Нора Робертс - Viena vasara

Brajena užuodė – per žvakių vaško ir rožės žiedo aromatą prasimušė stiprus, aštrokas krevečių kvapas. Ji nusijuokė, priėjo prie stalo ir perbraukė pirštu per žvakę.

– Ir kaip tau pavyko taip greitai apsisukti?

– Kartais tampu burtininku.

Brajena atitraukė akis nuo žvakės ir pažvelgė į Šeidą. Jos mielas veidas buvo tobulos formos. Neryškioje šviesoje akys atrodė tamsios, paslaptingos. Šeidas pastebėjo, kaip nedrąsiai suvirpėjo jos lūpos, kai ištiesė į jį rankas.

– Ir visa tai – dėl manęs?

Jis vos prisilietė prie jos, švelniai perbraukė per plaukus. Ir abiem suvirpėjo širdis.

– Ir aš žadu užkąsti.

– Nežinau, ką pasakyti. – Brajenos akys prisipildė ašarų, kurių ji nė nesistengė slėpti. – Tikrai nežinau...

Jis paėmė jos ranką, pakėlė prie lūpų ir neskubėdamas, be galo švelniai, išbučiavo pirštų galiukus.

– Pabandyk ištarti „ačiū".

Brajena nurijo gumulą gerklėje ir sušnabždėjo:

– Ačiū.

– Išalkai?

– Kaip visada, bet... – Ji suėmė delnais jo skruostus – tai visada sujaudindavo Šeidą. – Dabar yra ir svarbesnių dalykų.

Brajena užspaudė jo lūpas bučiniu. Šeidas būtų norėjęs paskęsti toje saldybėje, dabar jau nebeabejojo – tikrai to troško. Neskubėdamas, nepaprastai švelniai jis suspaudė Brajeną glėbyje.

Atrodė, kad jų kūnai sukurti vienas kitam. Nuo tos minties Brajenai suspaudė širdį. Netgi kvėpavimas ir širdies ritmas sutapo. Šeidas perbraukė rankomis jai per nuogą drėgną nugarą po suknele.

„Liesk mane!" – šaukte šaukė jos kūnas ir ji prisiglaudė jam prie krūtinės.

„Bučiuok mane!" Staiga jos lūpos pasidarė goslios, karštos ir atviros, tarsi būtų norėjusi vien jomis pasiimti viską, ko trokšta.

„Mylėk mane!" Ji glamonėjo jo kūną, tarsi būtų galėjusi pažadinti jausmus, kurių taip geidė. Troško suvirpinti jo sielos stygas, įkalinti jų skambėjimą savyje ir klausytis tą vienintelę, jau paskutinę naktį.

Brajena kvepėjo jūra, vasara ir vakaru. Šeidas jautė joje įsiplieskusią aistrą, jos lūpos nebyliai kalbėjo apie geismą, kūno poreikius ir troškimus. Bet šįvakar jam reikėjo žodžių. „Dar ne laikas", – perspėjo protas, sąmonei jau pradėjus blaustis. Per anksti klausti, per anksti ką nors sakyti. Negalima skubėti, su šia moterimi reikia elgtis daug subtiliau, nei jis sugeba.

Net atplėšęs Brajeną nuo savęs Šeidas nepajėgė paleisti jos iš glėbio. Žvelgdamas jai į akis matė pats save. Visa, kas buvo praeityje, nebesvarbu. Vienintelį jam gyvybiškai svarbų žmogų dabar jis laiko savo glėbyje.

– Noriu mylėtis su tavimi.

Brajena kvėpavo nelygiai, jos kūnas virpėjo.

– Ir aš.

Jis vėl apkabino ją, stengdamasis mąstyti racionaliai.

– Dar galėtume gauti kambarį.

Brajena nusišypsojo ir prisitraukė jį arčiau prie savęs.

– Juk yra grindys, – pasakė ir nusitempė jį žemyn su savimi.

Vėliau, kai protas praskaidrės, o kraujas atvės, Brajena teprisimins tik jausmų ir pojūčių sumaištį. Nebūtų galėjusi atskirti svaigulio, kuris užliejo jam bučiuojant jos kūną, nuo palaimos, kurią patyrė pati jį bučiuodama.

Ji suprato, kad Šeidas dar niekada nebuvo patyręs tokios stiprios aistros, nors nebūtų galėjusi paaiškinti, kas tai išdavė. Gal balso skambėjimas, kai tarė jos vardą? O gal desperatiška skuba, kai nutraukė nuo jos maudymosi kostiumėlį ir išbučiavęs kiekvieną kūno lopinėlį užvaldė?

Brajena suprato ir tai, kad jos pačios jausmai pasiekė tokią ribą, kai jų nebeįmanoma kaip nors paaiškinti, išreikšti žodžiais. Nėra žodžių, kuriais galėtum tiksliai apsakyti, ką jauti. Gali tik parodyti. Meilė, apgailestavimas, aistra, troškimai susipynė į viena ir įsisuko jos sieloje it galingas sūkurys. Ji prigludo prie Šeido ir tą akimirką, kai juodu davė vienas kitam viską, ką vyras ir moteris gali duoti, laikė taip tvirtai, kaip pačią brangiausią nuotrauką, nuo kurios nepajėgi atitraukti žvilgsnio, nors ji jau išblukusi nuo ilgo žiūrėjimo.

Ji gulėjo ant Šeido pasidėjusi galvą ant krūtinės ir šypsojosi. Jie suteikė vienas kitam viską, ką galėjo. Ar galima duoti daugiau? Neatmerkdama akių prigludo lūpomis jam prie krūtinės. Niekas nebegali sugadinti šios nakties. Degs žvakės ir skambės juokas. To ji niekad neužmirš.

– Tikiuosi, nupirkai daug krevečių, – sumurmėjo. – Mirštu iš bado.

– Užteks pamaitinti vieną normaliai valgantį ir vieną ėdrūną.

Brajena šypsodamasi atsisėdo.

– Puiku! – linksmai šūktelėjo, neįtikėtinai greitai įsirangiusi į suknelę pašoko ir pasilenkusi virš dubenio su krevetėmis giliai įkvėpė. – Nuostabu. Nežinojau, kad esi toks išmoningas.

– Nusprendžiau, kad pats laikas atskleisti tau bent vieną iš patraukliųjų savo savybių.

Šyptelėjusi ji atsigręžė į Šeidą, kuris tuo metu movėsi šortus.

– Nejaugi?

– Taip. Šiaip ar taip, mūsų dar laukia gana ilgas kelias namo. – Jis metė į Brajeną paslaptingą žvilgsnį. – Ilgas kelias.

– Aš ne... – pradėjo ji, bet nebaigusi sakinio nusisuko ir pamaišė salotas. – Regis, bus gardu, – tarė nenatūraliai linksmai, siekdama iš spintelės dubenėlių.

– Brajena, – sulaikė ją Šeidas, – kas atsitiko?

– Nieko.

„Ir kodėl jis viską pastebi? – klausė savęs Brajena. – Nejaugi nieko negalima nuslėpti?"

Šeidas priėjo prie jos, paėmė už rankų ir pažvelgė tiesiai į akis.

– Kas atsitiko?

– Pasikalbėsime rytoj, gerai? – vis dar linksmame jos balse nuskambėjo įtampos gaidelė. – Aš tikrai išalkau. Krevetės jau atvėso...

– Tuojau pat, – papurtęs ją už pečių pareikalavo Šeidas, tuo parodydamas, kad jo kantrybė ne beribė.

– Nusprendžiau, kad namo skrisiu, – išpyškino ji. – Yra reisas rytoj po pietų.

Šeidas tylėjo, bet Brajena taip karštligiškai ieškojo, kaip pasiteisinti, kad nesuprato, kokia pavojinga ta tyla.

– Kodėl?

– Man teko gerokai paplušėti, kol perstumdžiau darbus, kad galėčiau leistis į šią kelionę. Turėsiu šiek tiek daugiau laiko vėl viską sustyguoti. – Silpnas motyvas. Labai silpnas.

– Kodėl?

Brajena jau žiojosi norėdama pateikti dar vieną variantą, bet žvilgtelėjusi į Šeidą apsigalvojo.

– Tiesiog nusprendžiau grįžti namo, – išspaudė. – Žinau, norėtum draugijos kelionėje atgal, bet mūsų projektas baigėsi. Galvoju, kad tau bus geriau be manęs.

Šeidas suvaldė kylantį pyktį. Pyktis čia nepadės. Kas iš to, jei ims šaukti, niršti, grasinti?

– Ne, – tarė trumpai ir aiškiai.

– Ne?

– Rytoj tu neskrisi namo. – Šeido balsas skambėjo ramiai, tačiau žvilgsnis buvo iškalbingas. – Keliausime kartu, Brajena.

Nusprendusi, kad ginčytis neverta, ji susitvardė.

– Paklausyk...

– Sėskis.

To užteko, kad Brajena pasijustų užgauta.

– Atsiprašau?

Užuot atsakęs, Šeidas stumtelėjo ją ant gulto. Tada tylėdamas atidarė stalčių ir ištraukė manilinio popieriaus voką, kuriame buvo kelios paskutinės jo darytos nuotraukos. Ištraukęs numetė ant stalo ir pakėlė vieną, kurioje buvo Brajena.

– Ką čia matai? – paklausė.

– Save. – Ji atsikrenkštė. – Be abejo, matau save.

– Ne visai teisingas atsakymas.

– Bet aš matau save, – atrėžė Brajena, daugiau nė nežvilgtelėjusi į nuotrauką. – Ten nėra nieko daugiau.

Gal tokį jo elgesį paskatino baimė? Šeidas nenorėjo apie tai galvoti. Vis dėlto buvo baisu – baisu, kad nuotraukoje jis įžvelgė daugiau, nei iš tikrųjų yra.