Нора Робертс - Viena vasara

Šeidas įmetė nuorūką į laužą ir atsilošė. Jis neketino pasikeisti, ištrūkti iš savo paties kalėjimo, tačiau tai nereiškė, kad vieną dieną juodu su Brajena netaps meilužiais. Tai seniai nulemta. Jis palauks, kol atsiras tinkama proga viską pakreipti taip, kaip jis nori. Kol vadelės jo rankose, neleis sau nuklysti pernelyg toli.

Kai išgirdo širdį veriantį klyksmą, prieš akis praskriejo šimtai klaikiausių vaizdų, kokius gali įsivaizduoti tik tas, kuris pats yra matęs. Akimirksniu pašokęs nuo kėdės jis puolė ton pusėn, dar nespėjęs suvokti, kad yra užvaldytas prisiminimų.

Kai pribėgo prie upelio, Brajena bandė atsikelti nuo žemės. Nesitikėjo atsidurti stipriame Šeido glėbyje. Nesitikėjo, nors to labiausiai troško. Prisiglaudė jam prie krūtinės uždususi, bandydama atgauti kvapą.

– Kas nutiko? Brajena, ar tu sužeista?

Brajena buvo taip išsigandusi, kad nepajuto didžiulio susirūpinimo Šeido balse.

– Ne, ne, nieko nepadarė, tik išgąsdino ir pabėgo. – Ji sunkiai alsavo priglaudusi veidą Šeidui prie peties. – O Dieve, Šeidai...

– Kas? – Jis švelniai suėmė Brajeną už alkūnių ir šiek tiek atstūmė nuo savęs, kad matytų veidą. – Kas tave išgąsdino?

– Katė.

Šeidui nebuvo juokinga. Baimė staiga virto pykčiu – tokiu stipriu, kad Brajena įžvelgė jį Šeido akyse dar jam nepradėjus plūstis.

– Po velnių! Tu tikra kvaiša! – šaukė jis. – Kam šitaip klykti pamačius katę?!

Brajena kelis kartus giliai atsikvėpė mėgindama suvaldyti kylantį piktumą. Baimės nebeliko.

– Ne naminė katė, –sušnypštė. Ji dar virpėjo, bet neketino leistis vadinama kvaiša. – Tai buvo... Na, nežinau... – pakėlė ranką, norėdama nusibraukti krintančius plaukus, bet pamačiusi, kaip ši virpa, nuleido. – Noriu pasėdėti, – tepasakė ir plumptelėjo ant žolės.

– Lūšis? – kiek apsiraminęs Šeidas pasilenkė prie jos.

– Nežinau. Lūšis, o gal puma – neatskirčiau. Buvo gerokai didesnė už bet kokį rainį, – ji pasidėjo galvą ant kelių. Gal kada ir buvo išsigandusi, bet niekada taip stipriai kaip šįkart. – Ji stovėjo ana ten ir spoksojo į mane. Maniau... maniau, peršoks per upelį... O dantys... – Brajena suvirpėjusi užsimerkė. – Didžiuliai... – išspaudė jau nebegalvodama, kad atrodo kaip kokia silpnaprotė. – Tikrai buvo didžiuliai.

– Dabar jau nieko nebėra, – ramino Šeidas, pykdamas pats ant savęs. Juk turėjo suprasti, kad Brajena ne iš tų moterų, kurios krūpčioja išvydusios šešėlį. Jis puikiai žinojo, ką reiškia bijoti ir pasijusti bejėgiu. Širdyje keikdamas save Šeidas apkabino moterį. – Nuo tavo klyksmo ji turbūt jau atsidūrė už dešimties mylių ir vis dar bėga.

Brajena linktelėjo, bet galvos nuo kelių nepakėlė.

– Tikriausiai tas žvėris nebuvo toks jau didelis, bet laisvėje atrodo kitaip nei zoologijos sode. Dar minutėlė, ir atsigausiu.

– Neskubėk.

Šeidas staiga suprato, kad visai nesunku raminti žmogų, nors jau seniai to nebuvo daręs. Atvėso, naktis buvo be galo tyli. Netoliese čiurleno upelis. Akimirką iš atminties iškilo vaizdas iš Braunų verandos – dabar jis sėdėjo apkabinęs Brajeną, žemę klojo naktis, o į sielą įsivogė ramybė.

Virš galvų suklykė vanagas, išskleidęs sparnus naktinei medžioklei. Brajena krūptelėjo.

– Nurimk, – švelniai sumurmėjo Šeidas. Nenusijuokė, nė nešyptelėjo. Tik ramino.

– Matyt, aš baugšti, – nervingai nusijuokė Brajena ir pakėlusi ranką nusibraukė užkritusius plaukus. Tik dabar Šeidas suprato, kad po prasegtais plevėsuojančiais marškiniais ji nuogut nuogutėlė.

Liauno lankstaus kūno po plonyčiu besiplaikstančiu audiniu vaizdas sviedė Šeidą stačia galva į nenugalimo geismo verpetą. Ir tą jo geismą pažadino ne šiaip gražus moters veidelis ir gundantis kūnas, o ji, Brajena.

– Gal jau eikime... – tarė ji, atsisukusi išvydo Šeido akis visai prie pat savęs ir perskaitė jose viską, ką jis jautė. Dar mėgino kažką sakyti, bet jis tik papurtė galvą.

Žodžių nebereikia. Dabar jų tikrai nereikia. Tegul juos valdo troškimai ir jausmai. Šeidas geidė jos – pasilenkęs prigludo jai prie lūpų, ir Brajenai neliko nieko kito, kaip atsiduoti.

Švelnumas? Iš kur jis staiga atsirado ir kaip ji galėtų to atsisakyti? Beveik mėnesį jie drauge leido laiką, o ji nė nenutuokė, kad jis gali būti toks švelnus. Juo labiau nesuprato, kaip skausmingai pati troško jo švelnumo.

Šeido lūpos buvo reiklios, bet reikalavo taip švelniai ir subtiliai, kad nespėjusi nė susivokti Brajena atsakė tuo pačiu. O tada jau nebegalėjo pasitraukti. Pajuto jo šiltą stiprią ranką ant savo nuogo kūno, bet nesipriešino, tik suaimanavo iš malonumo. Troško jo prisilietimų, laukė jų, nors slėpė pati nuo savęs. Dabar prigludo arčiau. Nebežais slėpynių.

Jis žinojo, kad Brajenos kūnas būtent toks – liaunas, tvirtas, švelnus. Šimtus kartų glamonėjo jį savo vaizduotėje. Dar nebuvo pamiršęs lūpų – šiltų, dosnių, goslių. Nors šimtus kartų bandė pamiršti.

Šįkart ji kvepėjo upokšnio gaiva. Įsikniaubęs jai į kaklą užuodė vasaros nakties kvapą. Bučiavo neskubėdamas, palikdamas lengvus prisilietimo pėdsakus ant kaklo ir peties. Mėgavosi tyrinėdamas jos kūną pirštų galiukais.

Tai buvo kankynė. Rafinuota agonija, kuriai neįmanoma atsispirti. Brajena troško, kad ji tęstųsi amžinai. Glaudėsi arčiau, norėdama jausti jo liekną kūną savuoju, jo kvėpavimą ant savo odos, o jo širdies plakimą netoli savosios.

Šeidas kvepėjo dienos darbu – jį supo silpnas prakaito kvapas, kūnas buvo dulkėtas, nes dar nespėjo nusiprausti. Tai jaudino ją ne mažiau nei prisiminimai, kaip po drabužiais judėjo stiprūs raumenys, kai lipo ant tvoros, bandydamas atrasti geresnę poziciją fotografuoti. Prisiminė visa tai su menkiausiomis smulkmenomis, nors apsimetė nepastebinti, nė nenorinti matyti.

Geidė jo jėgos. Ne raumenų, bet vidinės stiprybės, kurią nuo pat pradžių juto jame slypint. Geidė stiprybės, kuri padėjo jam ištverti viską, ką likimas buvo skyręs.

Tik ar ne ta pati stiprybė darė jį atšiaurų, ar ne dėl jos jis emociškai atsiribojo nuo žmonių? Svaigstančia galva, kūnui tvinkčiojant nuo aistros Brajena bandė rasti atsakymus.

Geismo jai negana. Argi pati to nesakė? Dieve, kaip ji geidžia jo. Kūnas net tirpo iš aistros. Bet to negana. O kaip žinoti, ko būtų gana?

– Šeidai...

Jis neleido kalbėti, užspaudė žodžius dar vienu ilgu, svaiginančiu bučiniu.

Brajena troško, kad jis apsvaigintų jos kūną, mintis ir sielą. Jeigu pavyktų, daugiau klausimų nebekiltų. Bet tie klausimai jos nepaleido, persekiojo netgi būnant jo glėbyje.

– Šeidai, – vėl pratarė ji.

– Noriu mylėtis su tavimi. – Jis pakėlė galvą ir pažvelgė į ją. Žvilgsnis buvo tamsus ir gilus it naktis, beveik negalėjai patikėti jo rankų švelnumu. – Noriu jausti tavo kūną ir širdies plakimą, matyti tavo akis.

Jo žodžiai buvo tylūs ir neįtikėtinai ramūs, nors akys liepsnojo aistra. Brajeną tai išgąsdino, bet ne aistra liepsnojančios akys, ne geismas jose, o tie ramūs žodžiai.

– Aš tam nepasirengusi... – vos įstengė ištarti atsiplėšusi nuo jo.

Šeidas pajuto, kaip geismas virsta pykčiu, prireikė sukaupti visą valią, kad susivaldytų.

– Sakai, kad negeidi manęs?

– Nesakau, – papurtė galvą Brajena ir susisiautė marškinius. Nustebo, kad toks vėsus oras. – Nesakau, nes meluoti būtų kvaila.

– Vengi to, ko trokštame abu?

– Nesu tikra, kad to trokštu. Negaliu blaiviai mąstyti, Šeidai. – Ji greitai susirinko drabužius ir stovėjo laikydama glėbyje. – Nesugebu analizuoti visko kaip tu. Jei sugebėčiau, gal būtų kitaip. Galiu kliautis tik savo pačios jausmais ir elgtis taip, kaip jie liepia.