Нора Робертс - Viena vasara

Nepakeldama galvos Brajena stebėjo tą šurmulį, prekystalius, paviljonus, įrengtus įvairioms rungtims. Norėjo viską matyti. Nosį kuteno spragintų kukurūzų ir skrudinamos mėsos kvapas, sunkus, kiek salstelėjęs velnio rato prižiūrėtojo losjonas po skutimosi, kai jų kabina skriejo pro šalį. Dabar matė bendrą vaizdą. Toks tas gyvenimas, kai žiūri iš aukštai. Mažytis pasaulio kampelis, kuriame vaikai mato stebuklus, o suaugusieji bent trumpam apsimeta, kad jais tiki.

Pasiėmusi fotoaparatą ji nusitaikė apačion, pro kitas kabinas ir laidus, tiesiai į prižiūrėtoją. Jis kiek nuobodžiaudamas pakėlė saugos užtvarą, išleido vieną porą ir pasodino kitą. Jam čia darbas, o kitiems – galimybė patirti jaudulį. Atsilošusi ji toliau mėgavosi skrydžiu.

Sutemus juodu ėmėsi darbo. Žmonės būriavosi prie laimės rato, tikėdamiesi išleidę dolerį laimėti daugiau. Paaugliai nėrėsi iš kailio svaidydami beisbolo kamuoliukus į sustatytus butelius, norėdami pasipuikuoti prieš mergiščias ir draugus. Mažyliai karstėsi virvėmis, mėtė į akvariumus stalo teniso kamuoliukus, tikėdamiesi laimėti auksinę žuvelę, kurios gyvenimas be galo trumpas. Mergytės spygavo sukdamosi į didžiulį aštuonkojį panašia karusele, berniokai spoksojo į iškabintus plakatus.

Brajenai pavyko sugriebti vieną iškalbingą kadrą: moteris laiko pasisodinusi ant klubo mažylį, o trimetis bamblys negailestingai tempia ją prie linksmybių. Šeidas nufotografavo vaikinų trijulę – apsitempę raumenis išryškinančiais marškinėliais jie stengėsi atrodyti šaunūs ir nerūpestingi.

Valgydami beveik guminę picą Brajena su Šeidu žvalgėsi po žiūrovų minią, kurią sutraukė ugnies rijikas daktaras Vrenas – išėjęs iš palapinės jis trumpai pademonstravo savo meną, viliodamas žiūrovus. Brajena, kaip ir šalia jos sėdėjęs dešimtmetis berniokas, liko pakerėta.

Susitarę po pusvalandžio susitikti prie vartų juodu išsiskyrė. Likusi viena Brajena svarstė, ką daryti. Nepajėgdama atsispirti įsliūkino į Voltaros palapinę pasižiūrėti, kaip nuvargusi gražuolė prakaituotu veidu sėdasi į kėdę, per kurią netrukus perbėgs poros tūkstančių voltų stiprumo srovė.

Voltara mokėjo prikaustyti dėmesį: užsimerkė ir karališkai linktelėdama davė ženklą įjungti srovę. Specialieji efektai nebuvo aukščiausios klasės, bet gana įtikinami. Mėlynos švieselės žybčiojo ant kėdės ir ties Voltaros galva. Šitaip apšviesta jos oda atrodė amalo spalvos. Bilietas kainavo penkiasdešimt centų, ir eidama lauk Brajena nusprendė, kad reginys vertas kainos.

Nesitverdama smalsumu ji nupėdino į teritorijos pakraštį, kuriame atrakcionų darbuotojai turėjo susistatę vagonėlius. Čia nebuvo spalvingų šviesų nei gražių iliuzijų. Brajena susimąsčiusi žvelgė į mažytį vagonėlį. Viskas baigsis, jie susirinks įrangą, susisuks plakatus ir iškeliaus.

Mėnulio šviesa krito ant metalinio vagonėlio, išryškindama įbrėžimus ir įlenkimus. Maži langeliai buvo užtraukti užuolaidėlėmis, ant šono buvo matyti išblukęs užrašas: „Naitingeilo atrakcionai".

Brajenai šis vaizdas pasirodė įdomus ir ji pasilenkė fotografuoti.

– Pasiklydai, mažoji panele?

Brajena nustebusi pašoko ir beveik atsitrenkė į žemą tvirtą vyruką, vilkintį sportinius marškinėlius ir darbines kelnes. Jeigu jis dirba atrakcionuose, tai dabar turi ilgą pertrauką, o jei yra vienas iš žiūrovų, panašu, kad šviesos ir pasirodymai jo pernelyg nedomina. Nuo vaikino sklido šiltas ir troškus alaus kvapas.

– Ne. – Ji šyptelėjo ir šiek tiek atsitraukė. Ne iš baimės – tai buvo nevalingas judesys. Vos už kelių žingsnių plieskė šviesos ir vaikščiojo žmonės. Pagalvojo, kad šio vyro nuotrauka galėtų kitaip nušviesti atrakcionus. – Ar jūs čia dirbate?

– Moteriai nederėtų tamsoje čia vaikštinėti. Nebent ji ko nors ieško.

Ne, baimės tikrai nebuvo. Brajena nė dabar neišsigando, tik suirzo.

– Atsiprašau, – tarė ji žybtelėjusi akimis ir jau sukosi eiti.

Kai vaikinas griebė ją už rankos, Brajena staiga suvokė, kad šviesos gerokai toliau, nei ji būtų norėjusi. Reikėjo kaip nors išsisukti.

– Klausyk, manęs kai kas laukia.

– O tu aukšta. – Pirštai buvo stiprūs, nors ant kojų vyras laikėsi ne itin tvirtai. – Na, aš nebijau pažvelgti moteriai tiesiai į akis. Eime išgerti.

– Gal kitą kartą. – Brajena pabandė jį pastumti ir išsilaisvinti, tačiau pajuto, kad vyras tvirtas it akmuo. Tada užplūdo baimė. – Norėjau čia truputį pafotografuoti, – pasakė kaip galėdama ramiau. – Manęs laukia partneris. – Ji dar kartą pabandė ištraukti ranką. – Man skauda.

– Vagonėlyje turiu alaus, – burbtelėjo jis, tempdamas ją į tamsą.

– Ne! – paniškai riktelėjo ji. – Nenoriu jokio alaus!

Vyras stabtelėjo ir susverdėjo. Pažvelgusi jam į akis Brajena suprato, kad jis girtas kaip pėdas. Baimė užgniaužė gerklę.

– Tai gal norėtum ko kito? – Jis perbraukė ranka per plonytę vasarinę jos palaidinę ir trumpučius šortus. – Pusnuogės moterys paprastai to nori.

Brajenos baimė kiek atslūgo, užliejo šalto įsiūčio banga. Ji sviedė aštrų žvilgsnį. Vyras šyptelėjo.

– Ak tu, neišauklėtas subingalvi, – sušnypštė Brajena ir staigiai kilstelėjo koją.Aiktelėjęs nuo netikėto smūgio vyras paleido jos ranką. Brajena nė nemanė stebėti, kaip jis raitosi iš skausmo, ir puolė bėgti.

Atsitrenkė tiesiai į Šeidą.

– Vėluoji dešimt minučių, – papriekaištavo jis. – Dar nemačiau tavęs taip greitai bėgančios.

– Aš tik... aš turėjau... – Nepajėgdama atgauti kvapo ji nutilo ir prisiglaudė prie Šeido, tvirto, rūpestingo, galinčio apginti vyro. Būtų galėjusi stovėti šitaip iki pat saulėtekio.

– Kas tau? – pajutęs, kokia Brajena įsitempusi, Šeidas atstūmė ją šiek tiek nuo savęs ir pamatė išsigandusį žvilgsnį. – Kas atsitiko?

– Nieko baisaus, – pasibjaurėjusi Brajena nusibraukė plaukus nuo veido. – Užsiroviau ant kažkokio mulkio, kuris labai norėjo pavaišinti alumi, nesvarbu, ar esu ištroškusi, ar ne.

Šeidas taip suspaudė ranką, kad ji net krūptelėjo iš skausmo.

– Kur?

– Nieko nenutiko, – pakartojo ji, siusdama ant savęs, kad nesugebėjo nuslėpti susijaudinimo. – Vaikštinėjau aplinkui ir nuklydau prie vagonėlių.

– Viena?! – Šeidas sugriebė ją už pečių ir papurtė. – Tikra kvailė! Negi nežinau, kad atrakcionai – ne tik cukraus vata ir mirguliuojančios šviesos? Ar jis tave užgavo?

Ne susirūpinimą Brajena išgirdo Šeido balse, o pyktį, ir staiga įsitempė kaip styga.

– Ne, bet tu mane skaudini.

Į nieką nekreipdamas dėmesio Šeidas ėmė tempti ją link stovėjimo aikštelės.

– Jei liautumeisi žiūrėjusi į viską pro rožinius akinius, matytum aiškesnį vaizdą. Ar bent įsivaizduoji, kas galėjo nutikti?

– Pati galiu savimi pasirūpinti. Ir pasirūpinau. – Prie furgono Brajena išsprūdo jam iš gniaužtų. – O į gyvenimą žiūrėsiu taip, kaip man patiks. Apsieisiu be tavo pamokslų, Šeidai.

– Juk kas nors turi tau paaiškinti. – Čiupęs iš jos raktus Šeidas atrakino automobilį. – Beprotiška slampinėti vienai tamsiais užkampiai tokioje vietoje. Kada nors prisišauksi bėdą, – burbėjo įsitaisęs vairuotojo sėdynėje.

– Giedi tą pačią giesmelę kaip ir tas idiotas, kurį palikau gulintį ant žolės susigriebusį už tarpkojo.

Šeidas perliejo ją žvilgsniu. Vėliau, kai nusiramins, gal ir galės žavėtis, kad ji į ožio ragą surietė šlykštų girtuoklį, bet dabar nepajėgė blaiviai mąstyti. Kad ir kokia savarankiška būtų moteris, vis dėlto ji silpna ir pažeidžiama.