Нора Робертс - Viena vasara

Kad ir kokie jos jausmai Šeidui – iki šiol jųdviejų santykiai ją tenkino. Visiškai aišku, kad neverta tikėtis ilgalaikio romantiško ryšio. Tiesa, širdutė virpteli stebint poras, kai matai, kaip gražiai vyras ir moteris papildo vienas kitą, o ne varžosi tarpusavyje. Bet tai juk natūralu. Vis dėlto ji visai neketino keistis, taikytis prie kažko, bent jau kol kas. Gerai taip, kaip yra.

Jei įsimylėtų... Brajenos širdis virptelėjo. Jeigu įsimylėtų, tai viską apsunkintų. Dabar ji laiminga, nes padarė puikią karjerą, yra laisva, turi simpatingą, įdomų meilužį. Tik visiška pamišėlė nesijaustų laiminga. Ir tik beprotė bandytų ką nors keisti.

– Ir baimė čia niekuo dėta, – garsiai tarė ji.

– Ką?

Brajena kažkodėl išraudo, tada žvilgtelėjo į Šeidą.

– Nieko, – burbtelėjo. – Garsiai mąstau.

Šeidas pervėrė ją atidžiu žvilgsniu. Brajena atrodė sutrikusi, beveik verksminga. Nesusilaikęs jis ištiesė ranką ir paglostė skruostą.

– Nevalgai savo dešrainio.

Jai norėjosi verkti. Dėl visai nesuprantamos priežasties troško sustabdyti furgoną, nuleisti galvą ant vairo ir garsiai išsiraudoti.

– Aš nealkana, – išspaudė.

– Kas nutiko, Brajena? – paklausė Šeidas, tuo tarpu moteris pasiėmė akinius nuo saulės ir užsidėjo ant nosies, nors saulė buvo jau visai žemai. – Ar gerai jautiesi?

– Puikiai, – atsakė ji ir sunkiai atsidususi įsispoksojo į kelią. – Kuo puikiausiai.

Šeidas suprato, kad taip nėra. Nors įtampa jos balse pasigirsdavo retai, jis iškart pajuto. Dar prieš kelias savaites būtų tik gūžtelėjęs pečiais ir skaitęs toliau, o dabar numetė laikraštį ant žemės prie kojų.

– Kas yra?

– Nieko. – Tyliai keiktelėjusi Brajena įjungė radiją, bet Šeidas išjungė.

– Sustok.

– Kam?

– Neklausinėk, sustabdyk automobilį.

Brajena staigiai pasuko furgoną į šalikelę, pristabdė ir sustojo.

– Sugaišime daug laiko, jei stoviniuosime kas dešimt minučių.

– Niekur nevažiuosime, kol nepasakysi, kas negerai.

– Viskas gerai! – Brajena sugriežė dantimis ir atsilošė. Kvaila sakyti, kad viskas gerai, ir pradėti purkštauti. – Nežinau, – pabandė išsisukti. – Kažkodėl jaučiuosi suirzusi, tik tiek.

– Tu?

Brajena sviedė pagiežingą žvilgsnį.

– Turiu teisę būti ir bjaurios nuotaikos, Kolbi. Nesi jos užpatentavęs.

– Žinoma, kad turi, – ramiai sutiko jis. – Tačiau pirmą kartą matau tave tokią, todėl įdomu.

– Nesielk kaip koks globėjas, po galais!

– Nori susipykti?

– Galbūt, – tarė ji, spoksodama pro priekinį langą.

– Gerai. – Šeidas patogiai įsitaisė sėdynėje. – Dėl konkretaus dalyko?

Ji pažvelgė į jį – atrodė, tuoj puls.

– Ar būtinai turi įsikniaubti į laikraštį kaskart, kai sėdu už vairo?

– Taip, brangioji, – nusišypsojo Šeidas.

Brajena nusisuko į langą ir net suurzgė iš pykčio.

– Tiek to.

– Galėčiau tau priminti, kad įsitaisiusi šioje vietoje turi įprotį užmigti.

– Juk sakiau – tiek to. – Brajena ištiesė ranką prie raktelio. – Neimk į galvą. Tu kaltas, kad kalbu kaip kvaiša.

Šeidas sulaikė ranką, kol Brajena dar nespėjo pasukti raktelio.

– Taip kalbi, nes bandai išsisukti nuo tiesaus atsakymo. Kas iš tikrųjų neduoda tau ramybės? – Jis troško ją suprasti. Nejučia peržengė ribą, ir dabar nebegalėjo žvelgti iš šalies, nepasiduodamas emocijoms. Jau per vėlu – nori jis ar nenori, patinka jai ar nepatinka, jis pasidavė. Šeidas iš lėto pakėlė jos ranką ir pabučiavo. – Brajena, tu man rūpi.

Ji sėdėjo apstulbusi, keli paprasti žodžiai sujaukė sielą. „Man rūpi." Tą patį sakė apie moterį, kuri sapnavosi jam nakties košmaruose. Pasijuto pamaloninta, bet tuo pačiu neišvengiamai prislėgta atsakomybės. Šeidas nesišvaisto žodžiais. Pakėlusi akis ji sutiko kantrų, atidų jo žvilgsnį.

– Ir tu man rūpi, – tyliai tarė ji. Sunėrė pirštus su juo tik akimirkai, tačiau abu sutriko.

Kitą žingsnį Šeidas žengė atsargiai, nepasitikėdamas savimi.

– Ar tai ir neduoda tau ramybės?

Brajena giliai atsiduso, sunerimusi ne mažiau už jį.

– Šiek tiek. Nesu pratusi...

– Aš taip pat.

Ji linktelėjo žvelgdama į pro šalį skriejančius automobilius.

– Vadinasi, abu turėtume kiek ramiau žiūrėti į viską.

– Būtų išmintinga, – sutiko Šeidas, nors gerai suprato, kad tai beveik neįmanoma. Dabar troško apkabinti ją ir užmiršti viską pasaulyje. Priglausti prie savęs – tik tiek tetroško. Vis dėlto sukaupė valią ir atsitraukė. – Nesujauksime mudviejų santykių?

Brajenai pavyko išspausti šypseną. Šiaip ar taip, juk tokia buvo pati svarbiausia taisyklė iš tų, kurias nusistatė prieš patraukdami į kelią.

– Nesujauksime, – sutiko ir vėl ištiesė ranką prie raktelio. – Skaityk savo laikraštį, Kolbi, – nerūpestingai tarė. – Vairuosiu, kol sutems.

DEŠIMTAS SKYRIUS

Jie aplenkė dalį Tenesio valstijos – Nešvilį ir Čatanūgą, kirto rytinį Arkanzaso kampą, kalnuotą, apipintą legendų, ir per Marko Tveno aprašytąjį Misūrį patraukė į Kentukį. Čia pamatė tabako lapus, plačialapius grėsvius, Nokso fortą [Fort Knox – Jungtinių valstijų armijos bazė Kentukyje (vert.)] ir Mamuto urvą [Nacionalinis parkas Kentukyje (vert.)], bet Kentukis Brajenai asocijavosi su žirgais – grakščiais, žvilgančiais grynakraujais ristūnais, rupšnojančiais žolę. Įsivaizduodavo ilgakojus kumeliukus, laigančius po bekraštes pievas, ir tvirtus mustangus, skriejančius Čerčilio aukštumų treku.

Pasukę link Luisvilio aptiko dar daugiau. Kaip ir kitose valstijose, didžiulius miestus ir mažesnius miestelius supo tvarkingi priemiesčiai. Driekėsi platūs laukai, kuriuose buvo auginamas tabakas ir javai, ganėsi arkliai. Judrių gatvių išraižytuose miestuose į dangų stiebėsi biurų pastatai.

Panašu į tai, ką matė vakarinėje ir pietinėje šalies dalyje, vis dėlto įžvelgė ir didžiulių skirtumų.

– Danielius Būnas [Danielius Būnas (Daniel Boone) – JAV nacionalinis didvyris, Kentukio valstijos įkūrėjas (vert.)] ir čerokiai, – sumurmėjo Brajena, jiems važiuojant nesibaigiančiu nuobodžiu greitkeliu.

– Ką? – Šeidas pakėlė galvą nuo žemėlapio, kurį atidžiai tyrinėjo. Kad jau Brajena vairuoja, nepakenks pasitikrinti, ar teisinga kryptimi važiuoja.

– Danielius Būnas ir čerokiai, – pakartojo Brajena. Ji padidino greitį ir aplenkė furgoną, prie kurio buvo pritvirtinti dviračiai ir meškerės. Kažin, kur jie traukia? Ir iš kur? – Mąsčiau, gal kitokia istorinė patirtis teikia šioms vietoms išskirtinumo? O gal taip atrodo dėl klimato, skirtingo gamtovaizdžio?

Šeidas vėl įsmeigė žvilgsnį į žemėlapį, tingiai skaičiuodamas laiką ir atstumus. Iš paskos važiuojantis furgonas jam neatrodė vertas dėmesio.

– Taip.

Brajena šyptelėjo nepatenkinta – Šeidui dukart du visada yra keturi.

– Ar nemanai, kad žmonės visur tokie patys? Jei atliktume tyrimą visoje šalyje, tikriausiai paaiškėtų, kad beveik visiems reikia tų pačių dalykų: stogo virš galvos, gero darbo ir kelių savaičių linksmybių per metus.

– O gėlių darželio?

– Na taip, ir gėlių, – ji gūžtelėjo pečiais, nė už ką nenorėdama sutikti, kad tai kvaila. – Man regis, daugumos žmonių norai visai paprasti. Dar galėtume pridėti itališkus batus ir kelionę į Barbadosą, bet aš kalbu apie esminius dalykus, kurie svarbūs kiekvienam: sveikus vaikus, taupomąją sąskaitą banke, galimybę išsikepti kepsnį ant grotelių...