Нора Робертс - Viena vasara

– Taip, tu matai save. Gražią, geidžiamą moterį. Moterį, – lėtai tęsė jis, – žvelgiančią į mylimą vyrą.

Jis apnuogino ją. Brajena jautėsi taip, lyg Šeidas būtų nulupęs nuo jos visus apsimetinėjimo, gynybos, paslapčių sluoksnius. Toje nuotraukoje ir ji matė tą patį. Vis dėlto kokią jis turi teisę kapstytis po jos sielą?

– Per daug reikalauji, – tyliai tarė ji ir atsistojusi nusisuko. – Velniškai daug.

Šeidą užplūdo palengvėjimas, privertęs trumpam užsimerkti. Tai ne fantazijos ar tuščios iliuzijos, o tiesa. Meilė, o kartu su ja – ir nauja pradžia.

– Tu jau atidavei tai.

– Ne, – Brajena vėl atsisuko į Šeidą. – Aš nieko neati- daviau. Tai, ką jaučiu – tik mano reikalas. Man nieko iš tavęs nereikia, aš nieko nenoriu. – Ji sunkiai atsiduso. – Mes juk susitarėme, Šeidai, kad neapsunkinsime sau gyvenimo.

– Regis, abu sulaužėme žodį, tiesa? – Šeidas čiupo ją už rankos neleisdamas atsitraukti. – Pažvelk į mane. – Jo veidas buvo taip arti, nušviestas žvakių šviesos, kuri išryškino visa tai, ką jis matė, išgyveno ir patyrė. – Argi nieko nepastebi? Nejaugi nepažįstamame žmoguje paplūdimy, moteryje minioje ar vaikigalyje ant gatvės kampo tu įžvelgi daugiau nei manyje?

– Ne... – pratarė Brajena, tačiau Šeidas ją nutraukė.

– Ką matai?

– Matau vyrą, – aistringai berdama žodžius prabilo Brajena, – kuris gyvenime matė daugiau nei reikėjo. Matau vyrą, kuris išmoko tramdyti savo jausmus, nes baiminasi to, kas gali nutikti, jeigu juos išlaisvins. Matau ciniką, kuris nesugeba suvokti, koks yra jautrus, bijo pažvelgti į savo sielą.

– Tai tiesa, – ramiai sutiko Šeidas. Tai buvo daug daugiau, nei jis tikėjosi išgirsti, bet mažiau, nei troško. – Ką dar?

– Nieko, – atsakė Brajena jusdama užplūstančią paniką. – Daugiau nieko.

To negana. Brajena pajuto, kaip Šeidas įsitempė.

– Kur dingo tavo nuovokumas? Kur ta įžvalga, kuri padeda prasiskverbti pro spindintį kokios įžymybės lukštą ir pasiekti pačią esmę? Noriu, kad pamatytum tikrąjį mane, Brajena.

– Negaliu, – suvirpėjusi tarė ji. – Bijau...

Bijo? Apie tai Šeidas nepagalvojo. Juk ji ieško emocijų, kapstosi jose. Tada jis paleido gniaužtus ir ištarė žodžius, kuriuos pasakyti buvo sunkiausia:

– Aš myliu tave.

Šie žodžiai trenkė it perkūnas, Brajena neteko žado. Jeigu jis tai pasakė, vadinasi – ir jaučia, juo galima tikėti. Nejaugi ji taip pasinėrė į savo jausmus, kad nepastebėjo, kaip jaučiasi Šeidas? Dabar ji troško surizikuoti ir pulti jam į glėbį. Bet staiga prisiminė, kad vieną kartą abu jau skaudžiai nudegė.

– Šeidai... – Ji stengėsi mąstyti blaiviai, bet meilės prisipažinimas vis skambėjo galvoje. – Aš ne... Tu ne...

– Kalbėk. – Šeidas prisitraukė ją arčiau, Brajenai nebuvo kur dingti. – Noriu, kad pažvelgtum į mane, ir žinodama, jog viskas, ką sakei, yra tiesa, prisipažintum.

– Iš to nieko gero neišeis, – bėrė ji jausdama, kaip virpa keliai. – Neišeis, argi nesupranti? Aš tokia kvaila, kad tikiuosi... gal šįkart, gal su tavimi... Santuoka, vaikai – suprantu, tau to nereikia. Ir pati nemaniau, kad man reikia... bet kai viskas taip susiklostė...

Jausdamas, kad Brajenos pasipriešinimas silpsta, Šeidas aprimo.

– Tu dar nepasakei to, kas svarbiausia.

– Na gerai! – Brajena jau beveik šaukte šaukė. – Pasakysiu! Aš myliu tave, bet...

Šeidas užčiaupė jos lūpas bučiniu, taip nutraukdamas žodžių laviną. Jis išgirdo tai, ko taip troško, ir dabar galėjo mėgautis tų žodžių aidu savo širdyje. Pergalė! Jam buvo sunku patikėti.

– Tu sugebi ištampyti nervus, – sušnibždėjo jis Brajenai į lūpas, – kol pasakai, ką noriu išgirsti.

– Atleisk man, Šeidai... – Pasidavusi silpnumui ji nuleido galvą jam ant peties. – Nenorėjau visko apsunkinti. Ir dabar nenoriu. Jei namo grįžtume atskirai, turėtume laiko pagalvoti. Aš turiu darbų, tu taip pat...

– Tai labai svarbu, – užbaigė jis. – Bet nieko nėra svarbiau už mus. – Šeidas nutilo ir Brajena pakėlė į jį akis. Kai vėl prakalbo, balsas skambėjo ramiai, gniaužtai atsileido – jis laikė ją apkabinęs, bet įtampos neliko. – Nieko negali būti svarbiau. Tu nenorėjai įpareigojančių santykių, aš irgi maniau, kad nenoriu, bet dabar viskas pasikeitė. Tu buvai visko pradžia. Visko, kas svarbu. Tu nuskaidrinai man sielą, – jis perbraukė ranka jai per plaukus. – Dieve, tu vėl suteikei viltį, privertei mane patikėti... Negi manai, kad leisiu tau visa tai iš manęs atimti?

Abejonės ėmė palengva blėsti. Dar viena proga? Juk pati tikėjo, kad gali pasitaikyti. Tik reikia kantriai laukti. Ir labai norėti.

– Nemanau, – sumurmėjo ji. – Bet turi man pažadėti, Šeidai. Turi suteikti viltį, tada, man regis, mums pavyks.

Šeidas irgi tuo tikėjo.

– Pažadu tave mylėti ir gerbti. Rūpintis tavimi, patinka tau tai ar ne. Pažadu tau save tokį, koks esu.

Atsistojęs jis atidarė spintelės dureles ir ištraukė kartoninį puodelį su našlaitėmis. Jos kvepėjo švelniai, kiek saldžiai. Brajena nepratarė nė žodžio.

– Noriu, kad mudu kartu jas pasodintume, Brajena.

Ji apkabino Šeidą. Argi nebuvo įsitikinusi, kad gyvenimas paprastas, jei tik pats jo neapsunkini.

– Kai tik grįšime namo.

EPILOGAS

– Nežadi padėti?

– Ne. – Smagiai nusiteikęs, nors nelabai patenkintas, Šeidas stebėjo, kaip Brajena stato aplink jį apšvietimo lempas. Jam atrodė, kad ji tam skiria per daug dėmesio.

– Juk sakei, kad Kalėdoms galiu prašyti ko širdis geidžia, – priminė ji, prikišusi jam prie veido šviesomatį. – O aš noriu šios nuotraukos.

– Pažadėjau silpnumo akimirką, – numykė Šeidas.

– Ištversi, – be jokios užuojautos tarė ji ir žengtelėjusi atgal patikrino vaizdą. Apšvietimas puikus, šešėliai kaip tik ten, kur reikia, tik... Brajena sunkiai atsiduso. – Šeidai, ar liausiesi raukytis?

– Sakiau, kad galėsi mane fotografuoti, bet nežadėjau, jog nuotrauka bus graži.

– Tikrai nebus, – atsiduso Brajena.

Ji suirzusi persibraukė plaukus ir šviesoje blykstelėjo plonytis auksinis žiedas ant kairiosios rankos piršto. Šeidas gėrėjosi tuo vaizdu ne mažiau patenkintas kaip viskuo, ką jie darydavo drauge. Šyptelėjęs jis paėmė jos kairę ranką į savąją, ir abu žiedai švelniai susilietė.

– Ar tikrai Kalėdoms nori šios nuotraukos? Ketinau nupirkti kokius penkis kilogramus prancūziško šokolado.

Brajena prisimerkė ir sunėrė su juo pirštus.

– Žūtbūt noriu, Kolbi. Mirtinai trokštu. – Ji atsitraukė neleisdama nukreipti dėmesio nuo tikslo. – Ir turėsiu. O jei būsi bjaurus, pati nusipirksiu šokolado. Esant tokioms subtilioms aplinkybėms, – tęsė ji, eidama prie ant stovo įtaisyto fotoaparato, – kai kurie vyrai tenkina visas žmonos užgaidas.

Šeidas pažvelgė į plokščią jos pilvuką. Nuo minties, kad ten auga nauja gyvybė, jam vis dar sukosi galva. Jųdviejų kūnas ir kraujas. Kai vėl ateis vasara, jie ant rankų jau laikys savo pirmagimį. Iš tikrųjų nelengva susivaldyti, nes be galo troško lepinti žmoną. Vis dėlto jis patraukė pečiais ir susikišo rankas į kišenes.

– Tik ne šitą, – metė atsainiai. – Juk tekėdama už manęs žinojai, su kuo susidedi.

Brajena pažvelgė per objektyvą. Šeidas sėdėjo susikišęs rankas į kišenes, bet neatsipalaidavęs. Kūnas atrodė pasirengęs judėti, o mintys plaukė. Akyse švietė pasitenkinimas gyvenimu, švelnumas ir meilė. Jie kartu šito pasiekė. Nors Šeidas nesišypsojo, Brajena šypsodamasi nuspaudė mygtuką.