Нора Робертс - Viena vasara

– Pagelbėk sureguliuoti apšvietimą, gerai?

Jie dirbo drauge, tarsi būtų tai darę daugelį metų. Dar viena staigmena abiem. Kai Brajena liko patenkinta šviesa, žiūrėdama pro tolmatį pasirinko kampą ir atstumą, pasitraukė nuo fotoaparato, užleisdama vietą Šeidui.

– Puiku, – pagyrė jis. Jeigu ji nori įamžinti tingią vasaros vakaro akimirką ir darnios šeimos paveikslą, geriau nė būti negali. Šeidas atsitraukė, atsišliejo į namo sieną ir nė nesusimąstęs, kad ir toliau jai talkina, prašneko, siekdamas atitraukti trijulės dėmesį nuo aparatų. – Ko labiau norėtum, Sara, – pradėjo Brajenai vėl įsitaisius prie fotoaparato, – broliuko ar sesutės?

Mergaitė susimąstė ir visai pamiršo, kad yra fotografuojama.

– Na... – Jos rankytė vėl nusliuogė ant Li pilvo. – Gal broliukas geriau, – pagaliau apsisprendė. – Mano pusbrolis sako, kad maža sesutė – tikras vargas.

Sarai bekalbant Li šiek tiek atlošė galvą ir pasidėjo Hanteriui ant rankos. Jis vėl perbraukė jai per plaukus. Brajena pajuto, kad staiga ją užliejo graudumas, akys pritvinko ašarų ir ji spragtelėjo aklai.

Nejaugi ir ji šito trokšta? – klausė pati savęs toliau spragsėdama. To artumo, ir pasitenkinimo, kurį žmogus gauna drauge su įsipareigojimais ir intymiais santykiais. Kodėl šis vaizdas taip netikėtai bloškėsi į ją, kai jausmai Šeidui ir taip nepakeliamai pinklūs? Pamirksėjusi ji suvaldė ašaras ir nuspaudė fotoaparato mygtuką tą akimirką, kai Li pasuko galvą ir juokdamasi kažką pasakė Hanteriui.

Ryšys, – mąstė jausdama, kaip stiprėja ilgesys. Ne lengvi, niekuo neįpareigojantys trumpalaikiai santykiai, kuriuos kartais sau leisdavo, o rimtas, pastangų ir laiko reikalaujantis ryšys. Štai ką ji matė pro tolmatį. Štai ko, suprato, reikia jai pačiai. Kai atsitiesė nuo aparato, Šeidas stovėjo šalia jos.

– Kažkas nutiko?

Brajena papurtė galvą ir ištiesusi ranką išjungė šviesą.

– Puiku, – tarė ji, iš visų jėgų stengdamasi, kad balsas skambėtų ramiai, ir plačiai nusišypsojo visai šeimai. – Išsiųsiu jums nuotrauką, kai sustosime kitą kartą ryškinti.

Brajena virpėjo kaip lapelis ir netoliese stovintis Šeidas tai matė. Jis pasisuko prie aparatūros.

– Aš viską sutvarkysiu.

Ji norėjo prieštarauti, bet Šeidas jau buvo pakeliui į vidų.

– Geriau jau eisiu, reikia susikrauti įrangą, – tarė ji Hanteriui ir Li. – Šeidas mėgsta išvažiuoti velniškai anksti.

Jai įėjus vidun Li vėl pasidėjo galvą Hanteriui ant peties.

– Jiems pavyks, – nuramino ją vyras. – Viskas bus gerai.

Li žvilgtelėjo į duris.

– Tikiuosi.

Šeidas užnešė fotoaparatą į Brajenos miegamąjį ir liko jame laukti. Kai ji įėjo nešina lempa, jis pastojo jai kelią.

– Kas atsitiko?

Brajena atsegė dėklą ir sudėjo į jį stovą ir lempą.

– Nieko. Kodėl klausi?

– Tu drebėjai. – Jis nekantriai paėmė ją už rankos ir atsuko į save. – Vis dar drebi.

– Jaučiuosi pavargusi.

Iš dalies tai buvo tiesa, Brajena pavargo nuo siautėjančių emocijų.

– Nežaisk su manimi, Brajena. Aš stipresnis žaidėjas nei tu.

Viešpatie, ar jis bent nutuokia, kaip ji norėtų dabar atsidurti jo glėbyje? Ar įsivaizduoja, ką atiduotų, kad tik jis dabar ją apkabintų?

– Tai ne tavo reikalas, Šeidai.

Turėjo suprasti, kad jis nepaklausys. Šeidas suėmė ją už smakro ir atsuko veidu į save. Į ją žvelgiančios akys matė daug daugiau nei būtų norėjusios.

– Pasakok.

– Ne, – atsakė ji tyliai. Jeigu būtų pykusi, įsižeidusi ar išdidžiai atstūmusi, Šeidas būtų kvotęs ir iškvotęs. Dabar negalėjo.

– Kaip nori. – Jis atsitraukė ir susikišo rankas į kišenes. Sėdėdamas prieangyje pajuto, kad kažkas įsliuogė jam į širdį. Būtų užtekę menkutės jos užuominos, mažo žingsnelio, ir būtų galėjęs duoti jai daugiau, nei kuris nors iš jųdviejų galėjo įsivaizduoti. – Tikriausiai tau reikia gerai išsimiegoti. Išvažiuojame septintą.

– Gerai. – Brajena tyčia nusisuko ir ėmė krautis dar likusią įrangą. – Būsiu pasiruošusi.

Prie durų Šeidas neišlaikė ir dar kartą atsisuko.

– Mačiau tavo nuotraukas, Brajena. Jos nepaprastos.

Ji pajuto, kaip skruostais nusirito pirmosios ašaros, ir net išsigando. Kodėl verkia, kai kažkas pripažįsta jos talentą? Kodėl ima virpėti sujaudinta fotografuojamo kadro?

Moteris kietai suspaudė lūpas ir kurį laiką neatsisukdama krovėsi daiktus.

– Ačiū.

Šeidas ilgiau nestoviniavo ir be garso užvėrė duris paskui save.

ŠEŠTAS SKYRIUS

Kol pervažiavo Naujosios Meksikos valstiją ir pasiekė Koloradą, Brajena atgavo savitvardą. Nusprendė, kad atokvėpis Ąžuolų užtakio kanjone suteikė per daug laiko savistabai. Tai padeda dirbant darbą, vis dėlto kartais kelia per daug nemalonių išgyvenimų.

Brajena bandė tuo save įtikinti, kai juodu su Šeidu vėl įsikinkė į judraus darbo rutiną.

Šįkart traukė ne į didmiesčius ar žmonių susibūrimus, o ieškojo mažų, beveidžių miesteliūkščių ir vargingų žemdirbių ūkelių, kuriuose šeimos plušėjo, kad sudurtų galą su galu. Jiems vasara – sunkus, nesibaigiantis darbymetis, pasiruošimas žiemos vargams, kai nėra kada galvoti apie linksmybes, žaidimus, saulę ir paplūdimio smėlį. Keliaujantys darbininkai laukė persikų skynimo sezono rugpjūtį ir žvalgėsi, gal kam prireiks nuravėti daržus, už darbą gaunant atlygį praėjusio sezono daržovėmis.

Jie aplenkė Denverį, užtat mielai užsukdavo į tokius miestelius kaipAntonito. Nesidairydavo į didžiules galvijų bandas, mieliau stebėdavo pavienių ūkininkų darbą.

Mažame netvarkingame ūkelyje, pavadintame „Bar T", Brajena pirmą kartą matė, kaip ženklinami galvijai. Viskas buvo beveik taip, kaip ji įsivaizdavo – prakaituoti mikliarankiai kaubojai apsupa ir suvaro bandą. Tačiau jos fantazijose nebuvo tokių žemiškų ženklinimo aspektų kaip svilinamo kūno smarvė ir kraujo čiurkšlės kastruojant buliukus.

Kai nuo tokių vaizdų susuko skrandį, Brajena suprato širdies gilumoje vis dėlto esanti miesto žmogus.

Šiaip ar taip, kadrų jie prisigaudė puikių. Fotografavo kaubojus su spalvingomis skarelėmis ant kaklo ir kaustytais batais. Kai kurie iš jų buvo linksmi, kiti niršo ir keikėsi, bet visi be išimties sunkiai dirbo.

Pamačiusi vyrus, negailestingai raginančius savo arklius, suprato ir tikrąją žodžio „darbinis arklys" reikšmę. Arklių prakaitas buvo stiprus ir aitrus. Susimaišęs su vyrų prakaito kvapu, jis tvyrojo virš žemės.

Brajena nusprendė, kad jai geriausiai pavyko įamžinti beveik klasikinį laisvalaikiu besimėgaujančio vyro paveikslą. Ilgakojis jaunas kaubojus trykšte tryško sveikata ir puikiai tiko jos sumanymui. Vilkėjo jis languotais marškiniais, kurie ant krūtinės, nugaros ir pažastyse buvo permirkę prakaitu. Per veidą irgi ritosi purvino prakaito lašai. Ilgi darbiniai, žemyn nusmaukti batai aplipę purvu, užpakalinė džinsų kišenė nutrinta, nuolat traukiant iš jos dėžutę su kramtomuoju tabaku. Atsainiai atsismaukęs skrybėlę ant viršugalvio, atsirišęs kaklaskarę, jis sėdėjo apžergęs tvorą ir užsivertęs skardinę gėrė šaltą alų.

Brajena pagalvojo, kad atspausdinus nuotrauką tikriausiai bus matyti ryjant gurkšnį sujudėjęs Adomo obuolys. Bet kuri moteris, vos užmetusi žvilgsnį, turėtų įsimylėti tokį šaunuolį. Paslaptingas nutrūktgalvis, paskutinis riteris. Ji pati taip įsijautė fotografuodama, kad vos neliko be pietų.

Pastebėjo, kad ir Šeidas taikosi į tą patį jaunuolį. Žinoma, jo nuotraukoje vaizdas bus realistinis, sausas ir konkretus. Taikėsi jis ir į vienuolikos ar dvylikos metų bernioką, kuriam pirmą kartą buvo leista dalyvauti ženklinant galvijus – jis buvo kupinas džiaugsmo ir nevaldomo smalsumo, būdingo tokio amžiaus vaikams. Šeidą retokai patraukdavo džiugūs vaizdai, todėl Brajena nustebo. Vien už tai būtų galima pamėgti šį atšiaurų vyrą, o juk buvo ir daugiau priežasčių.