Нора Робертс - Viena vasara

Jos blakstienos suvirpėjo ir nusileido, lūpos prasivėrė. Praradęs nuovoką jis prisitraukė ją prie savęs. Ji nesipriešino, visiškai pasidavė, ir jie nuslydo nuo gulto ant kilimo.

Brajena to troško – triumfo ir bejėgiškumo, kuris persmelkė nuo jo glamonių. Troško pajusti palaimingą laisvę ir pasiduoti geismui. Dabar, kai jis taip godžiai ją bučiavo, nieko nereikėjo galvoti, galėjo nesivaržydama duoti jam tai, ką taip troško duoti. Tik jam vienam.

Imk dar daugiau. Brajenos mintys susijaukė, užgožtos kūno poreikių. Imk viską. Pajuto, kaip jis nusmaukė gilią naktinių marškinių iškirptę ir išlaisvino jos nuogą petį, tokį jautrų jo lūpų prisilietimui. Imk dar daugiau. Ji perbraukė rankomis per nuogą jo nugarą, vėsią nuo pro langą plevenančio naktinio vėjelio.

Jis nepaprastas meilužis. Nejaugi ji šito nesuprato? Nekantrus. Argi to nesakė? Suprato visa tai ir anksčiau, o dabar jau visai neabejojo, kad su Šeidu nebus ramybės, nepavyks atsipalaiduoti. Jis glamonėjo ją nekantriai, godžiai, neleisdamas ilgiau pasimėgauti atskirais potyriais. Įtraukė ją į sūkurį, kuris įsisiautėjo viduje.

Skonis... Jo lūpų, odos – karstelėjęs, stiprus. Kvapas... gėlių, kūno – salstelėjęs, aitrokas. Tekstūra... švelnus kojas liečiantis kilimas, šiurkštokas jo delnas, šilta lūpų drėgmė. Garsai... jos širdies dūžių aidas, gaudžiantis galvoje, jo lūpose ištirpstantis jos vardas. Brajena matė nutįsusius šešėlius, mėnesieną ir žvilgančias Šeido akis, kol jis vėl įsisiurbė jai į lūpas. Visa tai susimaišė ir virto galinga jėga – aistra.

Šeidas truktelėjo žemyn jos marškinius, supančiodamas rankas. Akimirksnį ji jautėsi visiškai bejėgė, o jo lūpos nukeliavo žemyn iki krūties, stabtelėdamos pasigardžiuoti. Jis mėgavosi neskubėdamas – lūpomis, liežuviu, dantimis. Kuri nors kita moteris tikriausiai būtų palaikiusi jį negailestingu.

Brajenos aimana šiek tiek pristabdė Šeidą, kai jis jau buvo gerokai įsiaudrinęs. Ji tokia liauna, tokia švelni. Mėnesienoje pastebėjo, kur baigiasi įdegusi oda ir prasideda blyškesnė, daug jautresnė. Kartą jis jau ignoravo jautrumą, suprasdamas, koks pavojus jame slypi. Dabar nepajėgė atsispirti. Jos kūno aromatas ypač stiprus po krūtimis – galėjo ne tik užuosti jį, bet ir paragauti skonio, seksualaus, viliojančio, švelnaus. Tokio, kaip ir ji pati. Šeidas pasijuto žuvęs.

Jo savitvarda tirpte tirpo. Sukaupęs jėgas, nors tai nebuvo lengva, šiek tiek atsipeikėjo. Gal juodu šiąnakt mylėsis vieną, o gal šimtą kartų, jis vis tiek turi išlikti budrus. Kaip dabar, – galvojo jausdamas po savimi išlinkusį Brajenos kūną. Kaip visada – nes buvo sau pažadėjęs. Išves ją iš proto, bet nesileis – negali leisti, kad ji priverstų jį užsimiršti.

Nusmaukęs marškinius Šeidas negailestingai ją tyrinėjo. Nesiliaus, nepasigailės. Brajena jau buvo praradusi nuovoką, jis tai suprato. Įkaitusi oda atrodė dar švelnesnė ir skleidė dar stipresnį kvapą, jis galėjo ją bučiuoti kur panorėjęs.

Pagaliau Brajenos rankos laisvos. Kūnas prisipildė energijos ir aistros. Užplūdo pirmoji malonumo banga, ji suvirpėjo gaudydama kvapą, bet atgavusi stiprybę. Dabar jau galėjo Šeidą liesti, erzinti ir gundyti, ieškoti jautriausių jo kūno vietų. Jos glamonės buvo greitos ir reiklios – jis visai be reikalo tikėjosi paklusnumo. Tokiai siautulingai aistrai nepajėgė atsispirti. Užplūdus antram malonumo šuorui Brajena pajuto, kad Šeidas pasikeitė.

Jis nebegalėjo sustoti – ji nebūtų leidusi jam imti, nieko neduodant atgal. Mintys ėmė jauktis. Kad ir kaip stengėsi išlaikyti skaidrų protą, kovoti su savimi, gundymas buvo neatremiamas. Kūno jis netausojo, bet Brajena gundė jo sielą, kol ši pakluso. Pabudo jausmai – tyri, svilinantys, stiprūs.

Susilieję į vieną, ir kūnu, ir siela, jie vedė vienas kitą vis tolyn, besąlygiškai vienas kitam atsiduodami.

AŠTUNTAS SKYRIUS

Abu elgėsi labai atsargiai. Tiek Brajena, tiek Šeidas baiminosi pasakyti ką nors, ką kitas galėtų neteisingai suprasti. Juodu mylėjosi, ir abiem tai buvo daug tikresni, daug stipresni išgyvenimai, nei kada nors teko patirti. Bet jie turėjo nusistatę nerašytas taisykles, kurių laikytis abiem buvo gyvybiškai svarbu.

Tai, kas nutiko, juos gerokai pribloškė ir labiau nei bet kada vertė nerimauti.

Brajenai, kuri buvo pratusi sakyti, ką galvoja, ir daryti, kas šauna į galvą, nebuvo lengva dvidešimt keturias valandas per parą vaikščioti pirštų galais. Bandė raminti save, kad viską išsiaiškino prieš mylėdamiesi. Abu nenori jokios painiavos, jokių įsipareigojimų. Ir jokių pažadų. Kartą jau suklydo susisaistydami pačiais svarbiausiais ryšiais – santuoka. Kodėl turėtų rizikuoti dar kartą suklysti?

Važinėdami po Oklahomą jie vieną dieną paskyrė rodeo nedideliame miestelyje. Po liepos ketvirtosios gatvės iškilmių Kanzase daugiau niekas nebuvo padaręs Brajenai tokio įspūdžio. Džiūgavo stebėdama arenoje įtemptą kovą – vyro su gyvuliu arba vyro su vyru ir laiku. Kiekvienas vyras, atsisėdęs ant mustango ar buliaus, buvo pasiryžęs ištverti iki gongo dūžio.

Jauni ir pagyvenę, visi troško to paties – laimėti ir patekti į kitą turą. Brajenai patiko stebėti, kaip žaidimą galima paversti gyvenimo būdu.

Nesugebėjo atsispirti nenusipirkusi poros batų su prašmatniomis sagtimis ir masyviais kulnais. Kadangi furgonas buvo per mažas, negalėjo sau leisti suvenyrus šluoti nesivaržydama, todėl tais batais ir apsiribojo. Tačiau nebuvo reikalo vaidinti kankinės – batai jai teikė džiaugsmo. Atsispyrė pagundai nupirkti Šeidui odinį diržą su didžiule sidabrine sagtimi. Tokį poelgį jis galėjo neteisingai suprasti. Ne, jie nedovanos vienas kitam nei gėlių, nei kokių niekniekių, nei gražių žodelių.

Važiuojant link Teksaso Brajena vairavo, o Šeidas, įsitaisęs sėdynėje šalia, buvo įsikniaubęs į laikraštį. Per radiją liejosi negailestingai gundanti Tinos Turner daina.

Vasara jau buvo įsibėgėjusi ir karštis svilinte svilino. Brajenai nereikėjo, kad radijo diktorius praneštų, jog lauke – trisdešimt šeši laipsniai karščio, o netrukus bus dar daugiau – ir taip aišku. Tačiau juodu su Šeidu buvo susitarę kondicionierių įjungti tik ilgų kelionių metu. Atvirame greitkelyje beveik užteko vėjo. Kad nebūtų taip karšta, Brajena vilkėjo trumputę palaidinę ir šortus, vairavo basomis. Svajojo apie Dalasą ir viešbutį su oro kondicionieriumi, vėsiomis paklodėmis ir minkštu čiužiniu.

– Niekada nesu buvusi Teksase, – tingiai tarė ji. – Negaliu įsivaizduoti, kad kažkur yra miestų, kurie driekiasi penkiasdešimt ar šešiasdešimt mylių. Panorėjęs per tokį pervažiuoti taksi paklotum savaitės atlyginimą.

Pasigirdo verčiamo laikraščio šiugždesys.

– Gyvenantys Dalase ar Hiustone turi nuosavus automobilius.

Šeidas visada kalbėdavo trumpai ir apie reikalą – Brajena jau priprato prie to.

– Džiaugiuosi, kad pabūsime Dalase kelias dienas – galėsime padaryti nuotraukų. Ar esi kada ten buvęs?

– Trumpai, – tarė jis gūžtelėjęs pečiais ir atsivertė kitą laikraščio skiltį. – Dalasas, Hiustonas – tikri Teksaso valstijos miestai: didžiuliai, spindintys, turtingi. Daugybė „Tex-Mex" [Tex-Mex – amerikietiška virtuvė, susiformavusi Teksase ir pietvakarinėje JAV dalyje, kur iš amerikietiškų produktų ruošiami patiekalai pagal meksikiečių virtuvės tradicijas (vert.)] restoranų, prabangių viešbučių, aplinkkelių sistema, įsukanti norinčius išvengti centro. Todėl į kelionės maršrutą įtraukiau ir San Antonijų. Jis visai kitoks nei visas Teksasas – elegantiškas, romus, labiau panašus į Europos miestus.