Нора Робертс - Viena vasara

– Neprisileidi prie savęs arti, Šeidai.

– Nejaugi?

– Taip. Žinai, – ji vėl ėmė plūduriuoti, nes taškymasis atėmė per daug jėgų, – esu įsitikinusi, kad giliai, labai giliai tavyje slypi išties mielas žmogus.

– Ne, neslypi.

Šeido balsas nuskambėjo gana linksmai.

– Ak, tu tik neatsiskleidi. Jeigu leistum man tave nufotografuoti, parodyčiau.

Šeidui patiko stebėti, kaip ji plūduriuoja vandens paviršiuje, neeikvodama energijos. Gulėjo ramiai, pasikliaudama gamtos dėsniais. Jis buvo beveik tikras – pagulėjusi ramiai kokias penkias minutes užmigtų.

– Tikrai? – burbtelėjo jis. – Manau, puikiai galime apsieiti ir be to.

Brajena atsimerkė, bet norėdama jį pamatyti turėjo prisimerkti – saulė švietė jam iš už nugaros ir akino.

– Tu gal ir gali apsieiti, bet ne aš. Būtinai nufotografuosiu. Kai geriau tave pažinsiu.

Jis švelniai perbraukė pirštu jai per kulkšnį.

– Abiejuose veiksmuose turėčiau dalyvauti ir aš.

– Dalyvausi. – Jo prisilietimas paveikė stipriau, nei Brajena galėjo ištverti – kūnas akimirksniu įsitempė. Šeido taip pat, – suvokė ji po gerų dešimties sekundžių ir palengva nuleido kojas į vandenį. – Darosi vėsu, – tarė ji ir keliais yriais priplaukė prie katerio.

Šeidas minutėlę luktelėjo. Kad ir kaip jis nuspręsdavo su ja elgtis, viskas baigdavosi tuo pačiu. Jis geidė jos, bet nebuvo tikras, kad išlaisvinęs savo aistrą pajėgs susitvarkyti su pasekmėmis. Darosi vis blogiau – ji pavojingai priartėjo prie jo ir pamažėle tampa drauge. Tai nepalengvins jųdviejų santykių.

Neskubėdamas jis išplaukė iš užutekio ir priplaukė prie katerio, bet Brajenos ten nebuvo. Sunerimęs apsidairė, pašaukė – staiga pamatė įsitaisiusią aukštai ant uolos.

Išsipynusi kasą ji šukavosi plaukus. Kojas buvo parietusi po savimi, veidą iškėlusi saulei. Prie kūno prilipę plonyčiai vasariški drabužėliai išryškino visus apvalumus. Nereikia nė sakyti, kad jai nė kiek nerūpėjo, kaip atrodo. Dabar mėgavosi saule, karštais jos spinduliais lygiai taip pat džiugiai, kaip prieš akimirką vėsiu vandeniu.

Šeidas išsitraukė iš krepšio fotoaparatą ir prisuko teleobjektyvą. Norėjo kuo arčiau pritraukti vaizdą. Tada sufokusavo jį ir įrėmino. Ir vėl pribloškė atsainus Brajenos seksualumas. Bet priminė sau, kad jis – profesionalas ir nustatė atstumą. Juk tik fotografuoja objektą, nieko daugiau.

Brajena atsisuko ir pažvelgė į jį, jų žvilgsniai susitiko per objektyvą, ir Šeidas pajuto deginančią aistrą – savo paties ir jos. Tą akimirką juodu susiliejo, nors skyrė atstumas. Šeidas ją nufotografavo – šį kartą suprato įamžinęs kur kas daugiau nei objektą.

Šiek tiek aprimusi Brajena atsistojo ir palengva nusileido nuo uolos. Turėjo priminti sau, kad privalo elgtis laisvai – anksčiau apie tai nesusimąstydavo, nes tam nereikėjo pastangų.

– Mano sutikimo negavai, Kolbi, – priminė jam, įmetusi šepetį į didžiulį savo krepšį.

Jis ištiesė ranką ir palietė Brajenos plaukus – drėgni ir tankūs jie sunkiai krito iki juosmens. Panardinęs į juos pirštus pažvelgė tiesiai į akis.

– Geidžiu tavęs.

Brajena pajuto, kaip sulinko kojos, o pilve įsižiebusi liepsna nutvilkė iki pat pirštų galiukų. Jis atšiaurus vyras, – priminė sau. Iš tų, kurie ima, bet nelinkę duoti. O jai reikia ir vieno, ir kito.

– To negana, – tvirtai tarė ji. – Žmonės nuolat ko nors geidžia – kas naujo automobilio, kas spalvoto televizoriaus. Man reikia daugiau.

Tada apėjo jį ir įlipo į katerį. Netaręs nė žodžio Šeidas nusekė iš paskos ir jie išplaukė iš užutėkio. Kai kateris įsibėgėjęs ėmė šokinėti per bangas, abu susimąstė, ar Šeidas galėtų duoti daugiau ne pasiūlė.

PENKTAS SKYRIUS

Visus tuos metus nuo viešnagės Ąžuolų užtakio kanjone Brajena idealizavo šią vietą. Ir dabar nenusivylė – Ąžuolų užtakis spinduliavo ta pačia jėga ir spalvomis, kaip ir jos prisiminimuose.

Žinojo – kanjonas pilnas stovyklautojų, todėl verta čia kuriam laikui apsistoti ir pafotografuoti. Mėgėjai ir rimti žvejai susikaupusiais veidais, apsirūpinę spalvingomis plūdėmis kiurksos prie upelio. Naktį stovyklavietėse liepsnos laužai, bus kepinami zefyrai. Skardiniuose puodeliuose garuos kava. Taip, čia tikrai verta pasižvalgyti.

Jie nusprendė čia įsikurti trims dienoms – fotografuoti, ryškinti juostas ir spausdinti nuotraukas. Brajena nekantravo pradėti. Bet prieš įvažiuodami į miestą nusprendė stabtelėti kanjone, kad Brajena galėtų aplankyti Li su šeima.

– Pagal nuorodas, už vietinių prekių parduotuvės iškart turėtų būti siauras žvyrkelis į dešinę.

Šeidas žvalgėsi posūkio. Jis ir pats nekantravo kuo greičiau imtis darbo. Keli kadrai tiesiog prašyte prašėsi paleidžiami į pasaulį. Jis troško susitelkimo ir tylos, kuri tvyro laboratorijoje, troško vienatvės. Norėjo išlaisvinti savo kūrybiškumą ir pamatyti prieš akis darbo vaisius.

Nedavė ramybės saloje ant uolos sėdinčios Brajenos nuotrauka. Nepuoselėjo didelių vilčių, vis dėlto neabejojo – tą juostą išryškins pirmiausia.

Svarbiausia tai, kad galės pabūti vienas – jam to gyvybiškai reikėjo. Kai tik užveš Brajeną pas draugus, – neabejojo, kad jie įkalbės ją pasilikti, – iškart važiuos į Sedoną, kur išsinuomos fotolaboratoriją ir kambarį motelyje. Ištisas dvidešimt keturias valandas per parą jausdamas šalia savęs Brajeną Šeidas pasigedo nuošalumo, norėjo kelias dienas pabūti vienas ir atgauti pusiausvyrą.

Abu galės dirbti kur panorėję – miestelyje, kanjone ar jo apylinkėse. Čia daug erdvės. Jis sudarys darbo laboratorijoje grafiką, tokiu būdu bent tris dienas tik retsykiais susitiks su Brajena.

– Štai čia, – pranešė Brajena, nors Šeidas, pats pastebėjęs siaurą keliuką, prilėtino greitį. Žvelgdama į medžiais apsodintą šunkelį moteris papurtė galvą. – Dievulėli, niekada nebūčiau pamaniusi, kad Li ryžtųsi čia gyventi. Laukinė natūrali gamta, o Li tokia... elegantiška.

Šeidas per savo gyvenimą buvo sutikęs keletą elegantiškų moterų. Su viena iš jų gyveno. Jis apžvelgė vietovę.

– Tai kas privertė ją čia atsidanginti?

– Meilė, – paprastai paaiškino Brajena ir palinko į priekį. – Štai ir namas. Pasakiškas...

Jis buvo stiklinis ir stilingas. Tik taip Brajena galėjo jį apibūdinti. Ne prašmatnus miestietiškas, kokiame būtų galėjusi įsivaizduoti gyvenančią Li, vis dėlto Brajena suprato, kodėl šis namas tinka draugei – aplink žydėjo vaiskiai raudonos gėlės, kurių nė pavadinimų Brajena nežinojo, vešėjo sodri žolė, augo kuplūs medžiai.

Prie namo stovėjo du automobiliai – purvinas naujo modelio džipas ir žvilgantis kreminės spalvos sedanas. Jiems sustojus prie džipo iš už namo atskuodė didžiulis sidabriškai pilkas padaras. Šeidas nusikeikė iš netikėtumo.

– Čia turbūt Santanas, – nusikvatojo Brajena, bet į šunį žvelgė įtariai ir durelių neatidarė.

Šeidas susižavėjęs stebėjo, kaip juda nerimstančio šuns raumenys. Tačiau šis vizgino uodegą, veik iki žemės iškoręs liežuvį. Nieko sau naminis gyvūnėlis, – pagalvojo jis.

– Panašus į vilką.

– Taip. – Brajena nenuleido akių nuo šuns, bėginėjančio palei furgoną. – Li sako, kad jis visai nepiktas.

– Puiku. Lipk pirma.

Brajena žybtelėjo akimis, bet Šeidas tik abejingai nusišypsojo. Giliai atsidususi moteris atidarė dureles.

– Geras šunelis, – pagyrė išlipusi, bet durelių rankenos nepaleido. – Šaunuolis Santanas.