Нора Робертс - Viena vasara

Saulė atsispindėjo giliame, gyvybę spinduliuojančiame jos akių pilkume, nušviesdama taip, kaip kadaise jis įsivaizdavo. Jos lūpos buvo švelnios, minkštos. Palaidi, laisvi, nesuvaržyti plaukai krito žemyn ant jo. Atrodė, kad į vakarus grimztančios saulės spinduliai papuolė į jos kūno žabangas ir užliejo odą auksu. Ji buvo panaši į jo svajonių moterį – liauną, lanksčią, primityvią, laisvą, nesivaržančią savo aistrų. Jei nufotografuotų ją šitokią, ar pats atpažintų? Ar galėtų toje nuotraukoje atspindėti jį patį užplūdusias emocijas?

Brajena atmetė galvą – jauna, virpanti, atsiduodanti. Šią moterį jis atpažintų, šias emocijas vėl išgyventų net po daugelio metų vienatvės. Nereikia nė nuotraukos, kad prisimintų stulbinančio pasikeitimo akimirką.

Nebepajėgdamas valdyti geismo Šeidas prisitraukė Brajeną prie savęs. „Man reikia tavęs, – šmėstelėjo mintis jų kūnams susiliejus. – Tik tavęs."

Palengva jos akis paslėpė blakstienos, o kūnas atsida- vė jam.

DEVINTAS SKYRIUS

– Nesunkiai galėčiau priprasti prie tokio gyvenimo.

Patogiai pasidėjusi fotoaparatą sau ant kelių Brajena išsitiesė pirogoje – tvarkingoje valtelėje, kurią jie buvo pasiskolinę iš šeimos, gyvenančios pelkynuose. Vos už kelių kilometrų dunksojo triukšmingas Luizianos valstijos miestas Lafajetas, o čia tvyrojo snaudulinga vasara.

Dūzgė bitės, driekėsi šešėliai, treliavo paukščiai. Daug laumžirgių. Vienas praskrido pro šalį – per greitai, kad spėtų nufotografuoti, užtat galima pasigrožėti. Kedeninės tilandsijos kabo virš galvų, mesdamos šešėlį ir svirdamos apačion, kur upė tingiai plukdo savo vandenis. Kam skubėti? Juk vasara, kai žuvys prašyte prašosi žvejojamos, o gėlės skinamos. Kiparisų šaknys kyšojo virš vandens, ir atsitiktinė varlytė įsigudrindavo užsiropšti ant švelnaus tramplino, kad galėtų pliumptelėti į vandenį ir smagiai pasiplaukioti.

Tikrai – kam skubėti? Gyvenimas juk tam ir duotas, kad galėtume džiaugtis.

Šeidas jau buvo pastebėjęs, kaip lengvai Brajena prisitaiko prie naujų sąlygų. Dalaso skuboje ji daug dirbo laboratorijoje, fotografavo gatvėse. Visa galva pasinėrė į veiklą. Prireikus būdavo darbinga, greita ir energinga. Bet čia, kur oras grynas, o gyvenimas lėtas, ji mielu noru patogiai įsitaisė ir susidėjusi koją ant kojos laukė, ką atneš atsitiktinumas.

– Turėtume dirbti, – priminė Šeidas.

Brajena šyptelėjo.

– Argi nedirbame? – Tingiai sukiodama koją ji jau gailėjosi, kad nesugalvojo pasiskolinti kokio meškerykočio. Įdomu, koks jausmas sužvejoti šamą? – Juk prieš įlipdami į valtį padarėme daugybę nuotraukų.

Ji pakišo Šeidui mintį užsukti į pelkynus. Neabejojo, kad Šeidas pasinaudojo tinkama proga nufotografuoti šeimą, pas kurią juodu apsistojo. Brajena sugebėjo juos užburti, įkalbėjo paskolinti valtelę, užtat Šeidas nė burnos nepravėręs prisigaudė puikiausių kadrų.

– Tas vaizdelis, kur ponia Bienvil gliaudo pupas, turėtų būti puikus. Jos rankos... – Brajena palingavo galvą ir atsiduso. – Niekada nesu mačiusi tokių moters rankų. Tikriausiai galėtų paruošti subtiliausią suflė, o paskui pasiėmusi kirvį nukirsti medį.

– Kajunai [Cajuns (angl.) – Luizianos valstijoje gyvenantys žmonės, prancūzų kolonistų, kurie XVIII a. buvo ištremti iš Akadijos (Šv. Krua saloje), palikuonys (vert.)] gyvena savitą gyvenimą, turi nusistatę savas taisykles.

Brajena kilstelėjo galvą.

– Tau jie patinka?

– Taip. – Šeidas irklavo, ir visai ne todėl, kad jie turėtų tikslą kur nors nuplaukti. Tiesiog buvo malonu. Judėjimas šildė raumenis ir ramino mintis. Vos nešyptelėjo pagalvojęs, kad ir mylintis su Brajena tas pats. – Man patinka nepriklausomybė – ir suvokimas, kad gali būti nepriklausomas.

Brajena gulėjo klausydamasi vabzdžių dūzgimo ir upės garsų. SanAntonijuje jie irgi plaukė upe, bet ten garsai buvo kitokie. Muzikantai grojo smagias ispaniškas melodijas, lauko kavinėse skambčiojo indai. Naktis buvo pasakiška. Šviesos atsispindėjo vandenyje, kuris raibuliavo judinamas maršrutinių laivelių, pilnų žmonių, kurie buvo patenkinti tokiu teksasietišku gondolų variantu. Ji nufotografavo du įsimylėjėlius, galbūt jaunavedžius, kurie stovėjo apsikabinę ant akmeninio tilto virš vandens.

Kai pakeliui užsuko į Galvestoną, Brajena atrado dar kitokį Teksasą – su balto smėlio paplūdimiais, keltais ir lengvomis dvivietėmis karietaitėmis. Įkalbėti Šeidą išsinuomoti tokią pasirodė lengviau nei ji tikėjosi. Šyptelėjusi pagalvojo, kiek daug jie jau pasiekė, ir ne tik galvojant apie nukeliautas mylias. Kartu dirbo, o kai jis leisdavosi atitraukiamas nuo darbo, pramogaudavo.

Malibu paplūdimyje jie pasuko katras sau. Galvestone padirbėjo porą valandų, o tada susikibę už rankų patraukė palei krantą. Gal daugeliui žmonių tai atrodytų smulkmena, bet tik ne jiems.

Kiekvienąkart mylėdamiesi jausdavo vienas kitam vis daugiau. Brajena nesuprato kodėl, tačiau ir nesvarstė. Tiesiog troško būti su Šeidu, juoktis, kalbėtis. Kasdien sužinodavo kažką nauja apie kraštą, apie jo žmones. Ir atrasdavo visa tai kartu su juo. Gal tokio atsakymo ir gana.

Ką tokio jis turi? Norom nenorom kartais užklysdavo tokios mintys. Ką tokio turi Šeidas Kolbis, kad sugeba padaryti ją laimingą? Ne visada jis kantrus. Vieną akimirką gali būti kilniaširdis, beveik meilus, o kitą – šaltas ir abejingas, tarsi visiškai svetimas žmogus. Moteriai, nepratusiai prie tokių nuotaikų šuorų, su juo nelabai lengva. Keista, bet Brajena troško būti su juo.

Šią akimirką Šeidas jautėsi ramus. Tai nedažnai pasitaiko, dabar, regis, užvaldė upės nuotaika. Vis dėlto jis nesiliovė stebėjęs. Kitas juo dėtas būtų leidęsis upe žemyn, grožėjęsis kraštovaizdžiu, džiaugęsis užplūdusia palaima. O Šeidas analizavo.

Brajena galėjo tai suprasti, nes ir pati taip elgdavosi. Galėdavo apžiūrinėti medį susidomėjusi jo lapų tekstūra, žievės raižiniais, šešėlio forma ant žemės. Fotografas mėgėjas irgi gali nufotografuoti medį, bet tik tiek. Imdama į rankas fotoaparatą Brajena troško pažadinti į jos nuotrauką žiūrinčio žmogaus jausmus.

Juk žmonės – pagrindinis jos kūrybos objektas. Prisiminė tai stebėdama, kaip Šeidas braukia irklais per vandenį. Peizažai, natiurmortai – tik kartais, dėl įvairumo. Ją žavėjo žmogiškasis elementas – taip bus visada. Jeigu nori suprasti, ką jaučia Šeidui, gal turi pradėti elgtis su juo kaip su bet kuriuo kitu savo kūrybos objektu?

Primerkusi blakstienas Brajena stebėjo ir analizavo. Labai valdingos išvaizdos vyras. Būti valdoma ji niekada netroško. Gal todėl taip traukia jo lūpos – jos atrodo jausmingos ir švelnios.

Ji matė, kokį įvaizdį jis susikūrė – šalto, abejingo, pragmatiško žmogaus. Tiesos tame buvo, bet buvo ir apgaulės. Kartą pagalvojo, kad norėtų nufotografuoti Šeidą šešėlyje. Dabar svarstė, kas atsiskleistų įamžinus jį vakarėjančios saulės šviesoje. Nė nesusimąsčiusi pakėlė fotoaparatą, nusitaikė ir pykštelėjo.

– Tik pabandžiau, – nerūpestingai pasiaiškino, kai jis nustebęs kilstelėjo antakį. – Kita vertus, tu jau kelis kartus nufotografavai mane.

– Tikrai. – Šeidas prisiminė tą kadrą, kur jiArizonoje ant uolos šukuojasi plaukus. Neužsiminė Brajenai, kad nuotrauką jau išsiuntė žurnalui, bet buvo tikras, kad ji pateks tarp finalinių nuotraukų leidiniui. Neužsiminė ir apie tai, kad pasiliks ją ir asmeninėje kolekcijoje.

– Neirkluok minutėlę, – paprašė Brajena, tada mikliu išlavintu judesiu pakeitė objektyvą, sureguliavo atstumą bei ryškumą ir nusitaikė į garnį, įsitaisiusį ant kipariso šakos. – Tokioje vietoje kaip ši, – burbtelėjo ji, dar porą kartų spragtelėjusi fotoaparatu, – gali įsivaizduoti, kad vasara niekada nesibaigia.