Нора Робертс - Viena vasara

– Jeigu ir toliau taip valgysi, anksčiau ar vėliau pastebėsi pokyčius. – Jis pasidavė troškimui ir pabučiavo ją į galvą.

– Kol kas niekas nesikeičia. – Ji perbraukė ranka jam per šlaunį aukštyn nuo kelio. Nuo tokio lengvo prisilietimo Šeido viduje viskas apsivertė. – Man patinka galvoti, kad sudeginu kalorijas vien mintimis. O tu...

– Aš?

Tyliai atsidususi Brajena užmerkė akis. Jis toks keistas ir... geidžiantis. Kaip tai paaiškinti? Juk žino taip mažai, ką jis matė, ką išgyveno. Tik vieną jo gyvenimo epizodą. Vieną sielos randą. Nereikia nė sakyti, kad jų yra ir daugiau.

– Tu toks kūniškas, – kiek patylėjusi tarė Brajena. – Atrodo, net tavo mintys turi fizinės galios. Niekada neatsipalaiduoji. Panašiai... – ji akimirką dvejojo, pagaliau rėžė: – Panašiai kaip boksininkas ringe. Net tarp raundų esi įsitempęs, atrodo, lauki, kol nuaidės gongas.

– Toks gyvenimas, tiesa? – Šeidas išsiblaškęs perbraukė pirštu jai per kaklą. – Vienas ilgas raundas. Trumpa pertraukėlė – ir vėl kova.

– Niekada taip negalvojau. Man gyvenimas atrodo panašus į avantiūrą, – tyliai tarė Brajena. – Kartais, kai išsenka energija, ramiai įsitaisau ir stebiu, kaip sekasi kitiems. Gal todėl ir norėjau tapti fotografe – kad galėčiau gyvenimą padalyti į atskirus epizodus ir išsaugoti. Pagalvok apie tai, Šeidai. – Brajena šiek tiek pasisuko ir pažvelgė į jį. – Prisimink žmones, kuriuos sutikome, vietas, kurias matėme. O juk dar tik įpusėjome darbą. Tie rodeo kaubojai, – moters akys sužibo. – Jiems didžiausias malonumas – šniaukšti tabaką, jodinėti nevaldomu žirgu ir matyti giedrą dangų, nieko daugiau nė nereikia. Ūkininkas Kanzase žiauriai karštą dieną apsipylęs prakaitu, skaudančiais kaulais, važinėja traktoriumi po savo valdas ir žvalgosi. Vaikai žaidžia „klases", senutės ravi savo darželius, senučiukai parke žaidžia šachmatais. Tai yra gyvenimas. Ir moterys su kūdikiais ant rankų, mergaitės, paplūdimiuose išsitiesusios prieš saulę, vaikai, besiturškiantys guminiuose baseinėliuose namų kiemuose.

Šeidas palietė jos skruostą.

– Tikrai tuo tiki?

Ar ji tiki? Pernelyg supaprastinta... Idealizuoja? Galbūt. Suraukusi antakius Brajena stebėjo, kaip nuo vandens kyla garai.

– Tikiu, kad iš gyvenimo reikia pasiimti tai, kas gera, gražu, ir nešiotis savyje. Kartais atsitrenki į kokią kliūtį, tada reikia įtempti jėgas, netgi susigrumti, bet ne kiekvieną gyvenimo minutę. Ta moteris šiandien... – Pati nesuprasdama, kodėl jai taip svarbu apie tai papasakoti Šeidui, Brajena atsisėdo. – Namo kieme prie degalinės, kur buvome sustoję. Kiemas išdegintas saulės, tvora nusilupinėjusi. Moters pirštai išsukioti artrito. Bet vis tiek ji laisto savo našlaites. Gal tame namelyje gyvena visą savo gyvenimą. Tikriausiai niekada taip ir nesužinos, ką reiškia sėdėti naujame automobilyje, kurio salonas kvepia natūralia oda, skristi lėktuvu pirmąja klase ar apsipirkinėti „Saks" [ „Saks" – prabangi universalinė parduotuvė Niujorke (vert.)]. Bet ji laisto savo našlaites. Sodino jas, ravėjo ir prižiūrėjo – su didžiausiu malonumu. Ir tas ryškiaspalvis kupstas jai be galo vertingas, nes gali į jį žiūrėti, jam šypsotis. Gal to ir užtenka.

– Gėlės auga ne visur.

– O ne, jos auga visur. Tik reikia labai norėti.

Brajena šiuos žodžius ištarė taip užtikrintai, kad negalėjai netikėti. Šeidas troško tikėti. Nejučia priglaudė skruostą jai prie plaukų. Drėgni nuo garų, šilti, švelnūs. Ji padėjo jam atsipalaiduoti. Užteko jausti ją šalia savęs, klausytis balso čiurlenimo – ir įtampa atslūgo. Vis dėlto negalėjo pamiršti jųdviejų nusistatytų taisyklių. „Neįsijausk, – priminė sau, – neskubėk."

– Ar visada vonioje filosofuoji?

Brajena nusišypsojo. Buvo taip smagu jo balse girdėti humoro gaidelę.

– Man regis, jeigu jau nusprendi atsipalaiduoti, tai reikia daryti iš visos širdies. Beje, kaip ten su mano nugara?..

Šeidas paėmė ir išvyniojo muilą.

– Nori rytoj iš pat ryto pasidarbuoti laboratorijoje?

– Mmm... – Brajena palinko į priekį ir išsitiesė mėgaudamasi švelniu muilavimu. Rytojus per toli, kad suktų galvą. – Gerai.

– Nuo aštuonių iki dvyliktos ji tavo žinioje.

Brajena norėjo prieštarauti dėl tokios ankstybės, tačiau susilaikė. Kai kurių dalykų neįmanoma pakeisti.

– Ką tu... – ištarė, bet žodžiai virto atodūsiu, Šeido ranka su muilu slystelėjo jos liemeniu ir pakilo link kaklo. – Kaip mėgstu, kai mane lepina...

Brajenos balsas skambėjo mieguistai, bet kai jis pirštu perbraukė per spenelį, ji visa suvirpėjo. Jis švelniai suko muilu ratus, palengva vis žemiau ir žemiau, kol moteris įsitempė. Tada netikėtai pasisuko užgriūdama ant viršaus ir įsisiurbė jam į lūpas. Pradėjo glamonėti, vedė malonumo link jam nespėjus susivokti.

– Brajena...

– Man patinka liesti tave, – ji ėmė slysti žemyn, lūpomis braukė per krūtinę, skanaudama vandens ir jo kūno. Švelniai sugriebė odą dantimis, įsiklausė į jo širdies plakimą, tada priglaudė skruostą prie krūtinės, mėgaudamasi pojūčiais. Kada paskutinį kartą jis su kuo nors mylėjosi? Šįkart ji neleis jam atsitraukti.

– Šeidai, – pratarė leisdama savo rankoms klaidžioti jo kūnu, – eime į lovą. – Jam nespėjus atsakyti atsistojo. Vandeniui žliaugiant nuo kūno pažvelgė žemyn, nusišypsojo ir iš lėto ėmė traukti segtukus iš plaukų. Jie nuvilnijo ant pečių, Brajena atmetė juos atgal ir ištiesė ranką prie rankšluosčio. Žodžių nebereikėjo.

Palaukusi, kol Šeidas išlips iš vonios, ji paėmė kitą rankšluostį ir pati jį apsupo. Vyras nesipriešino, vis dėlto Brajena pajuto, kad jis stengiasi suvaldyti emocijas. „Tik ne dabar", – pagalvojo. Šįkart viskas bus kitaip.

Šluostydama ji žvelgė jam į akis. Negalėjo perskaityti minčių, negalėjo įžvelgti, kas slypi už aistros. Tada paėmė už rankos nusivedė prie lovos.

Šį kartą ji pamylės Šeidą. Kad ir koks stiprus, kad ir koks nesuvaldomas geismas, ji parodys jam, ką jaučia. Apkabinusi Šeidą ji nusileido ant lovos. Pajutusi po savimi čiužinį susirado jo lūpas ir paniro į gilų bučinį.

Geismas neslopo, atvirkščiai – draskyte draskė. Kažkodėl Šeidas jautėsi bejėgis ko nors reikalauti, bejėgis priversti ją paklusti jo valiai. Ji glamonėjo leisdama jam mėgautis prabanga, kai visą esybę užvaldo pojūčiai. Brajena bučiavo aistringai, vis aistringiau, nors ir neskubėdama. Jis pajuto, kaip ji kursto jo geismą, beveik apčiuopiamai, dengdama sluoksnį po sluoksnio, kol visa kita išnyksta. Juodu kvepėjo vonia, kuria neseniai dalijosi, muilu, kuris nuo jo kūno perėjo ant jos. Brajena palaimingai traukė tą aromatą į save ir giliais atodūsiais palengva vedė jį iš proto.

Didžiulis malonumas matyti jį nušviestą popiečio saulės. Ne tamsoje, ne šešėliuose. Mylėtis šviesoje, laisvai, be jokių kliūčių – nė pati nežinojo, kaip labai to troško. Šeido pečiai dar buvo drėgni. Ji matė žvilgančius vandens lašelius, galėjo juos gerti. Lūpomis palietusi jo lūpas žvelgė į akis, kuriose švietė aistra, o jos atspindžiai sruvo jos venomis. Dabar jie lygūs. Dabar gali suprasti vienas kitą.

Šeidas perbraukė ranka jai per kūną, o kai jo žvilgsnis nukeliavo paskui glostančią ranką, Brajena suvirpėjo. Aistra sutiko aistrą ir susiliejo.

Šįkart jie leido sau daugiau nei kada nors anksčiau. Toks yra tikrasis artumas, dalijimasis, bendras malonumas. Nė vienas iš jų nevedė į priekį, nė vienas nėjo paskui kitą. Pirmą kartą Šeidui pavyko atsikratyti to pavojingai trapaus plonyčio emocinio kiauto, kuris iki šiol jį saugojo nuo aplinkinio pasaulio. Brajena jį papildė, išbaigė. Šeidas troško jos – troško labiau nei ko kito per visą savo gyvenimą. Troško jos siautulio, jos džiaugsmo, jos gerumo. Troško patikėti, kad tai, kas tarp jų vyksta, gali pakeisti jį patį.