoti, kurį laiką gulėjo nesudėdami bluosto. Pagaliau nuovargis įveikė, tačiau tik Brajena miegojo ramiai.

Grįžęs iš Kambodžos Šeidas sapnuodavo vieną ir tą patį sapną, kuris metams bėgant aplankydavo vis rečiau. Dažnai pavykdavo išsibudinti ir išblaškyti, kol šis dar nebūdavo įsismarkavęs. Bet dabar, Oklahomos žemėse, jautėsi bejėgis.

Šeidas suvokė, kad sapnuoja. Tą pačią akimirką, kai galvoje ėmė kilti vaizdiniai, suprato, kad tai vyksta ne tikrame gyvenime. Vis dėlto tai nesumažino nei panikos, nei skausmo. Sapne teks keliauti tuo pačiu keliu, kuriuo keliaudavo daugybę metų – ir tas kelias veda visada ten pat. Net ir sapne nebuvo švelnesnių linijų, migla neslėpė aštriausių kampų. Jis matė ryškius, tarsi skaisčių saulės spindulių nušviestus vaizdus.

Šeidas su savo asistentu Deivu išėjo iš viešbučio į gatvę. Nešėsi bagažą ir įrangą. Važiavo namo. Po keturių mėnesių sunkaus, neretai pavojingo darbo nesantaikos draskomame mieste, nusiaubtame ir sudegintame, pagaliau traukė namo. Darbai baigti – bet taip atrodė jau ne pirmą kartą. Kasdien jie nuspręsdavo pabūti dar vieną dieną – labai rizikuodavo stengdamiesi išspausti viską, ką įmanoma. Bet vis tiek likdavo koks nepagautas kadras, neįamžinta situacija. Be to, laikė ir Sung Li.

Labai jauna, smalsi ir protinga mergina. Visame mieste nerastum geresnės už ją ryšininkės su vietiniais. Bet Šeidui ji buvo neįkainojama ir asmeniškai. Po ilgų, varginančių ir be galo nemalonių skyrybų su buvusia žmona, kuri troško kuo daugiau spindesio ir mažiau nepatogumų, jam reikėjo ilgam pasinerti į darbą kur nors toli, svečioje šalyje. Reikėjo jam ir Sung Li.

Ji buvo miela, ištikima, nereikli. Jiems mylintis jam pavykdavo visiškai atsipalaiduoti, pamiršti juos supantį pasaulį. Išvykdamas apgailestavo tik dėl to, kad Sung Li negalėjo palikti savo gimtinės.

Išeidamas iš viešbučio Šeidas mąstė apie ją. Praėjusią naktį juodu atsisveikino, bet vis tiek jis mąstė apie ją. Jeigu nebūtų taip pasinėręs į mintis, gal ir būtų ką nors pajutęs. Vėliau šimtus kartų klausė to savęs.

Miestas buvo tylus, bet ne taikus. Ore tvyranti įtampa galėjo pratrūkti bet kurią akimirką. Norintieji išvažiuo- ti stengiasi tai padaryti kuo greičiau, nes jau rytoj visos durys gali būti uždarytos. Šeidas dar kartą apsidairė ir jie patraukė link savo automobilio. Nusprendė, kad reikia dar vienos nuotraukos – užfiksuos tylą prieš audrą.

Liepęs Deivui eiti prie automobilio Šeidas liko ant šaligatvio ir išsitraukė iš dėklo fotoaparatą. Nusijuokė stebėdamas Deivą, kuris keiktelėjo ir net susilenkęs nutempė lagaminus. Dar viena, paskutinė nuotrauka. Kitą kartą pakels fotoaparatą jau Amerikos žemėje.

– Ei, Kolbi! – šūktelėjo Deivas. Išsišiepęs iki ausų jau- nuolis jau stovėjo prie automobilio. Atrodė panašus į atos- togaujantį koledžo studentą. – Gal įamžinkime iš Kambodžos išvykstantį būsimąjį reikšmingo apdovanojimo laimėtoją?

Šeidas nusijuokė ir pakėlęs fotoaparatą nusitaikė į asistentą. Atsimena iki menkiausios smulkmenos, kaip šis atrodė: įdegęs, šviesiaplaukis, kiek gunktelėjęs, kreivais priekiniais dantimis ir išblukusiais marškinėliais.

Tuo metu, kai Šeidas spustelėjo mygtuką, Deivas pasuko raktą durelių spynelėje.

– Važiuojam namo! – dar spėjo sušukti, ir tą akimirką automobilis sprogo.

– Šeidai! Šeidai! – susijaudinusi Brajena purtė jį už peties. – Pabusk, Šeidai, tu sapnuoji. – Jis čiupo ją į glėbį ir stipriai suspaudė, bet ji nesiliovė kalbėjusi: – Šeidai, aš Brajena. Tu kažką sapnavai. Tai tik sapnas. Mes Oklahomoje, tavo furgone. Šeidai, – ji suėmė delnais jo veidą, kuris buvo išpiltas prakaito. – Tai tik sapnas, – pakartojo tyliai. – Pasistenk nusiraminti. Aš čia, su tavimi.

Šeido krūtinė neramiai kilnojosi. Jis godžiai gaudė orą stengdamasis atsipalaiduoti. Viešpatie, kaip šalta... Rankomis pajuto Brajenos kūno šilumą, girdėjo raminamą žemą balsą. Suaimanavęs vėl krito į lovą ir laukė, kada liausis drebėjęs.