Нора Робертс - Visada šalia

Perėjusi miegamąjį, Klerė pasuko pro duris ir kaktomuša susidūrė su Beketu.

Vyras žaibiškai ištiesė rankas, sulaikydamas susvyravusią Klerę. Kažin ar atrodau tokia pat nustebusi bei sutrikusi kaip ir jis? — spėliojo moteris. Tikriausiai labiau, nes plaktukas jo įrankių dirže atsitrenkė ne į jo šlaunį.

— Atsiprašau, — pasakė jiedu vienu balsu, ir Klerė nusijuokė.

— Ne, tai aš atsiprašau. Nuo tokios erdvios vonios tiesiog apsvaigau ir nežiūrėjau, kur einu. Bet ketinau susirasti tave.

— Mane?

— Tikriausiai tą reikėjo padaryti iškart, kai tik atėjome, tačiau mums pasirodė, kad visi labai užsiėmę. Kol dar neįsikrausčiau, norėčiau sužinoti, koks čia kambarys.

— Kol dar neįsi... Cha, — mėgino nusijuokti Beketas, bet jis kvaito nuo Klerės kvapo ir jausmo, kad jos kūnas ir tos padūmavusios ežero spalvos akys taip arti. — Manyčiau, jis tau dar labiau patiks, kai bus baigtas.

— Tai bent nupasakok, kaip jis atrodys?

— Na... — pralemeno Beketas ir lėtai žingtelėjo atgal. Jei jis palies Klerę, tai jo smegenys visiškai nustos veikusios.

— Juk tai tu jį suprojektavai?

— Didesne dalimi. O, labas, Eivere.

— Jau pamaniau, kad būsiu prarijusi kokią tabletę, kuri pavertė mane nematoma, — besijuokiančiose Eiverės akyse ėmė šokinėti kipšiukai. — Bekai, negaliu patikėti visa šia transformacija. Lankydamasi čia pastarąjį kartą mačiau tik išdaužytus langus, nutrupėjusias plytas, balandžius ir vaiduoklį.

— Patikėk, langai ir plytelės nebuvo tokia didelė problema kaip balandžiai. O vaiduoklis tebėra.

— Tikrai?

— Tik nepasakok visiems, gerai? — nervingai nusijuokė Beketas, taisydamasis dulkėtą beisbolo kepuraitę. — Nes dar neišsiaiškinome, ar jis kliuvinys, ar vertinga pastato detalė.

— Tai ji. Magnolija.

— Tiesa. O tu iš kur žinai? — Beketas kilstelėjo antakius.

— Prieš daug metų mudvi buvome susitikusios. Tylėsiu kaip kapas, — prisiekė Eiverė ir sulig tais žodžiais pavaizdavo, kad užtrauktuku užveria lūpas, po to — ir širdį.

— Ačiū. Čia „Titanijos ir Oberono“ 2numeris.

— Varinė vonia... — šūktelėjo Klerė ir nudrožė tiesiai į vonios kambarį.

— Plati varinė vonia, — patvirtino Beketas, sekdamas paskui. — Ją pabrėš sienų plytelės su vario ir žemės atspalvių raštais. Taip pat šildomos grindys, beje, tokios bus įrengtos ir kituose vonios kambariuose.

— Aš tuoj apsiverksiu, — sumurmėjo Klerė.

— O čia dušas, — jau ne toks susikaustęs Beketas nusišypsojo. — Stiklinės durys be rėmų, sendintos bronzos įrenginiai. Dar visose voniose bus rankšluosčių džiovintuvai. Dvi varinės kriauklės su miško imitacijos stovais, tarp jų — varinis būgno formos staliukas, o gamtos motyvus papildys sienų plytelės, išmargintos vijoklių raštais. Tualetas — ten.

— Garsusis magiškas tualetas. Trūksta žodžių... — nutęsė Eiverė ir ėmė aiškinti nieko nesupratusiai Klerei: — Kaip bidė ir tualetas viename — automatinis vandens bei dangčio nuleidimas, kai nuo jo pasitrauki.

— Eik sau?!

— Kaip įsakysi, — nusišypsojo Beketas ir pasuko į miegamąjį. — Čia stovės lova, viso kambario akcentas. Atviras baldakimas su geležinėmis kolonomis, vario ir bronzos tonai, vijoklių raštai... Tikra grožybė.

— Kaip buduaras.

— Toks ir buvo sumanymas. Dar papuošime jį tiuliu. Čia stovės tualetinis staliukas, virš jo plokščiaekranis televizorius, ten — sniego baltumo naktiniai staliukai ir vadinamosios dienos šviesos lemputės — natūralią dienos šviesą sukuriančios liuminescencinės lempos. Sienas nudažysime švelniai žalia spalva. Manau, reikės langų karnizų. Pačius langus impregnuosime, o dėl visiško privatumo pakabinsime tamsaus medžio žaliuzes. Dar papuošime vienu kitu aksesuaru ir viskas.

— Romantiškas buduaras dviem vidurvasarį arba viduržiemį, — atsiduso Klerė.

— Gal norėtum sukurti reklaminio lankstinuko tekstą? Aš rimtai, — pasiūlė Beketas.

— Hmm... — suabejojo Klerė, apsidairydama tuščiame kambaryje. — Galėčiau tau padėti, jei...

— Tu pasamdyta, — paskubėjo pasakyti jis. Apstulbusi Klerė netruko atsitokėti.

— Tuomet vėliau privalėsi mus detaliai supažindinti su likusiais aukštais, — tarė ji, žvilgtelėjusi į laikrodį. — Į ką dar galėtume užmesti akį? Turiu kelias laisvas minutes.

— Labai norėčiau pamatyti virtuvę. Nieko negaliu padaryti — profesinė liga, — mirktelėjo Eiverė.

— Palydėsiu tave iki apačios, o likusią namo dalį aprodysiu, kai turėsi laiko, — pažadėjo Beketas Klerei.

— Puiku. O kaip vadinasi šis numeris?

— “Elizabetos ir Darsio“. 3

— O, man labai patinka „Puikybė ir prietarai“. O koks tavo... Ne, nesakyk, nes niekada neišeisiu į darbą.

— O čia — geriausia dalis, — tarė Beketas, jiems paėjus toliau. — Šviesiai violetine ir dramblio kaulo spalva apmušti galvūgalio lenta ir pamina; balta pailga vonia, kreminės ir blyškaus aukso sienų plytelės.

— Oho... — sumurmėjo Klerė. — Kaip elegantiška ir žavu. Panelytei Benet ir ponaičiui Darsi tai tikrai patiktų.

— Tu tikrai kursi reklaminį tekstą, — neabejodamas tarė Beketas ir nuskubo žemyn, išgirdęs skalbykloje besikeikiantį Raiderį.

— Turim bėdų, — atsiliepė Raideris. — Ir dabar bandom jas spręsti.

— Kas nutiko? — nusigando Beketas.

— Karena Ebot nėščia, — iškošė Ovenas ir susikišo rankas į džinsų kišenes.

— Negi mama tau neaiškino apie saugų seksą? — nusišaipė Eiverė.

— Kaip sąmojinga, — dėbtelėjo į ją Ovenas. — Tai Džefo Korversio darbelis. Jiedu susitikinėja nuo pernai, kai Čadas įstojo į koledžą.

— Akivaizdu, kad veikė kai ką daugiau nei tik susitikinėjo, — sumurmėjo Beketas. — Velniai rautų, bet juk jai jau per keturiasdešimt, ar ne? Ką ji sau manė, pastoti tokio amžiaus?

— Keista, kodėl neklausi, ką sau manė Džefas, užtaisydamas jai vaiką tokio amžiaus? — vėl įsiterpė Eiverė.

— Jai keturiasdešimt treji, — patikslino Ovenas. — Žinau, nes tarėmės dėl jos paskyrimo į viešbučio šeimininkės vietą. Jau buvome taip puikiai viską suderinę, o dabar jiedu su Džefu tuoksis ir rinks vaikui vardą.

— Košmaras. Na, mums košmaras, — patikslino Beketas, išvydęs nepritariantį Klerės žvilgsnį. — Juk Karena su mama ir Ovenu dirbo prie visų detalių. Netgi išsirinko sienų dažus svečių namų šeimininkės kambariui.

— Ir ji turi patirties su viešbučiais, nes dirbo „Clarion“, — pridūrė Ovenas. — Teks skubiai ieškoti jai pamainos.

— Pažįstu vieną tinkamą žmogų, — Eiverė iškėlė pirštą. — Hopė, — tarė ji atsisukusi į Klerę.

— Tu teisi. Hopė tiesiog tobulai tiktų.

— Kokia Hopė? — pasiteiravo Ovenas. — Visus pažįstu, bet apie jokią Hopę dar negirdėjau.

— Hopė Bomont. Manau, esi ją sutikęs, kai kartą buvo čia užėjusi, tik nepažįsti asmeniškai. Mes kartu lankėme koledžą ir gan artimai bendraujame. Dabar ji gyvena Kolumbijos apygardoje, bet ketina persikraustyti.

— Ir kuo ji tokia ypatinga? — pasiteiravo Raideris.

— Pirmiausia, ji turi viešbučių administravimo išsilavinimą ir septynerių metų darbo patirtį prašmatniame „Wickham“ viešbutyje Džordžtaune. Pastaruosius trejus buvo jo vadybininkė.

— Skamba pernelyg gražiai, kad būtų tiesa, — Raideris pakraipė galvą. — Tai kur čia spąstai?

— Nėra jokių spąstų. Problema su vienu pašlemėku — „Wickham“ savininko sūnumi. Hopė su juo draugavo, bet tas buvo jai neištikimas su kažkokia kilminga mergše, susistačiusia silikoninius papus.