Нора Робертс - Viena vasara

– Tu mėgini viską supaprastinti, Brajena.

– Galbūt, bet nematau jokio reikalo komplikuoti.

Šeidas padėjo žemėlapį į šalį ir susidomėjęs pasisuko į ją. Iki šiol vengė lįsti giliau į sielą, bijodamas to, ką gali surasti. Bet dabar žvilgsnis iš už tamsių akinių buvo skvarbus, o klausimas tiesus:

– O tu ko nori?

– Aš... – Brajena akimirką dvejojo, suraukusi antakius padarė posūkį. – Nesuprantu, ko klausi.

Šeidas matė, kad ji puikiai supranta, bet jau ne pirmą kartą mėginimas pasikalbėti baigiasi atsitraukimu.

– Stogas virš galvos, geras darbas... ar ir tau tai svarbiausia?

Prieš porą mėnesių ji būtų tik gūžtelėjusi pečiais ir nieko negalvodama pritarusi. Darbas buvo visų svarbiausia, jis patenkindavo jos poreikius. Dabar nebuvo tuo tikra. Išvykusi iš Los Andželo ji daug pamatė ir išgyveno.

– Aš turiu ir stogą virš galvos, ir gerą darbą, – pabandė išsisukti. – Žinoma, man tai svarbu.

– Bet negana?

Brajena sutrikusi pasimuistė. Nesitikėjo, kad paikas svaičiojimas atsisuks prieš ją pačią.

– Kelionės į Barbadosą irgi neatsisakyčiau.

Šeidas nenusišypsojo, kaip kad ji tikėjosi, o toliau stebėjo ją pro tamsintus akinius.

– Tik tiek?

– Esu kuklus žmogus.

Ji užtikrintai ir lengvai laikė vairą, plaukai buvo supinti į kasą. Be makiažo, išblukusias džinsiniais šortais ir gerokai per dideliais marškinėliais.

– Ne, – kiek pagalvojęs paprieštaravo Šeidas, – tu nesi tokia, tik apsimeti.

Staiga sunerimusi Brajena papurtė galvą. Po ano proveržio Misisipėje jai pavyko suimti save į rankas ir vengti gilesnių apmąstymų.

– Tu sudėtinga asmenybė, Šeidai, ir neretai matai painiavą ten, kur nė labai norėdamas nerastum.

Brajena troško matyti jo akis. Norėjo skaityti jose atsispindinčias mintis.

– Tai, ką matau žvelgdamas į tave, tikrai nėra paprasta.

Ji abejingai truktelėjo pečiais, bet kūną pamažu surakino įtampa.

– Esu lengvai perprantama.

Jis ramiai paprieštaravo, Brajena sumirksėjo ir vėl įsistebeilijo į kelią.

– Ne, tikrai nesu pilna paslapčių.

Nejaugi? Šeidas stebėjo, kaip plonyčiai auksiniai auskarai maskatuoja jos ausyse.

– Vis svarstau, apie ką galvoji gulėdama šalia manęs, kai pasimylime... tomis minutėmis, kai atslūgsta aistra, prieš užmigdama. Dažnai apie tai galvoju.

Brajena susimąstė.

– Kai pasimylime, – pakenčiamai ramiu balsu tarė ji, – kažin, ar išvis pajėgiu apie ką nors galvoti.

Šįkart Šeidas nusišypsojo.

– Taip, būni pavargusi ir mieguista, – sumurmėjo jis, priversdamas ją suvirpėti. – O aš vis svarstau, ką išgirsčiau, jei savo mintis išsakytum garsiai.

Sužinotum, kad tikriausiai jau įsimylėjau tave. O kiekviena diena, kurią praleidžiame drauge, sutrumpina laiką, kurį dar būsime. Negaliu įsivaizduoti, kaip gyvensiu, kai tavęs nebebus šalia, negalėsiu paliesti, pasikalbėti. Štai apie ką Brajena mąstė, bet nepasakė nieko.

Šeidas suprato, kad ji turi savo paslapčių. Jų taip pat turi ir jis.

– Kada nors, prieš baigiantis kelionei, turėsi man papasakoti.

Brajena pajuto, kad jis spraudžia į kampą, tik niekaip nesuprato kodėl.

– Negi tau negana to, ką pasakiau?

– Negana, – tarė Šeidas ir pasidavęs norui, kuris vis dažniau jį aplankydavo, palietė jai skruostą. – Tikrai negana.

Brajena šyptelėjo, paskui atsikrenkštė, kad galėtų kalbėti.

– Pavojinga tema važiuojant autostrada šešiasdešimt mylių per valandą greičiu.

– Ši tema bet kada pavojinga. – Šeidas pamažu atitraukė ranką. – Aš geidžiu tavęs Brajena. Negaliu negeisti į tave žvelgdamas.

Brajena tylėjo – ne todėl, kad nepatiko tai, ką išgirdo, tiesiog sutriko nežinodama, kaip tai suprasti. Jei prasižiotų, greičiausiai pasakytų per daug ir nutrauktų tą ryšį, kuris potruputį mezgasi tarp jų. Negalėjo jam prisipažinti, bet kaip tik tokio ryšio užvis labiau troško.

Šeidas laukė, ką ji pasakys, ką ištars po to, kai jis ryžosi peržengti ribą, kurią abu nusibrėžė dar pačioje kelionės pradžioje. Tai buvo rizikingas žingsnis. Jis surizikavo. Nejaugi ji nesupranta? Geismas. Jis geidžia jos. Nejaugi ji nejaučia? Bet Brajena tylėjo, ir žingsnis pirmyn tapo žingsniu atgal.

– Tuoj privažiuosime valstijos sieną, – tarė Šeidas ir paėmęs žemėlapį rūpestingai sulankstė. Brajena persirikiavo į kitą juostą, prilėtino greitį ir išsuko iš greitkelio.

Kentukis Brajenai siejosi su žirgais. Žirgai ir atviliojo juos į Luisvilį, o Luisvilis – į Čerčilio aukštumas, garsėjančias žirgų lenktynėmis. Nors Kentukio derbis buvo seniai pasibaigęs, vis dar vyko varžybos, kurias stebėjo minios žiūrovų. Jeigu į vasaros spalvų vaivorykštę jie ketina įpinti vieną kitą akimirką, kaip amerikiečiai grožisi lenktynėmis, kažin ar surastų tinkamesnę vietą.

Tai išvydusi Brajena iškart pagalvojo apie daugybę angelų – balti švarutėliai pastatai su kupolais visam siautuliui teikė elegancijos. Pagrindinis objektas buvo trekas – ovalus suplūktos žemės plotas, kurį juosė tribūnos. Brajena vaikštinėjo svarstydama, kokie tie žmonės, kurie renkasi čia norėdami pastatyti du arba du šimtus dolerių už veiksmą, tetrunkantį keletą minučių. Ir vėl atsivėrė didžiulė įvairovė.

Pastebėjo vyriškį saulės nusvilintomis rankomis ir šlapiais nuo prakaito marškinėliais, pildantį lenktynių blanką. Kitas, vilkintis laisvas elegantiškas kelnes, siurbčiojo vėsų gėrimą. Moterys subtiliomis, bet brangiomis suknelėmis rankose laikė lauko žiūronus, šeimos buvo atvažiavusios su vaikais, kad šie pratintųsi prie karališkojo sporto. Žvilgsnis užkliuvo už vyriškio pilka kepure ir tatuiruotomis rankomis, įsitaisęs tėvui ant pečių kvatojosi vaikas.

Važiuodami per šalį juodu stebėjo beisbolo rungtynes, teniso mačus, automobilių lenktynes. Ir visada minioje ji pastebėdavo veidus žmonių, kurie, regis, teturėjo vieną bendrą bruožą – aistrą žaidimams. Žmonija sugalvojo žaidimus ir pavertė juos pramonės šaka. Įdomus žmogiškosios prigimties vingis. Bet tik žmonės ir neleido jiems išnykti – jie norėjo žaisti, linksmintis, norėjo varžytis vieni su kitais.

Visai atsitiktinai pamatė vyrą, kuris persisvėręs per turėklą taip įsijautęs stebėjo lenktynes, lyg nuo jų baigties priklausytų gyvybė: kūnas išsilenkęs, veidas išrasojęs. Nufotografavo jį profiliu.

Žvilgsnis užkliuvo už moters rausva suknele ir vasarine skrybėle, kuri kiek atsainiai stebėjo tai, kas vyksta, ir atrodė ori lyg imperatorė, pagerbusi savo apsilankymu turnyrą Koliziejuje. Miniai griaudėjant, žirgams nešantis į priekį Brajena ją ir nufotografavo.

Atsirėmęs į turėklą Šeidas fotografavo žirgus įvairiose treko vietose, paskutinį kadrą sučiupo prie pat finišo linijos. Prieš tai įamžino lažybų lentą, kurioje mirgėjo skaičiai. Palaukė, kol buvo paskelbti rezultatai, tada vėl nusitaikė į ją.

Rungtynėms dar nepasibaigus jis pamatė Brajeną, stovinčią prie dviejų dolerių lažybų langelio. Su fotoaparatu ant kaklo, o bilietu rankoje ji grįžo į tribūną.

– Nejau negali atsispirti? – paklausė Šeidas.

– Negaliu. – Ji jau buvo susiradusi smulkių prekių automatą ir dabar ištiesė jam rankoje tyžtantį šokoladinį batonėlį. – Beje, netrukus bėgs žirgas, kurio vardas Pagamintas Šešėlyje [ Made in the Shade (angl.)]. – Šeidas nustebęs kilstelėjo antakį ir Brajena nusišypsojo. – Argi galėjau atsispirti?

Jis norėjo pasakyti, kad tai kvaila. Norėjo pasakyti, jog ji neįtikėtinai miela. Bet nepasakė, tik nusmaukė akinius jai nuo nosies ir pažvelgė į akis.