Нора Робертс - Viena vasara

Būtų galėjęs pasakyti, kad ji spinduliuoja nuoširdumą, gerumą ir jėgą. Būtų galėjęs pasakyti, kad geidžia jos taip stipriai, jog tai jau peržengė ribą, kurią buvo nubrėžęs tarp savęs ir likusio pasaulio. Jei tik būtų paklaususi, būtų galėjęs pasakyti, kad ji pakeitė jo gyvenimą – to jis nesitikėjo, bet daugiau nebegali priešintis.

Tada Šeidas pasilenkė ir neapsakomai švelniai ją pabučiavo. Tą akimirką negalėjo pasielgti kitaip, nors pats nežinojo kodėl. Jie stovėjo svilinant saulei ant dulkėto kelio, ore tvyrojo stiprus benzino kvapas. O jis kažkodėl norėjo būti švelnus. Toks ir buvo, pats nustebęs, kad švelnumo dar turi savyje.

– Aš vairuosiu, – sumurmėjo paėmęs ją už rankos. – Iki Dalaso ilgas kelias.

Šeido jausmai pasikeitė. Ne miestui, į kurį važiavo, bet greta sėdinčiai moteriai. Ir Dalasas pasikeitė nuo to laiko, kai jis ten gyveno, bet iš patirties Šeidas žinojo, kad tas miestas keičiasi nuolat. Nors nedaug laiko jame praleido, atrodė, kad naujas pastatas čia gali išdygti net per vieną naktį. Viešbučiai, biurų pastatai beregint iškildavo vos radę laisvą kampą, o tų laisvų kampų Dalase, regis, nesuskaičiuojama daugybė. Architektūrinis stilius daugiau linko į futurizmą – stiklas, spiralės, smailės. Vis dėlto tikro šalies pietvakarių prieskonio nereikia toli ieškoti. Vyrai čia mielai dėvi kaubojiškas skrybėles ir vilki kostiumus su liemenėmis.

Nusprendė apsistoti viešbutyje miesto centre, nes jis buvo vos už kelių minučių kelio nuo laboratorijos, kurią išsinuomojo dviem dienoms. Dirbs pasikeisdami – kai vienas fotografuos, kitas laboratorijoje ryškins, ką jau bus nufotografavęs.

Brajena beveik pagarbiu žvilgsniu nužvelgė viešbutį. Karštas vanduo iš krano, plunksnų pagalvės... Ir kambarių tarnyba. Šokusi iš automobilio ji ėmė rinktis savo bagažą ir įrangą.

– Nebegaliu ilgiau kentėti, – tarė tempdama lauk lagaminą ir jausdama, kaip prakaitas žliaugia per nugarą. – Ketinu pasipliuškenti vonioje. Galėčiau joje ir miegoti.

Šeidas ištraukė savo stovą, paskui jos.

– Nori atskiros?

– Atskiros? – Ji persimetė fotoaparato dėklą per petį.

– Vonios.

Pakėlusi akis Brajena sutiko ramų, klausiantį Šeido žvilgsnį. Nejaugi jis mano, kad jie apsigyvens viename kambaryje kaip visą kelionę furgone? Nors ir yra meilužiai, bet netapo artimi, tai aišku kaip dieną. Tiesa, susitarė, kad nieko nežadės vienas kitam, bet gal pats laikas jai žengti pirmą žingsnį. Ji kilstelėjo galvą ir nusišypsojo:

– Tai nuo kai ko priklauso.

– Nuo ko?

– Ar nutrinsi man nugarą.

Jis padovanojo jai vieną iš savo retų spontaniškų šypsenų ir pakėlė nešulius.

– Manau, su šia užduotimi susidorosiu.

Po penkiolikos minučių Brajena nusviedė savo daiktus ant viešbučio kambario grindų. Tada nerūpestingai nusispyrė batus. Nesivargino pasižiūrėti, koks vaizdas už lango. Dar suspės. Tiktai vienas daiktas kambaryje buvo vertas jos dėmesio – lova, į kurią tuoj pat visu svoriu plumptelėjo.

– Rojus, – nusprendė ir užsimerkusi atsiduso. – Tikras rojus.

– Kuo tau blogas gultas furgone? – Šeidas sukrovė savo įrangą į kampą ir nuėjo atitraukti užuolaidų.

– Neblogas. Bet tarp gulto ir lovos didžiulis skirtumas. – Ji apsivertė ant pilvo ir atsigulė skersai lovos. – Matai? Ant gulto to padaryti tiesiog neįmanoma.

Šeidas švelniai pažvelgė į ją ir atidarė lagaminą.

– Ir lovoje negalėsi taip miegoti, nes teks priimti ir mane.

„Teisybė", – pagalvojo stebėdama, kaip skrupulingai jis išsikrauna daiktus. Paskui abejingai žvilgtelėjo į savo lagaminą. Palauks. Taip pat entuziastingai, kaip griūdama į lovą, Brajena iššoko iš jos.

– O dabar – į karštą vonią, – tarė ir dingo už vonios kambario durų.

Išgirdęs tekančio vandens garsus Šeidas numetė skutimosi reikmenų rinkinį ant naktinio staliuko. Minutėlę pastovėjo klausydamasis. Brajena niūniavo. Keistai intymus garsų sąskambis – žemas moters balsas ir tyškantis vanduo. Keista, kad toks paprastas dalykas gali netikėtai įžiebti geismą.

Gal nereikėjo apsigyventi tame pačiame kambaryje? Tai ne tas pats, kas glaustis furgone kokioje nors stovyklavietėje. Jie galėjo rinktis, pasinaudoti galimybe bent kurį laiką pabūti atskirai, pasidžiaugti vienuma. Dar dienai nepasibaigus jos daiktai mėtysis po visą kambarį. O jis ne iš tų, kurie lengvai susitaiko su netvarka. Ir vis dėlto ryžosi.

Pakėlęs galvą Šeidas išvydo savo atvaizdą veidrodyje – liesoką įdegusį vyrą įkritusiais skruostais. Žvilgsnis kiek per daug atšiaurus, o lūpos kiek per goslios. Buvo taip pripratęs prie savo išvaizdos, kad net nesusimąstė, ką jame įžiūrėjo Brajena. Pats matė pavargusį vyriškį, kuriam būtų ne pro šalį nusiskusti. Žvelgė į save kaip menininkas į savo kūrybos objektą ir nenoromis klausė – ar šis vyras jau žengė negrįžtama žingsnį link pasikeitimo.

Šeidas vėl nužvelgė save ir viešbučio kambario atspindį sau už nugaros. Prie pat durų mėtėsi Brajenos lagaminai ir batai. Šmėstelėjo mintis – jeigu dabar paimtų fotoaparatą ir nufotografuotų savo atvaizdą ir tą sujauktą kambarį, kokia būtų nuotrauka? Ar pats galėtų ją suprasti? Nustūmęs tokias mintis į šalį Šeidas nuėjo į vonią.

Brajena tik pasuko galvą jo pusėn. Šeidui įpėdinus į vonios kambarį jai užgniaužė kvapą, bet stengėsi ir toliau ramiai plūduriuoti vandeny. Toks artumas jai buvo naujas ir vertė jaustis pažeidžiamai. Paikai panoro, kad virš jos būtų storas sluoksnis vonios putų, taip ji atrodytų bent kiek paslaptingesnė.

Šeidas pasilenkė ir atsirėmęs į kriauklę pažvelgė į Brajeną. Jei ji ketino praustis, tai tikrai niekur nesiskubino. Mažytis gabalėlis muilo gulėjo nė neišvyniotas, o ji nuogutėlė tįsojo vonioje. Staiga suvokė, kad tai pirmas kartas, kai mato ją tokią – tikrai mato šviesoje. Jos kūnas buvo liaunas, grakštus. Vonios kambarėlis mažytis, pilnas garų. Jis geidė jos. Dabar svarstė, ar galima mirti nuo geismo.

– Kaip vanduo? – pasiteiravo.

– Karštas. – Brajena prisivertė atsipalaiduoti ir elgtis įprastai. Vanduo, kuris dar prieš akimirką ramino, ėmė jaudinti.

– Gerai. – Jis iš lėto ėmė vilktis drabužius.

Brajena išsižiojo, bet taip nieko ir nepasakė. Niekada nematė jo nusirengiančio. Juodu laikėsi nerašyto etikos kodekso – apsistoję stovyklavietėse persirengdavo duše. Nuo to laiko, kai tapo meilužiais, dažniausiai geismui atsiduodavo dienos pabaigoje, paskubomis nurengdavo vienas kitą ar nusirengdavo patys besimylėdami. Dabar ji pirmą kartą matė savo meilužį atidengiantį jai savo kūną.

Žinojo, kaip jis atrodo. Sužinojo rankomis. Vis dėlto matyti akimis buvo visiškai nauja patirtis. „Sportiškas, kaip sprinteris ar kliūtininkas", – pagalvojo ir pagyrė save už šmaikštumą. Šeidas nuolat pasiruošęs sutikti kliūtį ir įveikti ją.

Savo drabužius jis susidėjo ant kriauklės ir nė žodžio netaręs perlipo per jos, išmėtytus kur pakliuvo.

– Kažką minėjai, kad reikės nutrinti nugarą, – tarė įsitaisęs už jos ir tyliai nusikeikė pajutęs vandens karštį. – Maudydamasi mėgsti palikti porą sluoksnių odos?

Pajutusi palengvėjimą Brajena nusikvatojo ir pasislinko padarydama jam vietos. Pajutusi, kaip Šeido kūnas slysta jos oda, nusprendė, kad mažutės vonios yra nuostabus dalykas, ir patenkinta atsirėmė į jį. Šeidas iš pradžių nustebo, paskui pajuto malonumą.

– Mudu abu kiek ilgoki, – tarė Brajena, bandydama sutalpinti vonioje kojas. – Visa laimė, kad liekni.