Нора Робертс - Viena vasara

Brajena sėdėjo ant lovos nuo peties nusmaukta suknele, išsitaršiusiais plaukais, apsiblaususiomis akimis. Paslaptinga. Jie abu turi paslapčių. Galbūt fotografinėje juostoje jam pavyko įamžinti akimirką, kai dalijamasi giliausiomis paslaptimis?

Dabar Šeidas matė susijaudinusią ir jaudinančią moterį. Joje kunkuliavo aistra ir nuolankus atsidavimas. Matė moterį, kurią pažinojo geriau nei ką kita. Vis dėlto jam dar teks ją pasiekti, nors iš pradžių kaip tik to vengė.

Netaręs nė žodžio Šeidas priėjo prie Brajenos. Jos oda buvo drėgna ir šilta – jis žinojo, kad taip ir bus. Plaukuose dar žibėjo lietaus lašeliai. Jis palietė vieną ir šis dingo. Brajena ištiesė į jį rankas.

Ir tada, už lango siaučiant audrai, jis nusivedė ją ten, kur nėra nei klausimų, nei atsakymų.

VIENUOLIKTAS SKYRIUS

O kad jie turėtų daugiau laiko...

Įsibėgėjus rugpjūčiui ši mintis vis persekiojo Brajeną. Jei turėtų daugiau laiko, galėtų visur pabūti ilgėliau. Aplankytų daugiau valstijų, daugiau miestų, sutiktų daugiau žmonių. Juk tiek daug yra ką pamatyti, užfiksuoti, o laikas tirpsta.

Mažiau nei po mėnesio mokykla, kurią ji tą popietę fotografavo ištuštėjusią, skendinčią laukime, tuoj vėl prisipildys vaikų. Žali vešlūs lapai netrukus nusidažys ryškiomis spalvomis, o paskui nukris. Ji grįš į savo studiją Los Andžele ir pasiners į ankstesnę rutiną. Pirmą kartą per daugelį metų žodis „vienas" jai skambėjo taip pat kaip „vienišas".

Kaip tai nutiko? Šeidas Kolbis tapo jos partneriu, meilužiu ir draugu. Nors ir baugu pripažinti, jis tapo svarbiausiu žmogumi jos gyvenime. Jautėsi priklausoma nuo jo, nuo jo nuomonės ir draugijos, nuo jų drauge leidžiamų naktų.

Brajena įsivaizdavo, kaip bus, kai jie grįš į Los Andželą ir pasuks savais keliais. Kiekvienas sugrįš į savo miesto rajoną, į savo gyvenimą ir neabejotinai prie savo pasaulio suvokimo.

Artumas, kuris iš lėto ir netgi skausmingai atsirado tarp jų, dings kaip nebuvęs. Bet argi to nežinojo iš pat pradžių. Juodu sudarė sutartį, įsprausdami į ją savo santykius, lygiai kaip sumušė rankomis dėl bendro darbo. Jeigu jos jausmai pasikeitė, pati dėl to kalta ir turės juos užgniaužti. Ridos skaitikliui atskaičiavus dar vieną kilometrą, už nugaros palikus dar vieną valstiją ji suko galvą, kaip tai padaryti.

Šeido galva buvo užimta jo paties rūpesčiais. Kirtę Merilendo valstijos sieną jie įvažiavo į šiaurrytinę JAV dalį. Atlantas jau visai arti – kaip ir vasaros pabaiga. Ta pabaiga ir kėlė jam nerimą. Šis žodis nereiškė, kad viskas baigta, tik finalą. Šeidas pradėjo suprasti, kad dar nėra pasirengęs sudėti taškų. Tačiau rasti būdą, kaip tai paaiškinti, kol kas nepavyko.

Jie dar daug ko nepamatė. Jei tik galėtų atsigriebti grįždami, atsisakytų savo plano kirsti skersai šalį, aplankytų tas vietas, į kurias neužsuko važiuodami į priekį. Puiki mintis. Po Darbo šventės galėtų praleisti savaitę ar porą Naujojoje Anglijoje. Ilgą laiką gyvenę furgone ir sunkiai dirbę juk nusipelnė šiokio tokio atokvėpio. Gerai sugalvota.

Grįžtant reikėtų atsigriebti už tai, kas prarasta, o ne lėkti strimgalviais. Jei nebūtų taip skubėję ir skaičiavę kilometrų, kiek dar puikių nuotraukų būtų padarę? Gal tik viena iš jų būtų buvusi ypatinga, vis tiek buvo verta. Tai ir yra profesionalumas.

Kai grįš į Los Andželą, gal Brajena persikraustys pas jį? Galėtų gyventi jo bute, kaip gyveno visą tą laiką furgone. Bet tai neįmanoma. Ar tikrai?

Brajena nenori komplikuoti jųdviejų santykių. Argi taip nesakė? Jis ir pats netrokšta įsipareigoti, užsikrauti atsakomybės už kitą žmogų. Juk seniai aišku. Vis dėlto jam reikia jos draugijos – na, tam tikra prasme. Tiesa, jau išmoko džiaugtis jos gebėjimu paprastai žvelgti į gyvenimą ir pastebėti grožį. Tačiau tai dar nereiškia, kad būtina ką nors žadėti, įsipareigoti ar apsisunkinti.

Laikui bėgant, kai nebebus kartu, aistra išblės. Dėl vieno Šeidas buvo tikras – norėtų, kad ta akimirka ateitų kuo vėliau.

Brajena pastebėjo naujutėlaitį raudoną automobilį atverčiamu stogu. Vairuotoja vieną ranką buvo užmetusi ant balta oda trauktos sėdynės, trumpi šviesūs plaukai plaikstėsi vėjyje. Čiupusi fotoaparatą Brajena persisvėrė pro atdarą langą ir klūpomis susirietusi ant sėdynės nusistatė ryškumą.

Norėjo nufotografuoti iš nugaros, ištęsti automobilį ir sulieti į spalvotą dėmę. Tačiau arogantiškai užmesta vairuotojos ranka ir nerūpestingai besiplaikstantys plaukai turėjo būti ryškiai matomi. Jau žinojo, kad ryškindama nuotrauką sulies pilką greitkelį ir kitus automobilius – liks tik raudonas kabrioletas.

– Pabandyk išlaikyti tokį pat atstumą, – paprašė Šeido. Spustelėjo kartą, bet liko nepatenkinta, todėl dar labiau išlindo pro langą. Nors Šeidas apibarė, ji sugavo norimą kadrą ir nusikvatojusi krito ant sėdynės.

Ir jį būtų galima apkaltinti ta pačia nuodėme. Jei tik fotoaparatas šalia, jautiesi saugus. Nieko negali nutikti – tu tiesiog nedalyvauji tame, kas vyksta. Puikiai žinojo, kad taip nėra, vis dėlto taip nutikdavo gana dažnai – net po pirmosios užduoties svetimoje šalyje. Tikriausiai tai suprasdamas sugebėjo kalbėti ramiai, nors buvo suirzęs.

– Ar bent supranti, kad negalima landžioti pro važiuojančio automobilio langą?

– Nesusilaikiau. Ar gali įsivaizduoti įspūdingesnį reginį už atvirą kabrioletą greitkely rugpjūčio mėnesį? Kartais pasvajoju, kaip būtų smagu tokį turėti.

– Kodėl nenusiperki?

– Pirkti naują automobilį – sunkus darbas. – Brajena nužvelgė žaliai baltus kelio ženklus, kurių šią vasarą jau tiek daug matė. Taip pat ir miestų, kelių, greitkelių, apie kuriuos nė girdėjusi nebuvo. – Sunkiai galiu patikėti, kad esame Merilende. Nuvažiavome jau taip toli, prabėgo du mėnesiai.

– O atrodo, kad dveji metai?

Brajena nusikvatojo.

– Kartais tikrai taip atrodo, bet dažniau – kad kelios dienos. Maža laiko, – pasakė tarsi sau. – Niekada negana.

Šeidas žaibiškai pasinaudojo tinkama proga.

– Mes daug kur neužsukome.

– Taigi...

– Važiavome per Kanzasą, bet aplenkėme Nebraską, užsukome į Misisipę, o į Karoliną – ne. Nebuvome nei Mičigane, nei Viskonsine.

– Nei Floridoje, Vašingtono valstijoje, Dakotoje. – Brajena gūžtelėjo pečiais, stengdamasi negalvoti, ko neteko. Reikia gyventi šia diena ir ja džiaugtis.

– Pamaniau, galėtume užsukti pakeliui į namus.

– Pakeliui į namus? – Brajena atsisuko į Šeidą, kuris traukė iš pakelio cigaretę.

– Suprantama, tai nenumatyta pagal sutartį. – Jis prisidegė cigaretę. – Man atrodo, galėtume užtrukti dar kokį mėnesį ir užbaigti darbą.

Ir jam reikia daugiau laiko. Brajena pajuto staiga užgimusią viltį, bet negailestingai ją užgniaužė. Jis tik nori tinkamai užbaigti darbą. Toks jau yra – kruopštus. Bet argi svarbu priežastis? Jie turės daugiau laiko. Vis dėlto spoksodama pro šoninį langą Brajena nusprendė, kad priežastis svarbesnė nei norėtųsi.

– Darbą baigsime Naujojoje Anglijoje, – nerūpestingai priminė ji. – Vasara baigsis, bus pats laikas grįžti prie savo darbų. Negaliu dar mėnesį negrįžti į studiją. Vis dėlto... – ji jau ketino nusileisti, nors Šeidas nė nebandė perkalbėti, – neprieštaraučiau, jei grįždami aplankytume kelias vietas.

Šeidas ir toliau ramiai vairavo, balsas skambėjo natūraliai.

– Dar bus laiko apie tai pagalvoti, – užbaigė jis nemalonią temą.

Nuvarginti greitkelio jie pasuko siauresniais keliais. Brajena fotografavo vaikus, kurie laistė vienas kitą sodo žarna, vėjyje džiūstančius skalbinius, namo prieangyje sėdinčią porą. Šeidą domino prakaitu pasruvę statybininkai, liejantys derva stogą, persikus skinantys darbininkai ir visai nelauktai – dvylikametis verslininkas, kieme pardavinėjantis limonadą.