Нора Робертс - Viena vasara

– Koks jo numeris?

– Septintas.

Šeidas pažvelgė į lažybų lentą ir papurtė galvą.

– Trisdešimt penki prie vieno. Kaip lažinaisi?

– Kad laimės, kaip kitaip?

Šeidas paėmė ją už rankos ir nusivedė prie turėklo.

– Gali atsisveikinti su savo dviem doleriais, aistruole.

– Dar ne, galbūt laimėsiu septyniasdešimt. – Brajena pasitaisė akinius. – Tada pakviesiu tave vakarienės. O jei pralaimėsiu, – pridūrė stebėdama, kaip žirgai rikiuojasi prie starto linijos, – turiu mokėjimo kortelę. Vis tiek galiu nusivesti tave vakarienės.

– Sutarta, – nuskambėjus gongui tarė Šeidas.

Žirgai leidosi bėgti. Buvo beveik pasiekę pirmą posūkį, kai Brajena pamatė septintą numerį – jos žirgas bėgo trečias nuo galo. Pakėlusi akis pastebėjo, kad Šeidas purto galvą.

– Tu dar nenurašyk jo.

– Kai šitaip rizikuoji, brangute, būk pasirengusi pralaimėti.

Kiek sutrikusi dėl „brangutės" Brajena vėl nusisuko į treką. Šeidas retai vadindavo ją vardu, o dar rečiau apdovanodavo švelniais žodeliais. Taip, sėkmė abejotina, bet ji dar neketino pasiduoti.

– Jis lenkia! – sukrykštė ji, kai jos išrinktasis keliais ilgais tvirtais šuoliais pralenkė tris žirgus. Pamiršusi savo godas ji pasilenkė per turėklą ir nusikvatojo. – Tik pažvelk, kaip jis skinasi kelią į priekį! – Brajena pakėlė fotoaparatą ir pažvelgė per teleobjektyvą tarsi per žiūronus. – Dieve mano, koks gražuolis, – sumurmėjo. – Nė nemaniau, kad toks gražus.

Užsižiūrėjusi į žirgą Brajena pamiršo lenktynes ir kovą. Jis buvo puikus. Matė jojiką, prigludusią spalvotą dėmę, kuris atrodė savitai grakštus, bet jos dėmesį prikaustė žirgas, jo banguojantys raumenys, žemę daužančios kojos. Jis troško laimėti, Brajena tai jautė. Kad ir kiek lenktynių būtų pralaimėjęs, kad ir kiek kartų pasruvęs prakaitu buvo vedamas atgal į arklides, dabar troško laimėti.

Viltis. Atgijo viltis ir Brajena nebegirdėjo ošiančios minios. Lyderius lenkiantis žirgas irgi neprarado vilties. Jis tikėjo, kad gali laimėti, o jei tikėjimas stiprus... Sukaupęs visas jėgas žirgas dar spustelėjo ir aplenkęs lyderį pirmas kirto finišo liniją.

– Kad mane kur, – burbtelėjo Šeidas. Kai žirgas nugalė tojas išdidžiai priėmė apdovanojimą, Šeidas stovėjo apkabinęs Brajeną per pečius.

– Gražuolis, – žemu, kimiu balsu pratarė Brajena.

– Kas čia dabar? – Išgirdęs jos balse ašaras Šeidas suėmė ją už smakro ir pažvelgė į akis. – Juk čia tik dviejų dolerių lažybos.

Ji papurtė galvą.

– Jis nugalėjo. Troško laimėti, nepasidavė ir pasiekė pergalę.

Šeidas perbraukė pirštu jai per nosį.

– Ar esi ką nors girdėjusi apie sėkmę?

– Esu. – Susitvardžiusi Brajena paėmė jį už rankos. – Bet ši pergalė neturi nieko bendra su sėkme.

Kurį laiką Šeidas žvelgė į ją. Paskui papurtė galvą ir pasilenkęs švelniai pabučiavo į lūpas.

– Ir taip dabar kalba moteris, kuri dievagojasi esanti paprasta.

„Ir laiminga", – pagalvojo Brajena, sunėrusi su juo pirštus. Beprotiškai laiminga.

– Eime atsiimti laimėjimo.

– Girdėjau gandus apie kažkokią vakarienę, – prakalbo Šeidas, jiedviem braunantis iš tribūnos.

– Taip, ir pati kažką girdėjau.

Brajena laikėsi duoto žodžio. Tą vakarą, kai siautėjant vasaros audrai dangų raižė žaibai, jie įžengė į ramų, prietemoje skendintį restoranėlį.

– Lino servetėlės, – sušnibždėjo ji Šeidui, kai restorano patarnautojas palydėjo juos prie staliuko.

Atitraukdamas kėdę Šeidas nusijuokė ir tyliai tarė į ausį:

– Tave lengva sužavėti.

– Teisybė, – sutiko Brajena, – bet lino servetėlės nesu mačiusi nuo birželio. – Paėmusi ją iš lėkštės perbraukė ranka. Švelni, tankiai suausta. – Čia nėra kėdžių, apmuštų dirbtine oda, nei plastmasinių lempų. Tikriausiai nebus nė mažulyčių kečupo maišelių. – Pamerkusi jam akį Brajena pirštu pabarbeno į lėkštę ir pasigirdo melodingas garsas. – Pabandyk tai padaryti su plastmasine, ir išgirsi tik duslų „bum".

Šeidas stebėjo, kaip ji eksperimentuoja su vandens taure.

– Ir šitaip kalba greitojo maisto mėgėja?

– Pastovus maisto racionas, kurio pagrindą sudaro mėsainiai, man puikiai tinka, bet kartais mėgstu paįvairinti. Išgerkime šampano, – pasiūlė, kai pasirodė padavėjas. Ji pažvelgė į meniu, užsakė gėrimą ir vėl pakėlė akis į Šeidą.

– Tu ką tik savo laimėjimą iššvaistei buteliui putojančio vyno.

– Lengvai ateina, lengvai ir išeina, – nusišypsojo Brajena, pasirėmusi rankomis smakrą. – Ar jau sakiau, kad puikiai atrodai žvakių šviesoje?

– Ne, – prajuko jis ir taip pat pasilenkė į priekį. – Tikriausiai aš turėjau ištarti tokius žodžius tau?

– Galbūt, bet neatrodė, kad skubėtum. Be to, aš vaišinu. Na... – Ji pasiuntė jam svilinantį žvilgsnį, – jei vis dėlto norėtumei pasakyti ką nors malonaus, neprieštaraučiau.

Ji tingiai perbraukė pirštu Šeidui per ranką, priversdama susimąstyti, ar koks nors vyras galėtų prieštarauti moters laisvei ir jos teikiamiems privalumams. Jokio vargo, kai tave vaišina gėrimais ir vakariene. Be jokio vargo galima atsipalaiduoti ir leistis sugundomam. Tą patį galima pasakyti ir apie partnerystę. Šeidas pakėlė Brajenos ranką ir priglaudė prie lūpų.

– Tu visada man atrodei labai graži, bet šįvakar... – Jis meiliai nužvelgė jos veidą. – Šįvakar man trūksta žodžių apsakyti, kokia esi žavi.

Brajena sutriko, bet rankos neatitraukė. Kaip jam pavyksta tokius žodžius ištarti visai ramiai ir taip netikėtai? O kaip jai, pratusiai prie paprastų, nereikšmingų komplimentų, atsakyti į tokį nuoširdumą? Atsargiai, – nusprendė. Labai atsargiai.

– Turėsiu dažniau prisiminti, kad reikia pasidažyti lūpas.

Šeidas šyptelėjo ir vėl palietė lūpomis jos pirštų galus.

– Ir šįkart pamiršai.

– Oi, – Brajena suglumusi spoksojo į jį.

– Ar šito pageidaujate, ponia? – padavėjas ištiesė butelį šampano etikete į viršų.

– Taip, – ji tyliai atsikvėpė. – Taip, dėkui.

Neatitraukdama akių nuo Šeido ji girdėjo, kaip burbuliukai išstumia kamštį ir šampanas garma į taurę. Gurkštelėjo ir užsimerkė, kad geriau pajustų skonį. Tada linktelėjo galvą ir palaukė, kol padavėjas pripildė taures. Kiek aprimusi pakėlė taurę ir nusišypsojo Šeidui:

– Už ką?

– Už vieną vasarą, – pasiūlė jis ir dzingtelėjo taurės krašteliu į jos taurę. – Už vieną žavingą vasarą.

Ji vėl nušypsojo, ir kai lūpomis palietė gėrimą, šypsena spindėjo akyse.

– Maniau, kad su tavimi dirbti bus tiesiog siaubingai nuobodu.

– Tikrai? – Šeidas gurkštelėjo šampano ir skanaudamas palaikė ant liežuvio. Gėrimas buvo švelnus ir subtilus, tačiau kupinas kunkuliuojančios energijos. – O aš maniau, kad tu būti tikra rakštis...

– Na, – ramiai pertraukė jį Brajena, – aš labai džiaugiuosi, kad mano išankstinė nuostata nepasiteisino. – Ji luktelėjo akimirką. – O tavoji?

– Pasitvirtino, – visai paprastai tarė Šeidas ir nusikvatojo, kai ji prisimerkė ir pervėrė jį žvilgsniu. – Tik kažin, ar kitokia man patiktum labiau.

– Anas tavo komplimentas buvo žavesnis, – numykė Brajena ir atsivertė valgiaraštį. – Bet tu jų šykšti, todėl teks tenkintis ir tuo.

– Sakau tik tai, ką galvoju.

– Žinau. – Brajena nusibraukė plaukus ir perbėgo akimis valgiaraštį. – Bet aš... O, žiūrėk, čia yra šokolado putėsių.