Нора Робертс - Viena vasara

– Dauguma žmonių pradeda nuo užkandžių.

– Man labiau patinka atvirkščiai – tada žinau, kiek dar tilps, o ir deserto netenka atsisakyti.

– Neįsivaizduoju, kad galėtum atsisakyti ko nors iš šokolado.

– Tu visiškai teisus.

– Tik niekaip nesuprantu, kaip šitiek daug sukemši į save, bet nestorėji.

– Tikriausiai man sekasi. – Brajena padėjo ant lėkštės atverstą valgiaraštį ir nusišypsojo. – O tu ar turi kokių silpnybių, Šeidai?

– Turiu, – prisipažino Šeidas ir ilgai žvelgė į Brajeną, kol pagaliau ji vėl sutriko ir nuleido akis. – Ne vieną.

Skęsdamas Brajenos akyse Šeidas pagalvojo, kad viena iš jo silpnybių darosi vis ryškesnė.

– Gal norėtumėte užsisakyti?

Brajena krūptelėjo ir pažvelgė į padavėją.

– Ką?

– Gal jau norėtumėte užsisakyti? – pakartojo padavėjas. – Ar dar palauksite?

– Ponia norėtų šokoladinių putėsių, – paprašė Šeidas.

– Gerai, pone. – Padavėjas šaltakraujiškai užsirašė užsakymą. – Ar čia viskas?

– Tikrai ne, – patikino Šeidas imdamas taurę, o Brajena nusijuokė ir įsikniaubė į valgiaraštį.

– Tuoj sprogsiu, – nusprendė Brajena po geros valandos, jiems važiuojant per žliaugiantį lietų. – Jaučiuosi pilnu- tėlė.

Šeidas prasmuko degant geltonam šviesoforo signalui.

– Smagu stebėti tave valgančią.

– Juk mes tik pramogaujame, – nerūpestingai priminė Brajena. Patogiai įsitaisiusi sėdynėje, apsvaigusi nuo šampano, perkūnui grėsmingai trankantis danguje ji visiškai pasitikėjo Šeidu ir būtų važiavusi su juo kad ir į pasaulio kraštą. – Koks tu geras, kad davei man kąsnelį savo sūrio pyrago.

– Pusę, – pataisė jis, tyčia sukdamas nuo stovyklavietės, kurioje apsistoti buvo nusprendę po pietų. Valytuvai cypė braukydami stiklą. – Bet vis tiek prašom.

– Jaučiausi pamaloninta. – Brajena mieguistai atsiduso. – Mėgstu būti lepinama. Po šios vakarienės vėl galėsiu kokį mėnesį maitintis greitojo maisto restoranuose ir kimšti sužiedėjusias spurgas. – Ji patenkinta dairėsi po tamsią, lietaus merkiamą gatvę, kelkraščiuose telkšančias balas. Mėgo lietų, ypač naktį, kai nuo jo viskas imdavo žvilgėti. Palengva ji nugrimzdo į snaudulį ir atsibudo tik Šeidui įvažiavus į nedidelio motelio stovėjimo aikštelę.

– Šiąnakt apsieisime be stovyklavietės, – pasakė jis. – Luktelėk, kol gausiu kambarį.

Brajena nespėjo nieko pasakyti, nes iššokęs iš furgono Šeidas nubėgo per lietų. „Apsieisime be stovyklavietės." Moteris žvilgtelėjo per petį į du siaurus gultus palei furgono sienas. Šiąnakt nebus kietų, laikinų lovų ir neaiškiai veikiančių dušų.

Šypsodamasi ji pašoko ir ėmė rinkti savo ir Šeido įrangą. Apie lagaminus nepagalvojo.

– Šampanas, lino servetėlės, o dabar dar ir tikra lova, – džiaugėsi Brajena, o pamačiusi iki paskutinio siūlo peršlapusį Šeidą, kuris tuo metu įlipo į furgoną, nusišypsojo. – Tu mane išlepinsi.

Šeidas norėjo lepinti Brajeną. Noras buvo nepaaiškinamas, bet tikras. Šiąnakt, bent jau šiąnakt, jis troško ją lepinti.

– Kambarys iš kitos pastato pusės. – Kol Brajena krovė įrangą prie furgono durų, jis palengva vairavo, žvalgydamasis į numerius ant durų, pagaliau sustojo ir paprašęs jos luktelėti iššoko lauk. Brajena paėmė krepšį ir savo rankinę, tuo tarpu Šeidas apibėgo automobilį iš kitos pusės, atidarė dureles ir apstulbusi Brajena pasijuto jo glėbyje.

– Šeidai! – šūktelėjo ji, tačiau lietus žliaugte žliaugė ir gniaužė kvapą, o jis nuskuodė per aikštelę link durų.

– Bent taip galiu atsidėkoti už vakarienę, – paaiškino jis, stengdamasis įkišti į užraktą didžiulį raktą. Brajena krykštavo stebėdama, kaip jis mėgina atidaryti duris, laikydamas glėbyje ją, dėklus su fotoaparatais ir stovus.

Koja uždaręs duris Šeidas įsisiurbė jai į lūpas. Tirtanti iš juoko Brajena prigludo jam prie krūtinės.

– Dabar mes abu šlapi, – sumurmėjo delnu braukdama jam per plaukus.

– Išdžiūsime lovoje.

Nespėjusi susivokti Brajena nuskrido link lovos ir visu ūgiu nusileido ant čiužinio.

– Kaip romantiška, – tarė, bet nė nekrustelėjo. Gulėjo ir šypsojosi, nes Šeidas elgėsi neįprastai lengvabūdiškai – ji ketino tuo pasimėgauti.

Jos suknelė buvo prilipusi prie kūno, plaukai išsidraikę. Šeidas matė, kad rengdamasi į restoraną Brajena apsitempė prie kūno prigludusius apatinius drabužėlius ir plonytes pėdkelnes. Norėjo tuojau pat ją pamylėti – mylėti valandų valandas. Ir vis tiek būtų negana. Prisiminė, koks atsipalaidavęs, koks paklusnus būna jos kūnas. Koks ugningas, stiprus ir gyvybingas. Jis viso to troško ir galėjo turėti. Ir vis tiek bus negana.

Šeidas buvo profesionalas, gebantis sustabdyti akimirką, įamžinti jausmus, kalbėti vaizdais. Nors viduje siautėjo emocijų audra, jis išsitraukė fotoaparatą.

– Ką darai?

Brajena jau norėjo atsisėsti, bet Šeidas sustabdė:

– Pabūk taip akimirką.

Kol jis ruošė darbui fotoaparatą, sunerimusi Brajena smalsiai jį stebėjo.

– Aš ne...

– Tu gulėk kaip gulėjai, – pertraukė Šeidas. – Atsipalaidavusi ir patenkinta savimi.

Dabar jo ketinimai buvo daugiau nei aiškūs. Brajena kilstelėjo antakį. „Maniakas", – linksmai pagalvojo. Jie abu apsėsti fotografavimo manijos.

– Šeidai, aš fotografė, o ne modelis.

– Suteik man malonumo, – jis švelniai paguldė ją ant lovos.

– Mano kraujyje per daug šampano, kad su tavimi ginčyčiausi, – tarė Brajena ir nusišypsojo, kai jis pakėlė aparatą prie akių. – Gali sau išdykauti, jeigu nori, arba rimtai fotografuoti, jei tau to reikia. Kad tik man nieko nereikėtų daryti.

Ji tik šypsojosi, o Šeido kūnas jau ėmė tvinkčioti. Dažniausiai fotoaparatas jam atstodavo barjerą tarp jo paties ir fotografuojamo objekto, kartais taip jis slopindavo emocijas, kurių kitaip nepajėgdavo atsikratyti. Šįkart viskas buvo kitaip – jausmai jau siautėjo jame, o atsiriboti buvo nebeįmanoma.

Jis greitai nusitaikė ir spustelėjo mygtuką, bet liko nepatenkintas.

– Man ne šito reikia. – Jis atrodė taip įsitraukęs į darbą, kad Brajena nepagalvojo, jog bando užgniaužti jausmus. Tiesiog toks jo būdas. Bet kai jis priėjo prie jos, pasodino ir atitraukė suknelės užtrauktuką, ji net išsižiojo.

– Šeidai!

– Štai kaip atrodo tingus seksualumas, – sumurmėjo jis, nusmaukdamas suknelę nuo peties. – Neįsivaizduojami jausmingumo fluidai natūraliai sklinda nuo tavęs, tam nereikia jokių pastangų. Ir ypatingas žvilgsnis, kai paliečiu tave štai taip... – Kai jis pažvelgė jai į akis ir paglostė nuogą petį, Brajena staiga pamiršo, kad ketino pajuokauti. – Kaip pasikeičia žvilgsnis, kai tave bučiuoju... – Taip taręs pabučiavo pasigardžiuodamas, kiek ilgėliau, kol jos mintys susidrumstė, o kūną nusmelkė saldūs pojūčiai. – Štai taip, – šnibždėjo jis, pasiryžęs sugauti tą akimirką, paversti ją apčiuopiama, kad galėtų paimti atvaizdą į ranką ir pažvelgti. – Štai šitaip, – pakartojo ir žengtelėjo kelis žingsnius atatupstas. – Noriu įamžinti, kaip atrodai prieš mums mylintis. O paskui – kaip atrodai po to.

Bejėgė ir susijaudinusi Brajena žvelgė tiesiai į objektyvą. Šeidas sugavo jos atvaizdą lyg medžiotojas auką optiniame taikiklyje – sutrikusią, užlietą jausmų. Tuo pačiu įamžino ir save.

Akys išdavė, kas dedasi Brajenos širdyje. Užraktas atsidarė, užsidarė ir sustabdė akimirką. Kažin, ar nuotraukoje bus matyti, ką ji išgyveno? Ar atsispindės joje jo paties jausmai?