Нора Робертс - Viena vasara

Pagunda. Kuo ilgiau jis tramdė save, tuo stipresnė ji darėsi. Paimti ją. Tyrinėti. Sugerti į save. Kai tai nutiks, – jis jau nebegalvodavo: „jeigu nutiks", – ką turės atiduoti mainais? Juk nemokamai niekas nieko neduoda.

Kartą, – pagalvojo išgirdęs jos atodūsį per miegus. Tik vieną kartelį. Taip, kaip nori jis. Gal tai ir brangiai atsieis, bet mokėti teks ne jam. Jo jausmai giliai paslėpti, jų nepalies. Nėra pasaulyje moters, kuri pajėgtų vėl jį įskaudinti.

Brajenai pamažu bundant Šeido kūnas ir protas įsitempė. Užsimiegojusi ir be galo patenkinta ji nusižiovavo. Ore tvyrojo tabako dūmų kvapas, radijas tyliai grojo džiazą. Langai buvo praviri, todėl vos pasijudinus vėjo šuoras išbudino ją greičiau nei būtų norėjusi.

Buvo visiškai tamsu. Brajena nustebusi pasirąžė ir pažvelgė pro langą į pro debesis kyštelėjusį mėnulį.

– Jau vėlu, – tarė ir dar kartą nusižiovavo. Miegams išdulkėjus iškart prisiminė, kad jie nevalgę, ir pasiglostė pilvą. – O kaip vakarienė?

Šeidas žvilgtelėjo į Brajeną tą akimirką, kai ji nusibraukė atgal plaukus, šie nuvilnijo pečiais ir nugara. Turėjo užgniaužti norą juos paliesti.

– Noriu dar šiąnakt kirsti sieną.

Brajena išgirdo Šeido balse įtampą ir susierzinimą. Nežinojo, kas nutiko, bet tą akimirką ir nenorėjo žinoti, todėl tik kilstelėjo antakį. Jeigu jis taip skuba į Oklahomą ir ketina vairuoti visą naktį – jo reikalas. Tokiems atvejams ji pasistengė papildyti atsargas spintelėje furgono gale. Jau ropšdamasi iš sėdynės išgirdo ilgą garso signalą ir variklio gausmą.

Apibraižyto seno pontiako duslintuve tikriausiai žiojėjo tokia skylė, kad būtų galima prakišti beisbolo kamuoliuką. Variklis riaumojo it reaktyvinio lėktuvo. Pavojingu greičiu aplenkęs furgoną pontiako vairuotojas staiga pristabdė, tada vėl nešėsi pirmyn, visu garsu plyšaujant radijui. Šeidas nusikeikė. Brajena pastebėjo, kad automobilis pilnas vaikigalių.

– Liepos mėnesio šeštadienio naktis, – tarstelėjo.

– Idiotai, – pro dantis iškošė Šeidas, nenuleisdamas žvilgsnio nuo priešais į šalis vinguriuojančių automobilio žibintų.

– Taip, – pritarė Brajena ir susiraukė pamačiusi, kaip automobilis šovė į priekį, paskui save leisdamas kamuolius dūmų. – Jame paaugliai, tikiuosi, kad jie...

Nutiko būtent tai, ko ji baiminosi. Vairuotojas nusprendė dar kartą išbandyti laimę ir lenkdamas kitą automobilį kirto dvigubą išilginę juostą. Priešpriešiais atvažiuojantis vilkikas įjungė garso signalą ir staigiai pasuko. Brajenai gyslose sustingo kraujas.

Šeidas jau spaudė stabdį, nes pontiakas, kad ir grįžęs į savo eismo juostą, tapo nebevaldomas. Sprūsdamas į šalikelę dar pabučiavo lenkiamo automobilio sparną ir rėžėsi į telefono stulpą.

Slystančių padangų, dūžtančio stiklo ir lamdomo metalo garsai susimaišę rėžėsi jai į smegenis. Brajena šoko iš automobilio dar nespėjus Šeidui galutinai sustabdyti. Ji girdėjo merginos klyksmą, kažkieno aimanas. Garsai kiaurai pervėrė širdį, tačiau tai reiškė, kad žmonės dar gyvi.

Durelės keleivio pusėje buvo sulankstytos nuo smūgio į telefono stulpą, todėl Brajena apibėgo iš kitos pusės ir pabandė atidaryti. Užuodė kraują dar jo nepamačiusi.

– Dievuli brangus, – sušnibždėjo iš antro karto atplėšusi dureles. Tada prišoko Šeidas ir nustūmė ją į šalį.

– Atnešk iš furgono antklodžių, – paliepė nežiūrėdamas į ją. Pamatęs vairuotoją suprato, kad vaizdas bus kraupokas. Pasislinko užstodamas nuo Brajenos, o išgirdęs, kad ji nubėgo link furgono, pasilenkė ir pridėjo pirštą vairuotojui prie kaklo tikrindamas pulsą. Vaikis buvo gyvas ir Šeidas ėmėsi būtiniausių veiksmų. Žaibiškai.

Vairuotojas buvo be sąmonės. Žaizda galvoje atrodė rimta, bet ne tokia pavojinga, kaip galimi vidiniai sužalojimai. Užvis labiau Šeidui kėlė nerimą stiprėjantis salstelėjęs dujų kvapas. Kitomis aplinkybėmis jis nebūtų skubėjęs judinti vaikino, bet dabar negalima delsti. Pakišęs rankas jam po pažastimis ištraukė lauk ir ėmė vilkti tolyn, pribėgęs vilkiko vairuotojas paėmė už kojų ir padėjo nešti.

– Vilkike turiu radijo ryšį, – uždusęs tarė jis Šeidui. – Iškviečiau greitąją.

Šeidas linktelėjo galvą ir jie paguldė berniuką ant žemės. Brajena su antklode irgi jau buvo prie jų.

– Lik čia, automobilis tuoj išlėks į orą, – ramiai tarė Šeidas ir nė negrįžtelėjęs į ją nudrožė prie aplamdyto pontiako.

Siaubas supurtė Brajeną nuo galvos iki kojų. Po akimirkos ji jau stovėjo prie automobilio greta Šeido ir padėjo traukti dar vieną nukentėjusįjį.

– Grįžk prie furgono! – užriko Šeidas Brajenai, kuri apkabinusi vedė į šalį kūkčiojančią mergaitę. – Ir lik ten!

Brajena ištarė mergaitei kelis raminamus žodžius, apsiautė antklode ir grįžo prie automobilio. Paskutinis keleivis irgi buvo be sąmonės. Kokių šešiolikos metų berniokas. Norėdama jį pasiekti, Brajena beveik šliaužte įšliaužė į vidų. Kol pritraukė jį prie atvirų durelių, visai neteko jėgų. Šeidas su vilkiko vairuotoju nešiojo tolyn kitus sužeistuosius. Paguldęs ant žolės dar vieną mergaitę Šeidas pasuko atgal ir pamatė Brajeną, kuri bandė ištraukti paskutinį nelaimėlį.

Baimė trenkė jį it žaibas. Puolė link jos, tačiau vaizduotėje jau sukosi baisiausi reginiai: automobilis sprogsta ir paskęsta liepsnose, pažyra metalo gabalai ir stiklo skeveldros. Jis puikiai prisiminė, koks yra degančių dujų kvapas. Pribėgęs prie Brajenos čiupo berniuką it plunksnelę.

– Bėk! – sušuko ir abu pasileido tolyn nuo pontiako.

Brajena nematė sprogimo. Išgirdo, bet dar aiškiau pajuto. Karšto oro banga trenkė į nugarą ir parvertė ant žolės šalikelėje. Pasigirdo skriejančios metalinės atplaišos švilpimas, galva pajuto mirtiną oro gūsį. Viena mergaitė suklykė ir užsidengė veidą rankomis.

Brajena gulėjo sustingusi, kurį laiką bijojo net krustelėti, tik gaudė kvapą. Per traškančios ugnies gausmą išgirdo artėjančias sirenas.

– Ar tu sužeista? – Šeidas pribėgo ir kilstelėjo ją nuo žemės. Matė, kaip atplyšęs metalo gabalas praskriejo Brajenai pro pat galvą. Rankos, dar prieš akimirką buvusios tokios tvirtos, dabar nesuvaldomai drebėjo glausdamos ją prie savęs.

– Nesužeista. – Brajena papurtė galvą ir atgavusi savitvardą pasisuko į šalia kūkčiojančią mergaitę. Suprato, kad šiai lūžusi ranka, ir užtraukė antklodę iki pat smakro. Ir žaizdą smilkinyje reikės susiūti. – Nurimk, – sumurmėjo traukdama rulonėlį binto iš pirmosios pagalbos rinkinio, kurį buvo atsinešusi iš furgono. – Viskas bus gerai. Greitoji jau čia pat, ar girdi?

Kalbėdama ji prispaudė bintą mergaitei prie smilkinio. Balsas buvo ramus, tačiau pirštai virpėjo.

– Bobis... – mergaitė prisiglaudė prie Brajenos, skruostais ritosi ašaros. – Ar Bobiui nieko bloga nenutiko? Jis vairavo.

Brajena pirma pažvelgė į Šeidą, tik paskui į be sąmonės gulintį vaikiną.

– Bobis atsigaus, – tarė apimta bejėgiškumo.

Šeši jauni nutrūktgalviai, – galvojo žvelgdama į gulinčius ar sėdinčius ant žolės. Kito automobilio vairuotojas sėdėjo priešais juos, spausdamas skudurą prie prakirstos galvos odos. Tą visą amžinybę trukusią akimirką naktis buvo rami, beveik maloni. Danguje skaisčiai spindėjo žvaigždės, ryškus mėnulis liejo sidabrinę šviesą. Už kokių trisdešimties pėdų liepsnos ramiai baigė ryti tai, kas buvo likę iš pontiako. Brajena sėdėjo apkabinusi mergaitę per pečius ir žvelgė į artėjančius greitosios pagalbos švyturėlius.