Нора Робертс - Viena vasara

– Gal reikėtų dar tris mėnesius pakeliauti, grįždami namo galėtume fotografuoti rudenį?

– Viliojanti mintis, – sutiko Brajena ir vėl atsigulė. – Labai viliojanti. Išleistume visų metų laikų studiją.

– Tavo klientai gali susierzinti.

– Deja, taip ir nutiktų. Vis dėlto... – Brajena panardino pirštus į vandenį. – Gaila, bet Los Andžele mes nematome metų laikų kaitos. Norėčiau pamatyti Virdžiniją pavasarį, o Montaną žiemą. – Ji atsisėdo ir atmetė atgal kasą. – Ar niekada tau nekilo mintis viską mesti ir išvažiuoti, Šeidai? Paprasčiausiai susikrauti daiktus ir keliauti, tarkim, į Nebraską, ten įsirengti nedidukę studiją? Fotografuoti vestuves, išleistuves ir panašiai...

Šeidas atidžiai pažvelgė į ją.

– Ne.

Nusikvatojusi Brajena vėl krito ant nugaros.

– Ir man ne.

– Nebraskoje nedaug pasaulinio lygio žvaigždžių.

Ji prisimerkė, bet prabilo švelniu balsu:

– Ar čia dar vienas subtilus akmenėlis į mano daržą?

– Tu dirbi, – tarė jis, pamažu apsukdamas valtelę, – nuostabiai profesionaliai. Kitaip dabar nebūtume kartu.

– Labai ačiū. Manau, kad tu teisus.

– Tavo darbai labai profesionalūs, – tęsė jis, – todėl niekaip nesuprantu, kodėl apsiriboji fotografuodama tik gražius žmones.

– Pasirinkau tokią sritį. – Pamačiusi ant samanoto molingo upės kranto kupstą laukinių gėlių Brajena vėl kruopščiai sureguliavo fotoaparatą. – Be to, didžioji dauguma mano fotografuojamų žmonių labai toli nuo grožio – fizinio arba dvasinio. Bet mane jie domina, – pridūrė neleisdama Šeidui įsiterpti. – Man patinka įsibrauti jiems į vidų, išsiaiškinti, kas slypi po išblizgintu paviršiumi, ir tai užfiksuoti.

Jai puikiai sekasi, su tuo Šeidas sutiko. Turėjo pripažinti, kad Brajena jį žavi – ne vien gebėjimais, bet ir nuovoka. Tik niekaip negalėjo suprasti, kodėl ji laikosi įsikabinusi į tai, kas nudailinta.

– Kultūrinis menas?

Jeigu jis norėjo jai įgelti, kad ir labai švelniai – tai nepasiekė tikslo.

– Taip. Jeigu nori žinoti, aš esu įsitikinusi, kad ir Šekspyro kūryba – kultūrinis menas. Išalkai?

– Ne. – „Įstabi moteris", – nenoromis sužavėtas pagalvojo Šeidas. Jis geidė jos, tai tiesa. Jos kūno, jos draugijos. Tik niekaip negalėjo suvokti to nuolatinio susižavėjimo, kurį ji kėlė, priežasties. – Juk prieš išplaukiant sušveitei dubenį krevečių su ryžiais. Tokį didelį, kad būtų pakakę keturių asmenų šeimai pasisotinti.

– Tai buvo baisiai seniai.

– Jei tiksliau, prieš dvi valandas.

– Oi, koks tu smulkmeniškas, – burbtelėjo Brajena ir žvilgtelėjo į dangų. Ten tokia ramuma, toks paprastumas. Tokias akimirkas reikia saugoti. Tada pažvelgė į Šeidą ir šyptelėjo: – Ar mylėjaisi kada nors pirogoje?

Šeidas neištvėrė nešyptelėjęs – su ja kitaip neįmanoma.

– Ne, bet esu įsitikinęs, kad nereikėtų vengti naujų įspūdžių.

Brajena lyžtelėjo liežuviu viršutinę lūpą.

– Eikš čia.

Palikę tingų, nuo vabzdžių zyzimo gaudžiantį pelkyną jie pagaliau pasiekė judrų, triukšmingą Naująjį Orleaną. Su prakaituojančiais trimitininkais Burbono gatvėje, prekeiviais Ūkininkų turguje, kurie stengėsi vėdintis tuo, kas papuolė po ranka, artistų ir turistų pilna Džeksono aikšte tai buvo išskirtinis pietų krašto veidas. Naujasis Orleanas skyrėsi nuo likusios pietinės dalies kaip San Antonijus nuo viso kito, kas yra Teksaso valstijoje.

Iš ten jie pasuko į šiaurę link Misisipės, norėdami pamatyti liepos mėnesio paliestą Deep South [ Deep South – kultūrinis ir geografinis regionas JAV pietuose (vert.)] regioną. Ten karštis ir drėgmė. Šalti gėrimai ir palaima susiradus šešėlį. Čia gyvenimas visai kitoks. Miestuose vyrai žliaugė prakaitu, bet vis tiek vilkėjo baltus marškinius ir ryšėjo gerokai atlaisvintus kaklaraiščius. Kaimuose ūkininkai plušėjo po spiginančia saule. Vis dėlto jie judėjo gerokai lėčiau už savo kolegas šiaurėje ar vakaruose – gal dėl karščio, kuris čia artėjo prie šimto laipsnių pagal Farenheitą, o gal toks buvo jų gyvenimo būdas.

Vaikai, naudodamiesi išskirtine privilegija, kurią suteikia jaunas amžius, lakstė pusnuogiai. Jų kūnai buvo įdegę, drėgni ir dulkėti. Miesto parke Brajena sugavo puikų kadrą, kuriame palaimingai išsišiepęs įdegęs berniukas turškėsi fontane.

Fotoaparatas jo nė kiek neišgąsdino. Brajenai nusitaikius jis nusikvatojo net pasispygaudamas, žvelgdamas tiesiai į objektyvą, o ant jo purslodamas kaskadomis krito vėsus vanduo.

Nedideliame miestelyje į šiaurės vakarus nuo Džeksono jie užklydo į Mažosios lygos beisbolo rungtynes. Stadionas buvo nedidelis, sėdimųjų vietų tribūnoje – ne daugiau kaip penkiasdešimt, vis dėlto jie nusprendė stabtelėti ir įspraudė savo furgoną tarp pikapo ir aprūdijusio sedano.

– Kaip puiku. – Brajena čiupo fotoaparatą.

– Turbūt užuodei dešrainius.

– Dešrainius taip pat, – sutiko ji. – Bet čia yra tikra vasara. Niujorke galėsime nueiti į Jankių stadioną, vis dėlto tikrai puikių nuotraukų nufotografuosime čia. – Kol Šeidas dar nespėjo kur nors nuklysti, ji įsikibo jam į parankę. – O dešrainius prisiminsiu kiek vėliau.

Šeidas atidžiai apsižvalgė aplinkui. Žmonių buvo visur – aikštėje ant žolės, ant sudedamųjų kėdučių ir sėdimosiose vietose tribūnoje. Vieni džiūgavo, kiti reiškė nepasitenkinimą, treti šnekučiavosi arba plempė šaltus gėrimus. Nekilo abejonių, kad čia visi vieni kitus pažįsta – jeigu ne artimai, tai bent iš matymo. Šeidas atkreipė dėmesį į senolį su beisbolo kepuraite, kuris, išspjovęs gniutulėlį kramtomojo tabako, ėmė plūsti teisėją.

– Eisiu pasidairyti, – pasakė jis Brajenai nusprendęs, kad sėdėdamas vienoje vietoje nieko gero nepeš.

– Gerai, – sutiko Brajena ir apsidairė. Ant kėdžių sutūpę žiūrovai – kaip tik tai, ko jai reikia.

Šeidas išsyk pasuko prie jo dėmesį patraukusio senuko, o Brajena nužingsniavo link tribūnos, kur įsitaisiusi tarp žiūrovų ketino stebėti žaidimą.

Žaidėjai vilkėjo baltas kelnes, jau murzinas nuo dulkių bei žolės, ir ryškiai mėlynus arba raudonus marškinėlius su savo komandos pavadinimu. Daugumai iš jų sportinė apranga buvo per didelė, pirštinės atrodė kaip milžiniški bumbulai ant liesų rankyčių. Vieni avėjo startukus, kiti sportbačius. Keli žaidėjai, kaip tikri profesionalai, pirštines buvo užsikišę už užpakalinės kelnių kišenės.

Brajenai toptelėjo mintis, kad kepurė geriausiai atskleidžia žmogaus asmenybę. Vieni žaidėjai ją buvo užsidėję tvarkingai, kiti nusismaukę ant pakaušio, treti valiūkiškai užsismaukę ant akių. Ji norėjo sugauti kadrą žaidimo metu, tokį, kuriame išryškėtų spalvos, žaidėjo asmenybė ir sportinis įkarštis. Laukdama tinkamos progos moteris pastebėjo nuobodžiaujantį antrosios bazės gynėją, kuris, pūsdamas kramtomosios gumos burbulus, startuku kapstė žemę.

Žengusi žingsnį arčiau Brajena išbandė teleobjektyvą. Taip buvo daug geriau, be galo apsidžiaugė pamačiusi, kad to vaikio veidas gausiai šlakuotas. Tuo metu jai už nugaros kažkas susprogdino gumos burbulą ir garsiai sušvilpė, kai teisėjas užskaitė smūgį.

Brajena nuleido fotoaparatą ir įsigilinusi stebėjo žaidimą. Jeigu nori užfiksuoti atmosferą, pirmiausia turi ją pajusti. Tai ne vien žaidimas, o ir bendruomeniškumo jausmas. Kai išėjo puolėjai, žiūrovai ėmė šaukti juos vardais, mestelėdami kokią pastabą, kuri rodė, jog jie pažįstami. Tačiau ir sirgaliai buvo griežtai pasidaliję į dvi priešingas stovyklas.