Нора Робертс - Viena vasara

Brajena iš lėto padėjo į šalį lupą ir atsitiesė. Talentingas fotografas... Kilo noras paneigti tai, kas badyte badė akis. Tokį įspūdį galima sukurti tinkamai parinkus fotografavimo kampą ir apšvietimą. Tai, ką fotografas įkalina juostoje, ne visada būna tiesa. Dažnai tik iliuzija ar kažkas tarp tiesos ir iliuzijos.

Moteris puikiai supranta, kada myli. Pajunta, kai atiduoda savo širdį vyrui. Nebūna taip, kad pamiltų ir pati to nejaustų.

Užsimerkusi Brajena kurį laiką klausėsi tylos. Nejaugi ji nieko nejaučia Šeidui? Kiek ilgai dar apsimetinės, kad aistra, troškimai, ilgesys dar nieko nereiškia? Juk kai visa tai susilieja, tai ir yra meilė. Tikra, tvirta ir nepaneigiama.

Brajena grįžo prie sukabintų savo negatyvų. Tarp jų buvo vienas, į kurį ji anksčiau kažkodėl neatkreipė dėmesio. Tada fotografavo impulsyviai, išryškinusi atspaudė ir užkišo kuo giliau, tarsi būtų bijojusi pažvelgti atidžiau ir aptikti kažką, kas duotų aiškų atsakymą. Dabar, kai atsakymas aiškus, Brajena pažvelgė į jį.

Negatyve Šeido plaukai buvo šviesūs, o veidas juodas. Plonytė upės atkarpa kamputyje švytėjo baltai, kaip ir irklai jo rankose. Bet viskas buvo labai ryšku.

Šeido žvilgsnis labai rimtas, nors kūnas atrodo atsipalaidavęs. Ar leidžia jis kada nors pailsėti smegenims? Prakaulus veidas griežtas, tik lūpos išduoda jausmingumą. Jau seniai ne paslaptis, kad šis vyras nepakenčia klaidų – nei savų, nei svetimų. Jis gerai žino, kas tikrai svarbu. Be to, sugeba pažaboti savo ir atmesti kitų jausmus. Ką jis atskleis – jei išvis atskleis – sprendžia tik jis pats.

Visa tai Brajena suprato, bet vis tiek jį mylėjo.

Kadaise buvo patyrusi meilę, jausmingai ją išgyveno.

Bent jau tada taip atrodė. Galų gale paaiškėjo, kad meilės negana. Ką ji išmano apie tikrąją meilę? Ar galima tikėtis, kad vieną kartą patyrus fiasko, kitą kartą pasiseks? Ypač su tokiu vyru kaip Šeidas?

Ji myli Šeidą, vis dėlto yra pakankamai stipri ir išmintinga, todėl jo nelaikys.

Pirmoji taisyklė – nekomplikuoti sau gyvenimo, – prisiminė Brajena, tvarkydama laboratoriją. Ir šią mantrą kartojo mintyse tol, kol į duris pabeldė Šeidas. Jau buvo beveik patikėjusi, kad tikrai to nori.

Jie pasiekė paskutinį kelionės tašką, tirpo paskutinės dienos. Vasara, kad ir kaip norėtum, neamžina. Gal šiluma išsilaikys dar kelias savaites. Nepaklusdamos kalendoriui dar kurį laiką įžūliai žydės gėlės. Bet Brajena laikėsi įsikibusi nuomonės, kad vasara prasideda paskutinę mokslo metų dieną, o baigiasi iškart po Darbo šventės.

Triukšmingos iškylos, paplūdimio vakarėliai, laužai. Karšti paplūdimiai ir vėsus vanduo. Toks yra Keip Kodas. Tinklinis ant smėlio ir plyšaujantys nešiojamieji radijo imtuvai. Paaugliai stengiasi kuo geriau įdegti, kad galėtų pasipuikuoti pirmomis mokslo metų savaitėmis. Kol dar neatėjo ruduo, šeimos skuba prie vandens. Kiemuose rūksta kepsninės. Aikštelėse karaliauja beisbolas, kurį iš ten netrukus išstums futbolas. Lyg nujausdama pabaigą, vasara iš paskutiniųjų pleškina visus karščiu.

Brajena dėl to nesiskundė. Ji norėjo, kad paskutinis savaitgalis būtų toks kaip ir vasara – karštas, pilnas iliuzijų ir aistros. Nuoširdžiai troško, kad paskutinį savaitgalį su Šeidu viso to būtų su kaupu. Meilę galima paslėpti po aistra. Ji pasiners į ją. Ilgas kaitrias dienas keitė ilgos karštos naktys, ir Brajena jomis mėgavosi.

Jeigu ji mylėjosi kiek siautulingai, jei aistroje buvo šiek tiek nevilties, dėl to galima kaltinti tik karštį. Brajena tapo agresyvesnė, o Šeidas sušvelnėjo.

Jis pastebėjo, kad Brajena pasikeitė. Nieko neklausė, bet pajuto dar tą vakarą, kai užsuko į laboratoriją jos pasiimti. Brajena buvo tokia nervinga, kad beveik laidė žiežirbas aplink save.

Tada, laboratorijoje, Brajena ir priėmė sprendimą, kuris, jos manymu, geriausias jiems abiem. Šeidas irgi ten priėmė savo sprendimą, tik kiek vėliau, kitą dieną, stebėdamas ryškėjančią Brajenos nuotrauką.

Keliaudami iš vakarų į rytus juodu tapo meilužiais. Dabar, grįžtant į vakarus, jis turi rasti būdą ją prisijaukinti, nes trokšta su šia moterimi nugyventi visą likusį gyvenimą.

Svarbiausia – turi būti jai švelnus, nors apie tai ne kažkiek teišmano. Vėliau, jei prireiks, parodys daugiau atkaklumo – šito jam mokytis nereikia.

– Na ir dienelė... – Po ilgų klaidžiojimų, stebėjimų ir kadrų medžioklės Brajena krito ant gulto furgono gale; durelės buvo pravertos, kad prapūstų vėjas. – Neįsivaizduoji, kiek pusnuogių žmonių prisižiūrėjau. – Šyptelėjusi Šeidui ji atsilošė. Vilkėjo tik raudonąjį maudymosi kostiumėlį ir baltą paplūdimio suknelę, kuri nuslydo nuo vieno peties.

– Tikriausiai nelabai skyreisi nuo kitų.

Ji tingiai pakėlė koją ir atidžiai apžiūrėjo.

– Visai smagu, kad įdegis dėl šio darbo nenukentėjo. – Brajena išsitiesė ir nusižiovavo. – Iki saulėlydžio dar pora valandų. Apsivilk kokias nekuklias trumpikes ir traukiam į paplūdimį. – Ji atsistojo ir ištiesusi rankas apsikabino Šeidą už kaklo. – Atsigaivintume vandenyje... – Prigludo jam prie lūpų erzindama, provokuodama. – Tada grįžtume čia vėl įkaisti.

– Man labiau patinka įkaisti. – Šeidas stipriai įsisiurbė jai į lūpas ir pajuto, kaip ji atsiduso jo glėbyje. – Tu eik, atsigaivink, aš turiu kai ką nuveikti.

Padėjusi galvą jam ant peties Brajena tvardėsi, kad nepaprašytų dar vieno bučinio. Norėjo, kad jis eitų kartu, troško būti su juo kiekvieną likusią sekundę. Rytoj turės pasakyti, kad jau susitarė dėl skrydžio atgal į Ramiojo vandenyno pakrantę. Ši naktis jiems bus paskutinė, tik Šeidas to dar nežino.

– Gerai. – Išspaudusi šypseną Brajena ištrūko iš jo glėbio. – Negaliu atsispirti paplūdimio traukai, kai esame taip arti. Grįšiu po poros valandų.

– Pasilepink. – Jis išsiblaškęs skubomis ją pabučiavo ir nusisuko. Todėl ir nematė, kad kiek paėjėjusi Brajena suabejojo, apsisukusi norėjo grįžti, bet vėl nusisuko ir patraukė į paplūdimį.

Kai Brajena pasuko atgal, jau buvo vėsoka. Oda pašiurpo, o tai geriausias įrodymas, kad vasara išsikvėpė.

Paplūdimyje buvo sukrauti laužai, netrukus jie suliepsnos. Iki jos atsklido neryžtingi mėgėjiškos rankos paliestų gitaros stygų akordai. Naktis bus nerami, – suprato aplenkusi kelias stovyklavietes pakeliui prie furgono.

Stabtelėjusi vėl nužvelgė vandens platybes ir pasikedeno plaukus, kurie buvo palaidi ir dar drėgni nuo plaukiojimo. Pasiims iš furgono šampūną ir subėgios į dušą. O paskui sukimš šaltą sumuštinį. Po valandos kitos, kai laužai įsiliepsnos, o muzika skambės visu garsu, jie su Šeidu vėl kibs į darbą.

Paskutinį kartą, – pagalvojo tiesdama ranką prie furgono durų.

Iš pradžių stovėjo apstulbusi ir mirksėdama žvelgė į plevenančias liepsneles. Žvakės, – suprato be galo sutrikusi. Žvakės ir balta staltiesė. Ant mažyčio sulankstomo staliuko, kurį jie su Šeidu kartais pasistatydavo tarp gultų, buvo užtiesta baltutėlaitė staltiesė, pastatytos dvi raudonos žvakės stiklo žvakidėse. Kampuose stovėjo išlankstytos raudonos lininės servetėlės. Siauroje skaidraus stiklo vazoje rymojo pamerkta rožė. Iš mažučio radijo imtuvo sklido tyli, švelni melodija.

Šeidas sėdėjo prie siauro laikino bufetėlio ištiesęs kojas ir bėrė į salotas mėlynosios liucernos daigų.

– Gerai pasiplaukiojai? – ramiai paklausė, tarsi ji kas vakarą rastų taip išpuoštą furgoną.

– Taip, aš... Šeidai, iš kur visa tai gavai?

– Buvau trumpam išvažiavęs į miestą. Tikiuosi, mėgsti aštrias krevetes – paruošiau pagal savo skonį.