Нора Робертс - Viena vasara

Tačiau nė vienas iš jų nebūtų galėjęs pasakyti, kada viskas pasikeitė, ar tai buvo apgalvota, ar nutiko netyčia. Abu buvo smalsūs – gal smalsumas juos ir pastūmėjo. Arba buvo tiesiog neišvengiama. Bučinys pasikeitė visai nejučia, kol nebebuvo galima sustoti – ir per vėlu apgailestauti.

Lūpos prasivėrė – kviesdamos ir pasitikdamos. Pirštai susipynė. Šeidas palenkė galvą ir jie pasinėrė į aistringą bučinį. Brajena pasijuto prispausta prie kietų automobilio durelių ir laukė daugiau, troško daugiau ir provokuodama krimstelėjo jam į apatinę lūpą. Ji neklydo. Šeido lūpos be galo švelnios. Neapsakomai švelnios, nesaikingai goslios, jos degino it atvira liepsna.

Brajena, nepratusi prie nevaldomų emocijų pokyčių, niekada nieko panašaus nebuvo patyrusi. Negi atsipalaiduosi ir mėgausiesi pojūčiais. Bet argi ne tam žmonės bučiuojasi? Iki šiol manė, kad tam. Keista, bet šis bučinys iščiulpė iš jos visą energiją, atėmė jėgas. Dar jam nepasibaigus Brajena suprato, kad liks it išsunkta. Nuostabiai, absoliučiai nuskaidrėjusia siela. Mėgaudamasi jaudinančiais pojūčiais nujautė triumfo akimirką.

Jis turėjo tai žinoti. Po galais, turėjo suprasti, kad ji ne tokia paprasta, kaip atrodo. Juk užtenka pažvelgti, ir sukyla geismas. Paragavus jos lūpų tikrai nepalengvės, atvirkščiai, bus dar sunkiau. Ši moteris gali palaužti jo savitvardą, kuri gyvybiškai būtina, kad galėtų kurti meną, kad pajėgtų gyventi ir sveikai protauti. Metų metus ją ugdė, dėl to išliejo daug prakaito, išmoko nugalėti baimę. Šeidas suprato, kad savitvarda, kuri itin praverčia laboratorijoje, ir loginis mąstymas, padedantis pasirinkti tinkamiausią akimirką paspausti fotoaparato mygtuką, gali praversti bendraujant su moterimis. Tada santykiai neteikia skausmo. Tačiau vos prisilietęs prie Brajenos pajuto, kokia nepatvari jo savitvarda.

Norėdamas įrodyti sau – o gal drauge ir Brajenai, kad pajėgs susitvardyti, jis dar giliau paniro į bučinį. Grėsmė tvyrojo ore – Šeidas žaidė pavojingą žaidimą.

Jis pasidavė pagundai pabučiuoti Brajeną, bet tuoj viskas baigsis ir bus kaip buvę.

Jos lūpos karštos, tvirtos ir saldžios. Jos įžiebė jame geismą. Reikia trauktis, kitaip nuo karščio atsivers širdy žaizda. Jam jau gana, pakankamai prisikentėjo. Gyvenimas nebuvo toks malonus kaip pirmas bučinys karštą popietę. Šeidas tai žinojo geriau už daugelį kitų.

Patenkintas, kad vis dar valdo padėtį, jis atsiplėšė nuo Brajenos lūpų. Nors širdis pašėlusiai daužėsi, o sąmonė buvo apsiblaususi, dar pajėgė suimti save į rankas.

Brajenai apsvaigo galva. Jeigu šią akimirką Šeidas būtų ko nors paklausęs, – nesvarbu ko, – nebūtų sugebėjusi atsakyti. Stovėjo atsirėmusi į automobilio dureles ir laukė, kol atgaus pusiausvyrą. Bučinys tikrai išsunkė visas jėgas. Netgi dabar jautė, kaip jų likučiai palieka kūną.

Šeidas sugavo jos žvilgsnį – žudančiai švelnų, tokiam atsispirti reikia milžiniškų pastangų. Iškart nusisuko.

– Pavėžėsiu tave iki studijos.

Jam nuėjus prie vairuotojo durelių Brajena susmuko ant sėdynės. Išbandyti ir kuo greičiau pamiršti? Beviltiška...

Brajena bandė. Taip stengėsi pamiršti jausmą, kurį joje pažadino Šeidas, kad triūsė studijoje iki trijų ryto – išryškino juostas iš mokyklos ir paplūdimio, atrinko negatyvus, kuriuos ketino spausdinti, ir padarė dvi nuotraukas – jos nuomone, vienus iš pačių geriausių savo darbų. Tada visiškai išsekusi parsivilko namo.

Liko keturios valandos pavalgyti, susikrauti daiktus ir numigti. Pasidariusi milžinišką sumuštinį ji išsitraukė lagaminą, kurį buvo pasiskolinusi kelionei, ir susimetė reikalingiausius daiktus. Svirduliuodama iš nuovargio sumuštinį su mėsa ir sūriu užgėrė geru gurkšniu pieno. Skrandžiui nelabai patiko tokios vaišės, todėl palikusi vakarienės likučius ant stalelio prie lovos grįžo prie lagamino.

Pasiraususi spintos antresolėje išsitraukė dėželę su paprasta vyriška pižama, kurią mama buvo dovanojusi Kalėdoms. Nusprendusi, kad be jos neapsieis, netvarkingai numetė ant krūvos apatinio trikotažo ir džinsų. Tokiais drabužiais nesugundytum jokio vyro. Reikia tikėtis, kad jais vilkėdama ir pati jausis neseksuali. Praėjusią popietę buvo priversta prisiminti esanti moteris, o moteris turi silpnybių, kurias kartais labai sunku įveikti.

Brajena visai netroško šalia Šeido vėl pasijusti moterimi. Tai pernelyg pavojinga, o pavojingų situacijų kaip įmanydama stengėsi vengti. Bet ji ne iš tų, kurios mėgsta pabrėžti savo moteriškumą, todėl neturėtų kilti painiavos.

Be to, pradėję darbą jie bus pernelyg užsiėmę ir nepastebės, ką daro kitas.

Tai, kas nutiko – tik susiklosčiusių aplinkybių rezultatas, fotografams taip kartais nutinka. Daugiau to nebus, nes aplinkybės niekada nesikartoja.

Mintys dūzgė galvoje, neduodamos ramybės.

Pagaliau ji liovėsi galvojusi apie Šeidą Kolbį. Buvo beveik keturios valandos. Likusios trys priklauso tik jai – paskutinės valandos, kai ji bus vienui viena, nes prieš akis kelionė. Praleis jas taip, kaip labiausiai mėgsta leisti laiką – miegodama. Nusirengusi numetė drabužius ant kitų ir net pamiršusi išjungti šviesą įšliaužė į lovą.

Kitame miesto gale Šeidas gulėjo savo lovoje tamsiame kambaryje. Negalėjo užmigti, nors daiktus buvo susikrovęs jau seniai. Krepšys ir darbo įranga tvarkingai sukrauti prie durų. Viskas paruošta, tačiau kankino nemiga.

Ir anksčiau buvo turėjęs tokių bėdų, pats faktas nekėlė nerimo. Nerimauti reikėjo dėl šiąnakt kankinančios nemigos priežasties. Dėl to kalta Brajena Mičel. Visą vakarą jam neblogai sekėsi mintis apie ją nustumti į giliausią sąmonės užkaborį, tačiau visiškai jų atsikratyti nepavyko.

Prisiminė kiekvieną tos popietės akimirką, atgamino viską kadras po kadro, bet tai nė kiek negelbėjo. Pasijuto pažeidžiamas. Gal tik akimirką, tik tiek, kiek trunka vienas širdies dūžis, buvo silpnas. To jis negali sau leisti. Negali leisti, kad ir vėl tai nutiktų.

Brajena Mičel pati kelia painiavą, kurios dievagojosi vengianti. Gerai pagalvojus, Šeidui tai ne pirmiena, ne kartą buvo pakliuvęs į keblią padėtį. Nekildavo didesnių sunkumų, visada sausas išbrisdavo iš balos. Kodėl dabar turėtų būti kitaip?

Stengėsi įtikinti save, kad artimiausius tris mėnesius juodu bus pasinėrę į darbą, kuris atims visą laiką ir jėgas. Jis geba sutelkti dėmesį į tai, ką daro, ignoruodamas viską aplinkui. Vadinasi, nebus bėdos.

To, kas nutiko, nebuvo galima išvengti. Tokius dalykus geriausia sutvarkyti prieš išvykstant – užkirsti kelią spėlionėms ir svarstymams, kurie galėtų kelti įtampą. Įtampos nebeliko.

Norėjo tuo tikėti, bet užmigti nesisekė. Maudė skrandį, bet tas keistas maudulys neturėjo nieko bendra su vakariene, kuri taip ir atšalo lėkštėje nė nepaliesta.

Liko trys valandos, kurios priklauso tik jam, o paskui – trys mėnesiai su Brajena. Užmerkęs akis Šeidas prisivertė padaryti tai, kas paprastai gelbėdavo patyrus dvasinį sukrėtimą – užmigti.

TREČIAS SKYRIUS

Septintą valandą ryto Brajena buvo atsikėlusi ir apsirengusi, bet dar nepasiruošusi su kuo nors bendrauti. Vienoje rankoje laikė lagaminą ir trikojį, per petį turėjo persimetusi du fotoaparatus ir krepšį. Kai Šeidas privažiavo prie šaligatvio, ji leidosi laiptais žemyn. Stengėsi būti punktuali, nors nesijautė privalanti trykšti džiaugsmu.

Kažką suurzgė Šeidui – tik tiek tesugebėjo išspausti sveikindamasi tokią ankstyvą valandą. Tylomis sukrovė bagažą į furgoną, įsitaisė priekinėje sėdynėje ir užsimerkė.