Нора Робертс - Viena vasara

– Turėjau susiprotėti, kad negalima tau leisti klaidžioti vienai.

– Pala, pala, – pasipiktino į jį pasisukusi Brajena. – Tu negali man ko nors leisti ar neleisti, Kolbi. Jeigu manai, kad tapai mano prižiūrėtoju ar panašiai, verčiau mesk tokias mintis iš galvos. Pati esu už save atsakinga. Pati.

– Dar kelias savaites esu atsakingas ir aš.

Brajena stengėsi sulaikyti staiga užplūdusį pyktį, tačiau tai buvo neįmanoma.

– Nors dirbu su tavimi, – iš lėto košė ji žodžius, – nors miegu su tavimi, bet tau nepriklausau. Ir nepriklausysiu.

Šeidas nuspaudė žiebtuvėlį.

– Dar pažiūrėsime.

– Nepamiršk sutarties, – metė ji drebėdama iš pykčio ir nusisuko. – Šiame darbe esame lygiateisiai partneriai.

Tada Šeidas pasakė savo nuomonę, ką ji galinti daryti su ta sutartimi. Brajena susinėrė rankas, užsimerkė ir pasistengė kuo greičiau užmigti.

Šeidui atrodė, kad jis vairuoja jau visą amžinybę. Brajena miegojo, o jo sieloje siautė pernelyg didelė sumaištis, kad galėtų sau leisti maloniai atsipalaiduoti. Todėl važiavo rytų kryptimi link Atlanto.

Brajena teisi – ji nepriklauso jam. Viena iš pirmųjų taisyklių, kurias abu nusistatė – nieko neprimesti vienas kitam. Ji yra savarankiška moteris, ir jis negali pažaboti jos, kaip ir ji negali pažaboti jo. Juodu – protingi nepriklausomi žmonės, norintys, kad taip ir liktų.

Bet jis norėjo ją apginti. Negalėdamas duoti daugiau nieko, norėjo bent apginti. Nejau ji tokia kvaila ir nesupranta, jog jis pyksta ne ant jos, o ant savęs, kad nebuvo greta, kai to labiausiai reikėjo?

Brajena atmetė jo gerus norus, sviedė atgal į veidą. Šeidas pasitrynė perštinčias akis. Trumpai ir aiškiai pastatė jį į vietą. O jo vieta, kad ir kokie artimi tapo, yra per žingsnį nuo jos. Taip abiem geriau.

Pro pravirą langą plūstantis oras jau šiek tiek dvelkė vandenynu. Jie pervažiavo per visą šalį. Peržengė daugiau ribų, nei jis tikėjosi. Vis dėlto iki pačios svarbiausios ribos, kurią reikia peržengti – ištisi šviesmečiai.

Ką jai jaučia? Šeidas to nuolat klausdavo savęs, bet kažkaip sugebėdavo išsisukti nuo atsakymo. Ar tikrai jis nori jį išgirsti? Tačiau dabar – trečia valanda ryto, Šeidas puikiai žinojo, koks tai metas. Trečią valandą ryto griūva visos sienos ir tiesa atranda kelią į sąmonę.

Jis myli Brajeną. Per vėlu trauktis atgal ir sakyti: „ačiū, nereikia". Tokia meilė iki šiol jam buvo visai nepažįstamas jausmas. Nesavanaudiška. Beribė.

Mintimis sugrįžęs į praeitį jis prisiminė akimirką, kai tai nutiko, nors tada jausmą pavadino kitu vardu. Tada, stovėdamas ant uolos prie nuostabaus ežero Arizonos valstijoje, jis geidė jos – geidė labiau už viską pasaulyje. Tą naktį, kai atsibudęs iš košmariško sapno pajuto jos šiltą raminantį glėbį, suprato: jam reikia jos, reikia labiau nei kokio kito žmogaus.

O tada, kai Oklahomos valstijos pasienyje pamatė ją stovinčią kitoje dulkėto kelio pusėje priešais apšiurusį nameliūkštį su našlaičių lysvele šalimais – įsimylėjo.

Dabar jie jau toli nuo Oklahomos, seniai praeityje palikę tą akimirką. Meilė stiprėjo ir užvaldė jį. Tada nežinojo, ką su ja daryti. Nenutuokė ir dabar.

Prie vandenyno oras buvo prisodrintas drėgmės. Sustojęs tarp dviejų nedidelių kopų Šeidas pamatė vandenį, išgirdo prislopintą ošimą. Kurį laiką sėdėjo įsmeigęs akis, liūliuojamas raminamų garsų, kol pagaliau nugrimzdo į miegą.

Brajena pabudo nuo žuvėdrų klyksmo. Pramerkė apsiblaususias akis nesuprasdama, kur atsidūrė. Priešais plytintis mėlynas vandenynas atrodė toks ramus priešaušrio valandą. Virš horizonto jau raudo dangus. Kilo rūkas. Palengva busdama Brajena stebėjo, kaip žuvėdros lekia į krantą ir vėl suka atgal.

Gretimoje sėdynėje miegojo Šeidas – šiek tiek pasisukęs, atrėmęs galvą į automobilio dureles. Labai ilgai vairavo, – staiga suprato Brajena. Bet kas jį varė?

Atlaidžiai prisiminė jųdviejų ginčą. Trokšdama įkvėpti jūros kvapo ji tylutėliai išlipo iš furgono.

Nejaugi tik prieš du mėnesius jie stovėjo Ramiojo vandenyno pakrantėje? Ar tikrai čia viskas kitaip? Nusispyrusi batus padais pajuto šiurkštų vėsų smėlį. Šeidas skubėjo atvažiuoti čia, žengti dar vieną žingsnį link pabaigos. Dabar beliko įveikti atkarpą pakrante ir kirsti Naująją Angliją. Tada trumpam užsuks į Niujorką, šiek tiek pafotografuos, padarys nuotraukų, o tada patrauks į Keip Kodą, kur ir baigsis jųdviejų vasara.

Būtų geriau, jeigu ten ir atsisveikintų. Važiuoti atgal tais pačiais keliais, prisiliesti prie to paties, kas juos jaudino dirbant petys petin, gali būti per sunku. Gal jai pavyks sugalvoti kokį pasiteisinimą ir į Los Andželą išskristi lėktuvu... Vasarai pasibaigus bus geriau atskirai grįžti kiekvienam į savo pasaulį.

Jie išgyveno visą santykių tarp dviejų žmonių raidos ratą: įtempti, gana nemalonūs tarpusavio ryšiai pradžioje palengva peraugo į atsargią draugystę, paskui pametę galvas jie atsidavė siautulingai meilei ir galiausiai vėl grįžo prie to paties – įtampos.

Brajena pasilenkė ir pakėlė kriauklę – mažą, telpančią delne, sveikutėlę.

Įtampa viską sugriauna. Stipriau paspausi – ir pasipils skeveldros. Taip gali prarasti net pačius gražiausius dalykus. Brajena nenorėjo, kad taip nutiktų Šeidui. Sunkiai atsidususi ji pažvelgė į vandenyną, žalsvai melsvus jo vandenis. Kilo migla.

Ne, ji tikrai nenori, kad jam taip nutiktų. Jeigu jųdviejų keliai turi išsiskirti, lai išsiskiria taip, kaip susibėgo. Jie turi išlikti tokie, kokie ir buvo – viena nuo kitos nepriklausomos asmenybės.

Su kriauklele delne Brajena sugrįžo į furgoną. Nuovargio nebuvo likę nė pėdsako. Pamačius prie furgono stovinį Šeidą vėjo taršomais plaukais, paniurusį ir nelaimingą, jai širdis apsivertė krūtinėje.

Netrukus jiems teks išsiskirti, bet šiuo metu įtampos niekam nereikia.

Brajena šypsodamasi priėjo prie jo ir įspraudė į delną kriauklę.

– Priglaudęs ją prie ausies išgirsi vandenyno ošimą.

Šeidas nieko nepasakė, tik apkabino Brajeną ir priglaudė prie krūtinės. Juodu drauge žvelgė į rytuose tekančią saulę.

DVYLIKTAS SKYRIUS

Č elsyje prie gaisrinės vandens kolonėlės penki guvūs vaikiščiai išdykavo laistydamiesi vandeniu. Brajenai patiko stebėti, kaip jie skuodžia tiesiai per vandens čiurkšlę, kiaurai permerkdami sportinukus ir susišlapindami plaukus. Neprireikė svarstyti, kokius jausmus kelia šis vaizdas. Kai nusitaikė pakėlusi fotoaparatą, širdyje kunkuliavo pavydas – tyras ir natūralus.

Ne tik dėl to, kad jie šlapi ir nealpėja iš karščio, o ji tokioje šutroje verda savo sultyse. Svarbiausia – jų šiame pasaulyje nekankina joks rūpestėlis. Vaikams nereikėjo kamuotis ieškant atsakymo į klausimą, ar pasuko teisingu keliu – ar apskritai pasirinko kokį nors kelią. Paskutinėmis kvapą gniaužiančiomis vasaros dienomis jie miesto vidury iš visos širdies mėgavosi savo jaunyste, laisve ir vandens vėsa.

Ne ji viena pavydėjo. Geriausią kadrą Brajena nufotografavo į paveikslą įtraukusi vieną prašalaitį. Vidutinio amžiaus prekių išvežiotojas prakaitu permirkusiais mėlynais marškinėliais ir dulkėtais darbiniais batais žvelgė sau per petį į bernioką, kuris iškėlęs rankas stengėsi sučiupti vandens čiurkšlę. Vaikas švytėjo iš džiaugsmo, tyro ir svaigaus. Tuo tarpu maloniai besišypsančio prekių išvežiotojo veide galėjai įžvelgti apgailestavimą dėl to, kas nebegrįš.

Brajena pėdino sausakimšų gatvių šaligatviais, kurie begėdiškai tvoskė karščiu. Niujorke vasarą oras toks, kad ne visada kyla noras linksmai šypsotis.