Нора Робертс - Viena vasara

Tuo metu Šeidas leido laiką fotolaboratorijoje, kurią juodu buvo išsinuomoję. Brajena nusprendė iš pradžių pasibastyti po miestą ir pafotografuoti. Ji aplenkė ant šaligatvio įsitaisiusį gatvės prekiautoją su stovu ryškiaspalvių plastmasinių akinių nuo saulės. Stengėsi atitolinti tą akimirką, kai paskutinį kartą ryškins fotojuostas prieš jiems grįžtant į Kaliforniją. Dar trumpam užsuks į Niujorką, o tada patrauks į šiaurę ir paskutinę vasaros savaitę praleis Keip Kode.

Juodu su Šeidu vėl elgėsi vienas su kitu beveik nepakenčiamai santūriai. Po to ryto paplūdimyje Brajena užsisklendė. Sąmoningai. Kad ir nenoriai, turėjo pripažinti, kad jis sugeba neįtikėtinai skaudžiai užgauti širdį. Gal ir tiesa, kad ji pernelyg patikli. Nebūtų galėjusi paneigti, kad per tuos kelis mėnesius nejučia prarado budrumą ir per daug suartėjo su Šeidu. Dar ne per vėlu atsitraukti, kad išsaugotum nesutryptą širdį. Šiaip ar taip, vasara jau visai į pabaigą, netrukus jiedviem su Šeidu teks išsiskirti.

Apniktą tokių minčių Brajena vingiuotomis gatvėmis patraukė atgal į miesto centrą, link fotolaboratorijos.

Šeidas jau buvo išryškinęs dešimt fotojuostų ir da- bar, pakišęs po didinamuoju stiklu, skrupulingai vieną iš jų apžiūrinėjo, norėdamas atrinkti labiausiai pavyku- sius kadrus. Kaip visada – sau jis buvo daug griežtesnis ir negailestingesnis nei kitiems. Netrukus pasirodys Braje- na, todėl nuotraukų spausdinimą teks atidėti iki rytojaus. Vis dėlto vieną norėjo pamatyti dabar – to reikėjo jam pačiam.

Šeidas negalėjo pamiršti mažo motelio kambarėlio prie Luisvilio, kurį jie buvo išsinuomoję tą lietingą naktį. Prisiminė ir kaip tada jautėsi – susipainiojęs, šiek tiek pametęs galvą. Ta naktis vis iškildavo atmintyje, o nuo tos dienos, kai juodu su Brajena vėl sulindo į savo kiautus – vis dažniau ir dažniau. Tada jie jautėsi be galo artimi vienas kitam.

Suradęs tai, ko ieškojo, Šeidas prisitraukė arčiau didinamąjį stiklą. Brajena sėdėjo ant lovos, suknelė buvo nuslydusi nuo peties, plaukuose žibėjo lietaus lašeliai. Romi, aistringa, kiek sutrikusi. Visa tai rodė jos laikysena, žvilgsnis į fotoaparatą. O tos akys...

Pajutęs įtampą Šeidas prisimerkė. Kas jos žvilgsnyje? Nusprendė tuojau pat padidinti bandomąjį atspaudą, kad galėtų gerai įsižiūrėti ir suprasti.

Dabar Brajena šalinasi jo. Jis nuolat tai mato ir jaučia. Tarp jų atsivėrusi praraja kasdien gilėja. Ir vis dėlto ką sakė jos akys tą lietingą naktį? Šeidui būtinai reikėjo sužinoti.

Kol neišsiaiškins, negalės žengti lemtingo žingsnio – nei link jos, nei nuo jos.

Išgirdęs beldžiant į duris nusikeikė – pritrūko valandos. Per valandą galėtų padaryti nuotrauką, tada galbūt gautų atsakymą. Šeidas nusprendė nekreipti dėmesio į beldimą.

– Ei, Šeidai! Tavo pamaina baigėsi.

– Grįžk po valandos.

– Po valandos?! – Brajena vėl ėmė daužyti duris kumščiu. – Klausyk, aš tuoj ištirpsiu nuo karščio. Be to, dirbi čia jau dvidešimt minučių ilgiau nei priklauso.

Kai Šeidas atplėšė duris, Brajena pajuto, koks jis sudirgęs. Nebuvo nusiteikusi aiškintis, kas nutiko, todėl tik kilstelėjo antakį ir prasmuko pro šalį. Jeigu jam patinka būti tokiu niurzga, lai būna. Tik savo bjaurią nuotaiką išeidamas tepasiima su savimi. Ji kuo ramiausiai pasidėjo fotoaparatą ir pasistatė popierinį puodelį gėrimo su ledu.

– Kaip sekėsi?

– Dar nebaigiau.

Gūžtelėjusi pečiais Brajena ėmė traukti iš krepšio dėkliukus su fotojuostomis.

– Dar turėsi laiko rytoj. – Ji ėmė leisti vandenį į negilią plastmasinę vonelę.

Šeidas negalėjo laukti iki rytojaus – negalėjo laukti nė minutės.

– Jeigu duotum man dar valandą, nebeprireiktų ry- tojaus.

– Atleisk, Šeidai, tokiame karštyje visai nusivariau nuo kojų. Jei nepradėsiu dirbti dabar, grįšiu į viešbutį, griūsiu į lovą ir tikriausiai pramiegosiu visą popietę. Vadinasi, nepadarysiu to, ką esu suplanavusi. Kas tokio svarbaus?

Jis susikišo rankas į kišenes.

– Nieko. Noriu baigti, ką esu pradėjęs.

– O man reikia pradėti, – išsiblaškiusi burbtelėjo Brajena, tikrindama vandens temperatūrą.

Kurį laiką Šeidas stovėjo ir stebėjo, kaip ji dirba. Brajena ramiai susitvarkė įrangą, išsidėliojo buteliukus su chemikalais. Smulkios garbanėlės buvo prilipusios prie prakaituoto veido. Pasiruošusi darbui nusispyrė batelius. Šeidą užplūdo meilės banga, sukilo geismas, sutrikęs jis ištiesė ranką ir palietė ją.

– Brajena...

– Ką?

Jis norėjo prisiglausti prie jos, bet susilaikė.

– Kada žadi baigti?

– Šeidai, kodėl nori mane išguiti iš čia? – linksmai, tik kiek suirzusi paklausė Brajena.

– Užsuksiu tavęs pasiimti.

Brajena liovėsi dirbusi ir atsisukusi žvilgtelėjo į Šeidą.

– Kodėl?

– Nenoriu, kad vaikščiotum sutemus.

– Dėl Dievo meilės! – nejuokais supykusi Brajena nusisuko. – Ar bent įsivaizduoji, kiek kartų esu buvusi Niujorke viena? Nejaugi aš panaši į kvaišą?

– Ne.

Kažkas Šeido balse privertė ją suklusti.

– Klausyk...

– Noriu pasiimti tave po darbo, – pakartojo Šeidas ir paglostė jai skruostą. – Leisk man tai padaryti.

Stengdamasi išlikti rimta Brajena atsiduso ir palietė jo ranką.

– Aštuntą, pusę devynių.

– Gerai. Grįždami į viešbutį nusipirksime ko nors pavalgyti.

– Bent dėl to lengva sutarti, – nusišypsojo ji ir kiek atsitraukė, kad būtų lengviau atsispirti pagundai nepriglusti Šeidui prie krūtinės. – O dabar eik, pafotografuok. Man reikia kibti į darbą.

Pasiėmęs fotoaparatą Šeidas pasuko prie durų.

– Jeigu užtruksi ilgiau, vakariene vaišini tu, – atsisukęs perspėjo.

Jam išėjus ji demonstratyviai užrakino duris.

Dirbdama Brajena neprarasdavo laiko pojūčio. Laikas pernelyg brangus. Laboratorijoje ji pagyvėjo. Gintarinėje šviesoje judesiai buvo spartūs, ritmingi. Kai viena juosta buvo išryškinta ir negatyvai pakabinti džiūti, ėmėsi kitos, paskui trečios. Pagaliau baigusi darbą įjungė didžiąją šviesą ir pasirąžė, tada ištiesė pečius ir atsipalaidavo.

Tingiai apsidairiusi pastebėjo gėrimą, kurį buvo nusipirkusi eidama čia. Išsiblaškiusi gurkštelėjo drungno skysčio, kurį ištirpęs ledas buvo gerokai praskiedęs.

Kruopštus darbas Brajenai teikė pasitenkinimą. Ir dabar visos mintys buvo apie nuotraukas. Tik tada, kai jos būna atspausdintos, išryškėja meniškumas. Žvilgtelėjo į laikrodį – dar yra laiko, kol pasirodys Šeidas, galėtų pasičiupinėti su negatyvais. Kažkodėl susilaikė. Liko įpusėjusi darbą, įstrigusi tame pačiame proceso taške kaip ir Šeidas. Neatsispyrusi smalsumui ji nusprendė užmesti akį į jo bandomuosius atspaudus.

Įspūdingi. Bet juk nieko kito ji ir nesitikėjo. Paprašys, kad padovanotų jai tą pagyvenusio vyro su beisbolo kepuraite nuotrauką. Šeidui neįprastas stilius, – galvojo pasilenkusi virš juostos. Jis retai susikoncentruoja į vieną asmenį ir atskleidžia jausmus. O juk žmogus, kuris tai nufotografavo, kartą jai prisipažino neturįs užuojautos. Kraipydama galvą Brajena perbėgo akimis per kitus darbus. Įdomu, ar Šeidas ir pats tuo tiki, ar tik stengiasi įtikinti kitus?

Pamačiusi savo atvaizdą apstulbo. Žinoma, prisiminė, kaip Šeidas ją fotografavo – iš pradžių linksmino, paskui gundė, o pats ieškojo tinkamiausio kampo. O kaip lietė ją... Niekada to nepamirš, todėl neturėtų stebėtis pamačiusi nuotrauką. Tiesą sakant, tai buvo daugiau nei nuostaba.

Neryžtingai paėmusi didinamąjį stiklą Brajena žvilgtelėjo į mažytį kvadratėlį. Čia ji atrodo... nuolanki. Atidžiau įsižiūrėjusi nervingai nurijo seiles. Tokia... švelni. Gal jai tik taip atrodo, bet labiau tikėtina, kad talentingas fotografas atskleidė, jog ji... įsimylėjusi.