Нора Робертс - Viena vasara

– Jeigu Šeido nuotraukos bent perpus tokios geros kaip tavo, būsite pasiekę puikių rezultatų.

– Nė neabejoju, kad jos geros, – sumurmėjo Brajena. – Laboratorijoje užmečiau akį į negatyvus. Tai neįtikėtina.

Li kilstelėjo antakį ir nužvelgė šokoladu besimėgaujančią draugę.

– Ar tai tau neduoda ramybės?

– Ką? Oi, ne, ne, jokiu būdu ne. Tos nuotraukos yra jo, nors ir dalis mūsų bendro darbo. Nė už ką nebūčiau sutikusi dirbti drauge, jeigu juo nesižavėčiau.

– Tai kas tau neduoda ramybės? – Šįkart Li ne tik kilstelėjo antakį, bet ir šyptelėjo.

– Nežinau, Li... Jis toks... toks tobulas.

– Tikrai?

– Šeidas nieko neieško apgraibomis, – sumurmėjo Brajena. – Visada tiksliai žino, ko nori. Iš pat ankstyvo ryto yra budrus, niekada nepražiopso posūkio. Ir verda puikią kavą.

– Taip, to pakanka, kad imtum jo neapkęsti, – ramiai pastebėjo Li.

– Kartais varo į neviltį, tik tiek.

– Meilė dažnai varo į neviltį. Tu juk įsimylėjusi Šeidą, tiesa?

– Ne, – nuoširdžiai nustebusi Brajena įsispoksojo į Li. – Gerasis Dieve, man dar pakanka sveiko proto neįsimylėti. Turiu gerai pasistengti, kad bent pakęsčiau jį.

– Brajena, tu juk mano draugė ir nepasakysi, kad smalsauju ir kišu nosį ne į savo reikalus.

– Vadinasi, ketini pasmalsauti, – pertraukė ją Brajena.

– Visai teisingai. Pastebėjau, kaip vaikštote vienas prieš kitą ant pirštų galų, bijote prisiliesti, kad nepasipiltų kibirkštys.

– Panašiai.

Li paėmė Brajeną už rankos.

– Papasakok man.

Išsisukti nebuvo įmanoma. Brajena pažvelgė į sunertas jųdviejų rankas ir atsiduso.

– Jis mane traukia, – tyliai pripažino. – Kitoks nei tie, kuriuos pažįstu... paprastai bendrauju su visai kitokiais žmonėmis. Šeidas toks santūrus, rimtas. O man patinka linksmybės, paprasti, smagūs dalykai.

– Santykiai turi būti paremti ne vien linksmybėmis.

– Santykių aš ir neieškau, – patikino draugę Brajena. – Susitikinėju su vyrais, nes noriu nueiti pašokti, užsukti į kokį vakarėlį, pasiklausyti muzikos ar pasižiūrėti filmą. Tik tiek. Tikrai netrokštu jokios įtampos ir neketinu dėti pastangų, kurių reikalauja rimti santykiai.

– Jeigu tavęs nepažinčiau, sakyčiau, kad gana paviršutiniškas požiūris.

– Galbūt, – metė Brajena. – Gal ir esu paviršutiniška.

Li nieko neatsakė, tik pirštais pabarbeno į nuotraukas.

– Čia mano darbas... – pradėjo Brajena, bet nutilo supratusi, kad gal kiti jos žodžius ir priimtų už gryną pinigą, tik ne Li. – Nenoriu įpareigojančių santykių, – pakartojo. – Li, aš jau patyriau, ką tai reiškia, ir nebenoriu tos velniavos.

– Santykius visada užmezga du žmonės, – tarė Li. – Ar vis dar visą kaltę prisiimi sau?

– Bet juk aš ir esu kalčiausia. Nesugebėjau būti gera žmona.

– Nebuvai tokia, kokios reikėjo Robui, – pataisė ją Li.

– Manau, žodyne būtų galima rasti daugybę apibūdinimų.

Li kilstelėjo antakį.

– Sara turi draugę, kurios mama – puikiausia moteris. Jų namai ne tik spindi švara, bet ir jaukūs. Ji ruošia drebučius, priklauso tėvų komitetui ir vadovauja mergaičių skaučių komandai. Ta moteris iš skiautės spalvoto popieriaus ir klijų gali sukurti šedevrą. Ji miela, be to, kad išlaikytų grakščią figūrą, tris kartus per savaitę eina į sporto salę. Aš labai ja žaviuosi, bet jeigu Hanteris būtų troškęs tokios moters kaip ji, ant mano piršto nebūtų šio žiedo.

– Hanteris ypatingas, – burbtelėjo Brajena.

– Nesiginčiju. Ar žinai, kad tik per plauką visko nesugrioviau? Iš baimės, jog man nepavyks užmegzti ir išlaikyti mudviejų santykių.

– Aš ne apie baimę, – gūžtelėjo pečiais Brajena. – Tiesiog neturiu tam jėgų.

– Nepamiršk, su kuo kalbi, – švelniai tarė Li.

Šyptelėjusi Brajena papurtė galvą.

– Gerai, tarkim, aš atsargi. „Santykiai" – labai rimtas žodis. „Romanas" – gerokai paprastesnis, – garsiai mąstė ji. – Bet romanas su tokiu vyru kaip Šeidas žada galingą atatranką.

Kokie šalti žodžiai. Ir kada ji išmoko mąstyti tokiom kategorijom?

– Jis nepaprastas vyras, Li. Turi savo demonų ir savaip stengiasi su jais kovoti. Nežinau, ar įsileistų mane į savo sielą – nežinau, ar to norėčiau.

– Jis labai stengiasi atrodyti gana šaltas, – tarė Li. – Pastebėjau jį kalbantis su Sara. Turiu pasakyti, kad toks natūralus nuoširdumas mane nustebino. Bet jis giliai užslėptas viduje.

– Taip, užslėptas, – sutiko Brajena. – Sunku prisikasti.

– Vakarienė paruošta! – Sara plačiai atvėrė laukujas duris ir šios garsiai trinktelėjo į sieną. – Mudu su Šeidu paruošėme spagečių – pirštus apsilaižysite.

Ji nemelavo. Vakarieniaujant Brajena dirsčiojo į Šeidą. Kaip Li ir sakė, jis laisvai bendravo su Sara. Tai visai ne pakantumas, – galvojo moteris, matydama juos besijuokiančius, – o tikras, nuoširdus švelnumas. Jai dar neteko matyti, kad Šeidas taip greitai ir be jokių pastangų su kuo nors taip elgtųsi.

Gal ir jai kliūtų tokio jo švelnumo, jeigu būtų dvylikametė su kabėmis? Brajena tuojau pat nusikratė tos minties. Jai ne jo švelnumo reikia. Pagarbos... Taip, pagarbos.

Tačiau netrukus suprato, kaip smarkiai klydo – iš tikrųjų troško daug daugiau.

Buvo paskutinis ramus vakaras prieš atsisveikinant. Įsitaisę prieangyje jie stebėjo, kaip žiebiasi pirmosios žvaigždės, klausėsi pirmųjų nakties garsų. Rytoj tuo pat metu Šeidas su Brajena jau bus Kolorade.

Li su Hanteriu sėdėjo sūpuoklėse, o Sara buvo įsitaisiusi tarp jų. Šeidas išsitiesė kėdėje visai čia pat, atsipalaidavęs, kiek pavargęs, tačiau patenkintas, kad pavyko gerai padirbėti laboratorijoje. Ramiai šnekučiuodamasis su Braunais jis suvokė, kad šios viešnagės jam reikėjo lygiai taip pat, o gal net ir labiau nei Brajenai.

Šeido vaikystė niekuo nesiskyrė nuo daugumos žmonių. Tiesą sakant, jau buvo pamiršęs, kokia paprasta ir tyra ji buvo. Tai, kas nutiko vėliau, jam jau suaugus, beveik ištrynė iš atminties vaikystės prisiminimus. Dabar, nors pats gerai to nesuprato, kai kas sugrįžo.

Brajena sėdėjo ant pirmojo laiptelio, atsirėmusi nugara į turėklą. Kartais įsitraukdavo į pokalbį, kartais pasinerdavo į savo mintis – ko tuo metu labiau norėdavo. Kalba sukosi apie kažkokius nereikšmingus dalykus, pokalbio lengvumas šiam idiliškam paveikslui teikė dar daugiau žavesio. Naktinė peteliškė plakėsi į priemenės šviestuvą, čirpė svirpliai, lengvas vėjelis šiureno medžių lapus. Atrodė, gamta irgi pašnibždomis kažką aptarinėja.

Brajenai patiko tas vaizdas – Hanterio ranka gulėjo ant sūpuoklių atramos ir, nors jis kalbėjosi su Šeidu, švelniai glostė žmonai plaukus. Dukra, jaukiai įsitaisiusi jam ant krūtinės, kartais pakeldavo ranką ir priglausdavo Li prie pilvo, lyg tikrindama, ar kūdikis nesispardo. Brajena neketino fotografuoti, tačiau puiki scena pati iškilo prieš akis. Neatsispyrusi pagundai ji įsliūkino vidun.

Po kelių minučių grįžo nešina fotoaparatu, stovu ir pastatoma apšvietimo lempa.

– Vaje, – Sara staigiai išsitiesė. – Brajena mus dabar fotografuos.

– Nepozuokite, – šyptelėjusi tarė Brajena. – Kalbėkitės toliau, – paprašė niekam nespėjus užprotestuoti. – Apsimeskite, kad manęs čia nėra. Tobulas vaizdelis, – statydama techniką sumurmėjo po nosimi. – Nesuprantu, kaip anksčiau nepastebėjau.

– Leisk, aš tau padėsiu.

Brajena nustebusi pažvelgė į Šeidą ir jau norėjo atsisakyti pagalbos, bet laiku prikando liežuvį. Pirmą kartą jis parodė norą kažką daryti kartu. Nesvarbu, ar šis gražus gestas skirtas jai, ar jos draugams, kuriems Šeidas pajuto prielankumą, ji neatstums jo. Nusišypsojusi ištiesė šviesmatį.