Нора Робертс - Viena vasara

Čia susirinko iš darbo atsiprašę tėvai, pavakarius vėlesniam laikui atidėję seneliai, popietės prie televizoriaus atsisakę kaimynai. Kiekvienas turėjo savo favoritą ir nesidrovėdamas reiškė palankumą.

Brajenos žvilgsnį patraukė ir kitas puolėjas, tiksliau sakant – puolėja, nes tai buvo nuostabiai graži kokių dvylikos metų mergaitė. Iš pirmo žvilgsnio buvo lengviau ją įsivaizduoti ant parketo šokančią baletą nei žaidžiančią puolėjo pozicijoje. Bet pamačiusi, kaip ši gniaužia lazdą ir lenkiasi smūgiui, pakėlė fotoaparatą. Štai dėmesio vertas vaizdas.

Užfiksavo ją pirmo sėkmingo smūgio metu. Žiūrovai aiktelėjo, o Brajena liko sužavėta plastiško smūgio. Nors fotografavo Mažosios lygos beisbolo mačą kažkokiame Dievo užmirštame miestelyje prie Misisipės, prisiminė darbą su primabalerina savo studijoje. Puolėja pasiruošė smūgiui, o Brajena susikaupė dar vienam „šūviui". Nekantriai laukė tinkamos akimirkos, kol smūgiavo kiti žaidėjai.

– Žemas, nuskriejo į užribį, – išgirdo kažką burbtelint šalia savęs, bet galėjo galvoti tik apie tai, kad jei mergaitė pasitrauks, ji praras taip trokštamą kadrą.

Ir tada kamuolys atskriejo – per greitai, kad Brajena galėtų numatyti, kur nukris, tačiau mergaitė tvirtu smūgiu jį atrėmė. Puolėja pasileido bėgti, ir Brajena, naudodama objekto sekimo funkciją, nusekė ją per bazes. Kai pasiekė antrąją, Brajena stambiu planu nusitaikė žaidėjai į veidą. Pagalvojo, kad Marija suprastų tą žvilgsnį, kuriame švietė įtampa, ryžtas ir valios stiprybė. Kai keldama dulkių debesis mergaitė įskriejo į trečiąją bazę, Brajena gavo, ko taip troško.

– Puikumėlis! – ji nuleido fotoaparatą. Buvo taip susijaudinusi, kad nejučia garsiai šūktelėjo: – Tikras puikumėlis!

– Čia mūsų mergytė.

Brajena pasuko galvą į porelę šalia savęs. Moteris buvo jos amžiaus, gal metais kitais vyresnė. Ji tiesiog švytėjo. Vyras irgi patenkintas šypsojosi ir kramtė gumą.

Gal ji blogai nugirdo. Juk dar tokie jauni.

– Ji jūsų dukra?

– Vyriausioji, – moteris įspraudė ranką vyrui į delną. Brajena pastebėjo, kad jiems ant pirštų vienodi paprastučiai vestuviniai žiedai. – Turime dar tris, kažkur čia siaučia. Atrodo, prekystalis su skanėstais juos domina labiau nei žaidimas.

– Apie Kerę to nepasakytum, – tėvas pažvelgė į dukterį trečiojoje bazėje. – Ji pasinėrusi į žaidimą.

– Neprieštaraujate, kad fotografuoju jūsų dukrą?

– Ne, – moteris vėl nusišypsojo. – Ar jūs vietinė?

Mandagus klausimas norint išsiaiškinti, kas ji tokia. Brajena buvo įsitikinusi, kad moteris pažįsta visus, gyvenančius miestelyje ir dvidešimt kilometrų aplink jį.

– Ne, keliauju pro šalį, – tarė ji, vėl žiūrėdama į aikštę, nes joje pasirodė naujas puolėjas, o Kerė atsisėdo ant suolelio. – Tiesą sakant, esu laisvai samdoma fotografė, šiuo metu fotografuoju „Gyvenimo būdo" žurnalui. Gal esate girdėję apie tokį?

– Žinoma, – atsiliepė vyras ir neatitraukdamas akių nuo žaidimo mostelėjo galva į žmoną. – Ji kas mėnesį perka.

Brajena išsitraukė iš krepšio sutikimo blanką ir paaiškino, kodėl taip nori įdėti į albumą Kerės nuotrauką. Nors kalbėjo trumpai, prislopinusi balsą, žinia netruko pasklisti, ir po kelių minučių ji jau atsakinėjo į smalsuolių klausimus. Sugalvojusi paprasčiausią būdą jų atsikratyti Brajena nusileido nuo tribūnos, užsidėjo plačiakampį objektyvą ir padarė grupinę nuotrauką. Neblogas darbelis, – nusprendė, bet nenorėjo gaišti laiko fotografuodama jai pozuojančius žmones. Ji apsisuko ir nupėdino link prekystalių, o beisbolo aistruoliams neliko nieko kito, kaip vėl atkreipti dėmesį į žaidimą.

– Pavyko?

Pasukusi galvą Brajena pamatė šalia savęs Šeidą.

– Taip. O tau?

Jis linktelėjo ir atsirėmė į prekystalį. Nors saulė jau leidosi, karštis neslūgo. Naktis tikriausiai bus tokia pat tvanki kaip diena.Abu užsakė po dešrainį ir didelius stiklus gėrimo.

– Žinai, ko dabar norėčiau? – paklausė Brajena, gausiai kraudamasi pagardų ant dešrainio.

– Kastuvo?

Nekreipdama dėmesio į pašaipą ji ėmėsi garstyčių.

– Pasinerti į vėsų didžiulį baseiną, o kiek vėliau – labai šaltos „margaritos".

– Kol kas turėsi tenkintis vairuotojo vieta automobilyje. Dabar tavo eilė.

Brajena gūžtelėjo pečiais – darbas yra darbas.

– Matei mergaitę, kuri atmušė tris smūgius iš eilės? – paklausė jiems einant ištrypta žole link furgono.

– Tą, kuri skrido it kulka?

– Taip. Sėdėjau šalia jos tėvų. Jie turi keturis vaikus.

– Na ir kas?

– Keturis vaikus, – pakartojo Brajena. – Garbės žodis, tai moteriai ne daugiau kaip trisdešimt. Kaip žmonės taip sugeba?

– Primink man vėliau, parodysiu.

Juokdamasi ji trinktelėjo jam alkūne į šoną.

– Aš ne apie tai... nors tavo užuomina nepeiktina. Turiu omenyje tą porelę – abu jauni, gražūs. Atrodo, vis dar žavisi vienas kitu.

– Neįtikėtina.

– Nebūk ciniškas, – subarė Brajena ir atidarė furgono dureles. – Apie daugumą porų to nepasakytum, ypač kai susilaukia keturių vaikų, apsikrauna paskolomis, o paskui dvylika metų gyvena susiveržę diržus.

– Kuris dabar iš mūsų ciniškas?

Brajena norėjo atsikirsti, bet apsigalvojo.

– Turbūt aš, – ji susimąsčiusi užvedė variklį. – Regis, gyvenu pasaulyje, kuris iškreipė mano požiūrį į kai kuriuos dalykus, todėl pamačiusi laimingą šeimą nuoširdžiai nustembu.

– Tai daro įspūdį. – Šeidas rūpestingai pasidėjo fotoaparatą po kojomis ir atsilošė. – Svarbiausia, kad tikra.

– Taip.

Brajena nutilo. Prisiminė pavydo ir ilgesio priepuolį, kuris sukrėtė ją pro objektyvą stebint Braunų šeimą. Jau daug laiko praėjo, juodu su Šeidu sukorė ne vieną tūkstantį mylių, bet to keisto jausmo ji taip ir neatsikratė. Sugebėjo nustumti kažkur į sąmonės užkaborį, bet pamačius laimingą porelę mažo miestelio stadiono tribūnoje, kaipmat atgijo.

Šeima, santarvė. Ryšys. Gal vieni žmonės tiesiog geriau sugeba laikytis pažadų nei kiti? O gal kai kuriems tiesiog nepavyksta prisitaikyti, eiti į kompromisus?

Žvelgdama į praeitį Brajena norėjo tikėti, kad juodu su Robu bandė, nors kiekvienas savaip. Nebuvo bendrų siekių, ėjo kiekvienas savo keliu, priimdami savo sprendimus, niekada nesiekdami bendro sutarimo. Ar tai reiškia, kad sėkminga santuoka priklauso nuo to, kaip du žmonės sugeba žvelgti viena kryptimi?

Atsidususi Brajena pasuko į greitkelį, vedantį link Tenesio valstijos. Teisybė, vienai jai sekasi kur kas geriau. Per gyvenimą sutiko daugybę žmonių, kurie jai patiko, su kuriais buvo smagu, bet nė vieno, kuris galvotų taip kaip ji. Ypač vyras, sėdintis šalimais, įkišęs nosį į laikraštį. Jie visiškos priešingybės.

Šeidas skaitė laikraštį. Pirkdavo laikraščius kiekviename mieste, kur tik sustodavo, ir perskaitydavo nuo pirmo iki paskutinio puslapio, ryte rydamas žodžius. Brajena tik perbėgdavo akimis antraštes, peržvelgdavo puslapius apie gyvenimo būdą ar įžymius žmones, o tada susirasdavo komiksus. Jei norėdavo sužinoti naujienas, įsijungdavo radiją ir klausydavosi trumpųjų žinių, kartais pasižiūrėdavo naujienų laidą per televiziją. Skaitymas – tai poilsis, o ilsėdamasi ji nenorėdavo gilintis į įvykius, juos analizuoti.

Santykiai. Brajena prisiminė pokalbį su Li prieš kelias savaites. Ne, ji nesutverta ilgalaikiams santykiams. Ir Šeidas tvirtina, kad kai kurie žmonės tiesiog negali būti pastovūs. Ji irgi taip galvoja, tai kodėl staiga ši tiesa ėmė taip slėgti?