Нора Робертс - Viena vasara

Brajena net susijaudino, kai Šeidas ištiesė jai popierinį puodelį.

– Kaip malonu.

– Tu dar neparagavai, – tarė jis, lipdamas į keleivio vietą furgone. – Kad gėrimas pigiau atsieitų, jie pamažina cukraus.

– Taip ir žinojau. – Susijaudinusi Brajena pasilenkė ir švelniai, paprastai pabučiavo Šeidą. – Kartais būni labai malonus žmogus.

Ji ir vėl paglostė jam širdį, tam neįmanoma atsispirti.

– Galėčiau pateikti ilgą sąrašą žmonių, kurie tau paprieštarautų.

– Ką jie išmano? – nusišypsojo Brajena ir dar kartą prigludo prie jo lūpų. Ji važiavo siaurute gatvele, skendinčia šešėliuose, grožėdamasi tvarkingomis vejomis, gėlių darželiais ir kiemuose amsinčiais šunimis. – Man patinka priemiesčiai. Norėjau pasakyti, patinka po juos žvalgytis, nes gyventi neteko. Atrodo kaip išlaižyti. – Atsidususi pasuko į dešinę. – Jei gyvenčiau kuriame nors iš šių namų, tikriausiai pamirščiau patręšti veją, visur priaugtų piktžolių ir kiaulpienių. Kaimynai pradėtų skųstis. Galiausiai tektų parduoti namą ir kraustytis į daugiabutį.

– Taip baigtųsi Brajenos Mičel gyvenimo epopėja priemiestyje.

Brajena nutaisė grimasą.

– Kai kurie žmonės tiesiog nesutverti gyventi apsitvėrę dailiomis tvorelėmis.

– Teisybė.

Ji nuščiuvo – Šeidas nepasakė nieko nemalonaus, nieko, nuo ko ji pasijustų blogai. Tada patenkinta nusijuokė ir sugriebusi suspaudė jam ranką.

– Tu toks geras man, Šeidai. Tikrai geras.

Jis labai nenoromis paleido jos ranką. Geras? Ji tai ištarė taip paprastai, juokdamasi. Pati nesuprato, ką jos žodžiai jam reiškia. Gal reikėtų pasakyti?

– Brajena...

– Kas ten? – staiga susidomėjo ji ir pasuko į šalikelę. Susijaudinusi privažiavo visai arti, kol galėjo įžiūrėti spalvotą lentelę ant telefono stulpo. – „Keliaujantys Naitingeilo atrakcionai." – Nuspaudusi stabdį ji persisvėrė per Šeidą, stengdamasi įskaityti. – „Voltara, elektrinė moteris." – Šūktelėjusi iš susižavėjimo Brajena kumštelėjo Šeidą. – Nuostabu, tiesiog nuostabu! „Sampsonas, šokantis dramblys. Ponia Zoltar, aiškiaregė." Šeidai, žiūrėk, jų paskutinis pasirodymas mieste. Negalime pralesti. Kokia vasara be atrakcionų? Pasivažinėjimai kalneliais, įvairūs žaidimai ir burtai.

– Ir daktaras Vrenas, ugnies rijikas.

Jo abejingą toną teko praleisti pro ausis.

– Likimas, – pareiškė ji, grįžusi į savo vietą. – Tik jis pasuko mūsų automobilį šiuo keliu. Kitaip būtume visa tai pražiopsoję.

Šeidas grįžtelėjęs pažvelgė į ženklą, o Brajena pasuko į kelią.

– Tik pamanyk, – sumurmėjo jis, – būtume pervažiavę nuo pakrantės iki pakrantės taip ir nepamatę šokančio dramblio.

Po pusvalandžio Šeidas sėdėjo patogiai įsitaisęs ant sėdynės ir susikėlęs kojas ant prietaisų skydo ramiai traukė dūmą. Visiškai nusikamavusi Brajena pasuko posūkyje.

– Aš visai nepasiklydau.

Šeidas tingiai išpūtė kamuolį dūmų.

– Juk nė neprasižiojau.

– Žinau, ką galvoji.

– Tai sugeba tik ponia Zoltar.

– O tu galėtum nebūti toks pasipūtęs.

– Nejaugi taip atrodau?

– Visada būni pasipūtęs, kai pasiklystu.

– Juk sakei, kad nepasiklydai.

Brajena sugriežė dantimis ir pervėrė jį smerkiančiu žvilgsniu.

– Geriau paimtum tą savo žemėlapį ir pasakytum, kur esame.

– Kai prieš dešimt minučių norėjau taip ir padaryti, urzgei ant manęs.

Brajena sunkiai atsiduso.

– Tai dėl to, kaip paėmei. Šypsojaisi patenkintas, supratau, ką galvoji...

– Ir vėl lendi į ponios Zoltar teritoriją.

– Po velnių, Šeidai! – riktelėjo Brajena, vos tramdydama kylantį juoką. Jie važiavo kaimo keliu, kuris, atrodė, niekada nesibaigs. – Aš nieko prieš retkarčiais apsikvailinti, bet negaliu pakęsti, kai kas nors ima šaipytis.

– Negi aš šaipausi?

– Puikiai žinai, ką darai. Jeigu dar...

Tą akimirką Brajena pastebėjo žybsinčias raudonas, mėlynas ir žalias švieseles. Velnio ratas! Tikrai. Pro vasaros sutemas atsklido švelnūs muzikos garsai. Calliope [Vargonus primenantis muzikos instrumentas (vert.)]. Šįkart piktdžiugiauti buvo jos eilė.

– Žinojau, kad surasiu.

– Aš tuo neabejojau.

Brajena būtų galėjusi kandžiai atsikirsti, bet mirgančios šviesos ir paika iš vamzdelių sklindanti muzika prikaustė dėmesį.

– Kiek metų prabėgo, – sušnibždėjo ji. – Jau seniai nemačiau nieko panašaus. Būtinai turiu paganyti akis į ugnies rijiką.

– Paganyk ir savo piniginę.

Ji papurtė galvą ir išsuko iš kelio į duobėtą lauką, kuriame stovėjo automobiliai.

– Cinikas.

– Realistas. – Šeidas luktelėjo, kol ji sustojo greta naujo modelio pikapo. – Užrakink furgoną, – tarė, tada pasiėmė savo krepšį ir palaukė, kol Brajena pasiims savąjį. – Kur trauksime?

Ji iškart pagalvojo apie rausvą cukraus vatą, bet susilaikė.

– Gal pasivaikščiokime? Tikriausiai ką nors įdomaus aptiktume ir dabar, bet sutemus bus dar įspūdingiau.

Dieną be spalvingų iliuminacijų atrakcionai atrodė nykokai – šiek tiek keisti ir gerokai neskoningi. Dabar jų siūlomas iliuzijas būtų galima lengvai išsklaidyti, tačiau Brajena ne to čia atėjo. Atrakcionai, kaip ir Kalėdų senelis, turi teisę būti paslaptingi. Po geros valandos, kai saulė pasislėps už melsvų kalnų vakaruose, jie apsigaubs savąja paslapties skraiste ir apsilaupiusių dažų nebus matyti.

– Žiūrėk, Voltara! – Brajena netikėtai čiupo Šeidą už rankos ir atsuko į natūralaus dydžio plakatą, kuriame pusnuogė moteris gundančiomis formomis sėdėjo prikaustyta prie kažkokio įrenginio, panašaus į savadarbę elektros kėdę.

Šeidas pažvelgė į išpaišytus blizgučius apie viliojančią iškirptę.

– Gali būti dėmesio vertas reginys.

Piktai prunkštelėjusi Brajena pastūmė jį link velnio rato.

– Pasisukime. Iš viršaus pasižvalgysime po apylinkę.

Šeidas išsitraukė iš piniginės banknotą.

– Tau tik ir rūpi pasižvalgyti.

– Nebūk juokingas. – Jie palaukė, kol atrakciono darbuotojas išleido porelę. – Tai puikus būdas išvystyti didelį greitį ir tuo pat metu ramiai sėdėti nieko neveikiant, – pareiškė ji, sėsdamasi ant suolo. – Be to, iš viršaus būtų galima padaryti apžvalginių nuotraukų... O svarbiausia – čia pati geriausia vieta glamonėtis. – Ji įspraudė delną jam į saują ir velnio ratas ėmė iš lėto suktis.

Šeidas nusikvatojo, tada Brajena apsivijo rankomis jo kaklą ir nutildė bučiniu. Jiems pasiekus patį aukščiausią tašką, kur pleveno gaivus vakaro vėjas, ratas trumpam stabtelėjo – tą akimirką egzistavo tik juodu. Leidžiantis žemyn ratas judėjo greičiau, Brajenai suspaudė skrandį, galva apsvaigo nuo staigaus kryčio. Panašiai jausdavosi Šeido glėbyje jiems mylintis. Stipriai apsikabinę jie apsisuko du ratus.

Brajena ilsėjosi priglaudusi galvą jam prie peties, o Šeidas žvelgė į šurmulį apačioje. Kiek metų jis nelaikė švelnios moteriškos būtybės glėbyje, sukdamasis apžvalgos ratu? Nuo vidurinės mokyklos laikų? Sunkiai beprisiminė. Dabar suprato, kad pražiopsojo savo jaunystę, nes tada daug kitų dalykų atrodė svarbesni. Iššvaistė, kad ir labai norėdamas negalėtų susigrąžinti, bet Brajena leido bent trumpam vėl pasijusti jaunam.

– Man tai patinka, – sumurmėjo ji. Stebėjo, kaip skęsta saulė, arogantiškai plykstelėjusi paskutinius spindulius, klausėsi muzikos, balsų, kurie tai stiprėjo, tai silpo ratui sukantis. Žvelgdama apačion jausdavosi pakankamai arti to, kas ten dedasi, galėjo gėrėtis reginiu, bet per toli, kad suprastų. – Apsisukti velnio ratu turėtų būti visiems privaloma bent kartą per metus. Profilaktiškai.