Нора Робертс - Viena vasara

– Kažkur esu skaitęs, kad Braunas augina vilkus, – lyg niekur nieko tarė Šeidas, lipdamas iš automobilio.

– Meilutis, – numykė Brajena ir atsargiai ištiesė ranką šuniui apuostyti.

Šis tą ir padarė, regis, pajuto draugiškumą, nes vienu galingu šuoliu parsivertė Brajeną ant žemės. Moteris nespėjo nė kvapo atgauti, o Šeidas jau stovėjo prie jos, išsigandęs ir įsiutęs. Nežinia, ką būtų daręs, bet sustabdė šaižus švilpuko garsas.

– Santanai! – šūktelėjo iš už namo iššokusi mergaitė mataruojančiomis kasomis. – Tuojau pat liaukis! Negalima šokti ant žmogaus, juk pargriovei ant žemės.

Sučiuptas nusikaltimo vietoje dičkis prisiplojo prie žemės, apsimetęs, kad jis čia nekuo dėtas.

– Jis nenorėjo, – teisino savo augintinį mergaitė, žvilgčiodama tai į nusigandusį vyrą, dėbsantį į šunį, tai į šalia jo gulinčią moterį, kuri negalėjo atgauti kvapo. – Labai džiaugiasi, kai atvyksta svečių. Ar jūs Brajena?

Brajena vos sugebėjo linktelėti galvą, nes šuva pasidėjo galvą jai ant rankos ir pažvelgė į akis.

– Keistas vardas. Maniau, ir jūs būsite keista, bet taip neatrodo. Aš Sara.

– Sveika, Sara, – vis dar gaudydama kvapą Brajena pažvelgė į Šeidą. – Čia Šeidas Kolbis.

– Ar šis vardas tikras? – nustebo Sara.

– Taip. – Šeidas pažvelgė į mergytę, kuri spoksojo į jį suraukusi nosį. Norėjo subarti, kad nesulaikė šuns, bet neapsivertė liežuvis. Mergaitės akys buvo tamsios ir tokios rimtos, kad jam kilo noras atsiklaupti ir pažvelgti tiesiai į jas. Būsimoji širdžių ėdikė, – nusprendė. Dar dešimt metų, ir jai iš paskos nusidrieks begalinė eilė atstumtų jaunuolių.

– Panašus į tuos, kuriuos mano tėtis duoda savo knygų veikėjams. Bet tai turbūt nieko. – Ji šyptelėjo nužvelgusi gulinčią Brajeną ir ėmė sportbačiu apauta koja kapstyti žolę. Abu su šunimi atrodė susigėdę. –Aš tikrai labai atsiprašau, kad Santanas jus pargriovė. Juk nieko neskauda, ką?

Kadangi tik dabar kažkam šovė į galvą pasiteirauti, Brajena akimirką pagalvojo.

– Ne.

– O gal galėtumėte nesakyti apie tai mano tėčiui? – Sara pražydo šypsena, žybtelėjo ant dantų uždėtos kabės. – Jis baisiai siunta, kai Santanas pamiršta, kad turi gerai elgtis.

Santanas didžiuliu rausvu liežuviu lyžtelėjo Brajenai petį.

– Nesakysim, juk niekas nenukentėjo, – pažadėjo ji.

– Ačiū. Einu, pranešiu jiems, kad atvažiavote, – tarė Sara ir akimirksniu dingo. Šuo atsikėlė ir nė nežvilgtelėjęs į Brajeną nuskuodė paskui mergaitę.

– Na, nepanašu, kad Li čia nuobodžiautų, – nusprendė Brajena.

Šeidas pasilenkė ir pakėlė ją nuo žemės. Staiga suprato, kaip šis nuotykis jį išgąsdino. Pirmą kartą po daugelio metų. Ir dėl ko? Ogi kažkoks mažos mergytės augintinis parvertė ant žemės jo partnerę.

– Ar gerai jautiesi?

– Gerai. – Ji norėjo nusivalyti žemėtus džinsus, bet Šeidas suėmė ją už pečių.

– Tikrai?

– Taip, aš... – pradėjo Brajena, bet nutilo pametusi mintį. Pagalvojo, kad Šeidas neturėtų žiūrėti į ją tokiu žvilgsniu.

Atrodė nuoširdžiai susirūpinęs. Vis dėlto toks jo žvilgsnis glostė širdį, o lengvas jo pirštų prisilietimas atrodė tarsi švelniausia glamonė, ir Brajena troško, kad tai niekad nesibaigtų. – Viskas gerai, – pagaliau išspaudė, beveik pašnibždomis, neatitraukdama nuo jo akių.

Šeidas jos nepaleido.

– Tas šuo tikriausiai sveria ne mažiau kaip šimtą dvidešimt svarų.

– Jis nieko pikta nenorėjo.

Kažin, kodėl jie kalba apie šunį, – šmėstelėjo jai, – kai iš tikrųjų nėra nieko svarbiau už juodu?

– Atleisk man, – tarė Šeidas ir perbraukė nykščiu per rankos linkį, kur oda buvo tokia švelni, kaip jis ir įsivaizdavo. Juto stiprius jos širdies tvinksnius. – Turėjau išlipti pirmas, o ne maivytis.

Tas šuo galėjo sužaloti... Jis troško pabučiuoti Brajeną, dabar, šią akimirką, kai galvoja vien apie ją, neieškodamas priežasčių, kodėl nereikėtų to daryti.

– Nieko tokio, – sumurmėjo Brajena, staiga suvokusi, kad stovi apsikabinusi Šeidą už kaklo, prisiglaudusi. Kuris žengė pirmą žingsnį? – Nieko tokio, – pakartojo išsiblaškiusi ir prisiglaudė prie jo dar arčiau. Abu lūkuriavo dvejodami, paskui jų lūpos švelniai susilietė.

Staiga iš namo pasigirdo įnirtingas šuns lojimas. Jie atsitraukė, beveik atšoko vienas nuo kito.

– Brajena! – šūktelėjo į priemenę išbėgusi Li ir smagiai trinktelėjo durimis. Dar prieš prasižiodama ji pastebėjo, kaip intymiai susiglaudę stovi jos kieme du žmonės.

Brajena pasipurtė, žengė dar žingsnelį atatupsta ir tik tada atsisuko. Perdaug išgyvenimų vienu metu. Per daug jausmų, kurie užgriuvo it lavina.

– Li! – Ji puolė prie draugės, o gal bėgo nuo Šeido – nė pati nesuprato. Jautė viena – šią akimirką jai reikia dar kokio nors žmogaus – ir dėkinga krito Li į glėbį. – Dieve, kaip džiaugiuosi tave matydama...

Pasveikinimas buvo kiek per daug jausmingas. Li metė žvilgsnį Brajenai per petį į vyriškį, stovintį už kelių žingsnių. Atrodė, kad jis mielai liktų ten, kur stovi. Atsiskyręs nuo visų. Ir į ką Brajena įsipainiojo? Ji stipriai spustelėjo draugę glėbyje.

– Leisk man tave apžiūrėti, – pareikalavo Brajena ir nusikvatojo atslūgus įtampai. Dailus veidelis, tvarkingai sudėti plaukai – niekas nepasikeitė. Vis dėlto moteris buvo nebe ta. Brajena suprato tai nė nepažvelgusi į apvalų pilvuką po trumpa vasariška suknele. – Regis, esi laiminga. – Brajena suėmė Li už rankų. – Tiesiog spinduliuoji. Nejau nė kiek nesigaili žengusi tokį žingsnį?

– Nė kiek, – patikino Li, akylai nužiūrinėdama Brajeną. Visai nepasikeitusi, – nusprendė. Tvirta, laisva ir miela. Nepasikeitusi, tik akyse kažkoks nerimas. – O tu kaip laikaisi?

– Gerai. Labai tavęs pasiilgau, todėl taip ir džiaugiuosi, kad pagaliau susitikome.

Nusikvatojusi Li apkabino Brajeną per liemenį. Jeigu draugę graužia nerimas, ji netrukus išsiaiškins priežastį. Brajena beviltiškai nesugeba saugoti savo paslapčių.

– Na, eime vidun. Sara su Hanteriu nusprendė pavaišinti visus šalta arbata. – Pažvelgusi į Šeidą Li pajuto, kaip Brajena įsitempė. Visai nežymiai, bet Li to užteko, kad nustatytų jos nerimo šaltinį.

Brajena kostelėjo.

– Čia Šeidas.

Jis priėjo arčiau. Regis, šis vyras iš tų, kurie mėgsta pirmiausia įvertinti padėtį, – nusprendė Li.

– Li Redklif... Li Redklif Braun, – pasitaisė Brajena ir kiek nurimo. – Šeidas Kolbis. Pameni, už vieną jo nuotrauką paklojau visus automobiliui sutaupytus pinigus.

– Pamenu. Sakiau, kad išprotėjai. – Ji ištiesė Šeidui ranką ir žavingai nusišypsojo, tačiau balsas liko santūrus: – Malonu su jumis susipažinti. Brajena jau seniai žavisi jūsų darbais...

– O jums jie nepatinka, – pridūrė Šeidas, tačiau gerokai su didesne pagarba balse nei ketino.

– Man jie atrodo niūroki, bet labai įtikinami, – paprastai atsakė Li. – Brajena gerai nutuokia apie fotografiją, aš nelabai.

– Tada turėjo jums paaiškinti, kad fotografuojame ne specialistams.

Li linktelėjo galvą. Šeidas paspaudė jai ranką tvirtai, tikrai ne švelniai, vis dėlto pasisveikinimas nebuvo atšiaurus. Taip pat ir žvilgsnis. Bet savo pastebėjimus kol kas jai teks pasilaikyti.

– Eime vidun, pone Kolbi.

Šeinas ketino tik užvežti Brajeną ir važiuoti savais keliais, tačiau pats nepastebėjo, kaip priėmė kvietimą. Juk nieko nenutiks, jei prieš važiuodamas į miestelį šiek tiek atsigaivins, – nusprendė ir nusekė paskui moteris.