Нора Робертс - Viena vasara

Brajena linktelėjo stebėdama kelio ženklus.

– Ar Teksase turėjai kokį darbą?

– Porą metų Dalase bandžiau gyventi – tada, kai nebūdavau išvykęs į užsienį.

Ji nustebo. Sunku įsivaizduoti Šeidą kur nors kitur, ne Los Andžele.

– Ar patiko?

– Ne mano būdui, – paprastai atsakė Šeidas. – O štai mano buvusi žmona ten pasiliko ir ištekėjo už naftos verslininko.

Pirmą kartą Šeidas užsiminė apie buvusią santuoką. Svarstydama, kaip reaguoti, Brajena nusibraukė į šortus suprakaitavusius delnus.

– Nesijauti nesmagiai, kad reikia ten grįžti?

– Ne.

– Ar... – pradėjo ji, bet nutilo pamaniusi, kad lenda giliau nei reikėtų.

Šeidas nusviedė laikraštį į šalį.

– Ką?

– Na, kaip jautiesi dėl to, kad ji ištekėjo ir susitvarkė gyvenimą? Ar niekada neanalizuoji praeities, nesvarstai, kodėl viskas taip susijaukė?

– Aš žinau, kas viską sujaukė. Nėra jokios prasmės tuščiai gaišti laiką. Kai suvoki padaręs klaidą, ateina laikas žiūrėti į ateitį.

– Suprantu. – Ji pasitaisė saulės akinius. – Vis dėlto kartais pagalvoju, kodėl vieni žmonės būna laimingi kartu, o kiti – labai nelaimingi.

– Kai kurie žmonės paprasčiausiai visai netinka vienas kitam.

– Kartais atrodo, kad tinka, kol neperžengia bažnyčios slenksčio.

– Kai kuriems žmonėms visai neverta tuoktis.

„Tokiems, kaip mes?" – pamanė Brajena. Šiaip ar taip, juk jiems abiem nepavyko. Galbūt jis neklysta ir viskas visai paprasta.

– Aš pati sumoviau savo santuoką, – prisipažino.

– Pati viena?

– Regis, taip.

– Vadinasi, išsidūrei ištekėdama už pono Tobulojo.

– Na, aš... – Pasukusi galvą Brajena pamatė, kad Šeidas žiūri į ją klausiamai pakėlęs antakį. Jau buvo pamiršusi, jog kartais jis moka ir pajuokauti, ne tik įskaudinti. – Taip, ištekėjau už beveik tobulo, – ji šyptelėjo. – Jeigu būčiau buvusi išmintingesnė, būčiau pasiieškojusi tokio, kuris turi daugiau trūkumų.

Prisidegęs cigaretę Šeidas susikėlė kojas ant automobilio prietaisų skydo, kaip mėgdavo sėdėti Brajena.

– Tai kodėl nepasiieškojai?

– Buvau per jauna, kad suprasčiau, jog su trūkumais daug lengviau susigyventi. Be to, aš jį mylėjau. – Brajena niekad nemanė, kad vieną dieną galės apie tai kalbėti be skausmo, būtuoju laiku. – Tikrai mylėjau, – burbtelėjo. – Naivia romantiška meile. Tuo metu nesupratau, kad teks rinktis – santuoka, bet tokia, kokią įsivaizduoja Robas, arba fotografija.

Šeidas puikiai suprato. Jo žmona nebuvo nei žiauri, nei kerštinga, tik troško to, ko jis negalėjo duoti.

– Ką gi, tu tiesiog ištekėjai už beveik tobulo vaikino, o aš vedžiau ambicingą panelę. Man rūpėjo fotografuoti reikšmingus dalykus, jai – tapti užmiesčio klubo nare [Country club – uždaras klubas, dažniausiai įsikūręs už miesto, siūlantis įvairias sporto pramogas laisvalaikiui. Populiariausi teniso ir golfo klubai (vert.)]. Mudviejų norai buvo geri, tik pernelyg skirtingi.

– Nejaugi niekad nesigaili, kad nesugebėjote jų suderinti?

– Kartais, – netikėtai išsprūdo jam ir pats nustebo labiau už Brajeną. Nė nenutuokė, kad apgailestauja. Neleido sau tokių jausmų. – Degalai baigiasi, – staiga tarė. – Sustosime artimiausiame mieste papildyti atsargų.

Brajena buvo girdėjusi apie provincijos miesteliūkščius, bet tokio vaizdelio nesitikėjo: vos pervažiavus Oklahomos ir Teksaso sieną aptiko keletą be jokios tvarkos išsimėčiusių namelių, kurie atrodė gerokai apšiurę ir tarsi pavargę, augalija apleipusi nuo karščio. Nors valstija turėjo naftos išteklių ir buvo laikoma ekonomiškai kylančia, šis užkampis, matyt, tai pramiegojo.

Iš papratimo čiupusi fotoaparatą Brajena išlipo pramankštinti kojų. Eidama palei furgoną pajuto į ją įsmeigtas išstypusio jaunučio degalinės patarnautojo akis. Prieš įeidamas į vėsią krautuvėlę, užsiglaudusią už degalų siurblinės, Šeidas irgi pastebėjo spoksantį jaunuolį ir Brajenos šypseną.

Kitoje kelio pusėje Brajena pamatė nedidelį tvora aptvertą kiemą. Moteris medvilnine suknele ir išblukusia prijuoste laistė vienintelį ryškų objektą aplinkui – lopinėlį palei namą žydinčių našlaičių. Žolė buvo pageltusi, išdeginta saulės, o gėlės – sodrios ir gyvybingos. Tikriausiai jos teikė moteriai džiaugsmo. Tvora verkte verkė dažo, duryse žiojėjo kelios nedidelės skylės, o netoliese žydinčios gėlės buvo ryškios ir džiugino akį. Moteris šypsodamasi laistė jas.

Apsidžiaugusi, kad pasiėmė fotoaparatą su spalvota juostele, Brajena ėmė taikytis iš vienos, paskui iš kitos vietos. Norėjo užfiksuoti seno saulėje išblukusio medinio namo ir išdegusios žolės kontrastą su viltimi trykštančiomis gėlėmis.

Nepatenkinta ji nuėjo į kitą vietą. Apšvietimas geras, spalvos tobulos – bet vaizdas niekam netikęs. Kodėl? Žengusi žingsnį atgal dar kartą pažvelgė pro objektyvą, bandydama atsakyti į svarbiausią klausimą: ką aš jaučiu?

Ir tada suprato. Moters ten visai nereikėjo, užteko tik užuominos apie ją. Laistytuvą laikančios rankos, ne daugiau. Čia galėtų būti bet kuri kita moteris, kuriai namų jaukumui reikia gėlių. Viltį simbolizuojančios gėlės – tai pagaliau Brajena ir užfiksavo nuotraukoje.

Šeidas iš parduotuvėlės išėjo nešinas popieriniu maišeliu. Pastebėjo, kad Brajena eksperimentuoja ieškodama tinkamos vietos. Nusprendęs palaukti išsitraukė šalto gėrimo skardinę, padėjo maišelį į furgoną ir atsisukęs sumokėjo degalinės patarnautojui. Šeidas matė, kad jaunuolis negali atplėšti žvilgsnio nuo Brajenos – vos sugebėjo užsukti degalų bakelį.

– Gražus furgonas, – pagyrė, tačiau Šeidas abejojo, ar jis bent akies krašteliu žvilgtelėjo į automobilį.

– Ačiū.

Jis pasekė vaikino žvilgsnį ir taip pat pasižiūrėjo į Brajeną. Negalėjo nenusišypsoti. Patrauklus akiai reginys, gyva pagunda su ta nedidele medžiagos skiautele, kurią vadina šortais. Kokios kojos... Apie tokias sakoma – iki pažastų. Dabar Šeidas jau žino, kokios jos jautrios – ta vietelė kelio linkyje arba virš kulkšnies, o kokia švelni šlaunų oda.

– Ar toli išsirengėte su žmona?

– Ką? – nenugirdo Šeidas, užsižiopsojęs į Brajeną.

– Judu su ponia... – pakartojo berniokas ir tyliai atsidusęs atskaičiavo Šeidui grąžą. – Ar toli keliaujate?

– Į Dalasą, – burbtelėjo Šeidas. – Ji ne... – jau žiojosi paaiškinti vaikinukui, kokie jųdviejų santykiai, bet staiga nutilo. Ponia. Keistas žodis, bet kažkodėl labai žavus. Koks skirtumas, jei kažkoks vaikis pasienio miestelyje galvos, kad Brajena jo žmona. – Ačiū, – išsiblaškęs tarė ir susižėręs grąžą į kišenę nuėjo prie jos.

– Pačiu laiku, – tarė Brajena, eidama link jo. Jie susitiko vidury kelio.

– Ką nors aptikai?

– Gėles, – nusišypsojo ji, pamiršusi negailestingai kepinančią saulę. Pamanė, kad giliai įkvėpusi užuostų jų aromatą. – Gėlės ten, kur joms visai ne vieta. Man regis, tai... – žodžiai užstrigo gerklėje, kai Šeidas ištiesė ranką ir palietė jos plaukus.

Jis niekada jos neliesdavo – netgi visai nekaltai. Išskyrus tą vienintelį kartą, kai jie mylėjosi – o tai nebuvo visai nekalta. Jokio švelnaus prisilietimo ar draugiško spustelėjimo. Nieko. Iki šios akimirkos – vidury kelio, tarp saulės išdeginto kiemo ir benzino kolonėlės.

– Tu tokia graži. Kartais mane tai glumina.

Ką ji galėtų atsakyti? Šeidas šykštus švelnių žodžių. Dabar jie plevena aplink, jo pirštai švelniai liečia skruostą. O akys bedugnės. Brajena nežinojo, ką jis galvoja, ką jaučia žvelgdamas į ją. Niekada neklausė. Dabar turbūt suteikė vienintelę progą tai padaryti, bet Brajena nepajėgė pratarti nė žodžio, tik stovėjo ir žiūrėjo.