Нора Робертс - Visada šalia

Klerė, suguldžiusi vaikus, dabar tikriausiai ilsisi po sunkios darbo dienos ir nori atsigriebti, skirdama nors šiek tiek laiko sau. Gal skaito knygą ar žiūri televizorių.

Galėčiau pabelsti į Klerės duris ir sugalvoti kokią dingstį, pagalvojo jis. Labas. Važiavau pro šalį ir pastebėjau, kad tavo namuose dega šviesos. Kadangi automobilyje turiu įrankių, gal kartais tau reikia ką nors pataisyti?

Jėzau, koks aš kvailys... — pagalvojo Beketas ir nuvažiavo tolyn. Per visą jo patirties su moterimis istoriją Klerė Merfi-Bruster vienintelė jį trikdė ir jaudino.

Beketas mokėjo elgtis su moterimis. Gal todėl, kad jos jam tiesiog patiko — kaip atrodo, kalba, kvepia, kaip keistai veikia jų protai. Jis žavėjosi dailiosios lyties atstovėmis nuo kūdikėlių iki promočiučių vien dėl to, kad jos yra.

Šioje srityje niekada nepatyriau pralaimėjimų. Na, gal tik Klerės atveju. Niekada nesuabejojau dėl savo pasakytų žodžių joms. Nebent Klerės atveju. Niekada nebuvau drovus, kai reikėdavo žengti pirmą žingsnį. Bet tik ne Klerės atveju.

Betgi daug paprasčiau leisti laiką su tokiomis kaip Driu sesuo, nusprendė Beketas. Patrauklios moterys, su kuriomis tiesiog smagu flirtuoti, nesitikint ar nenorint per daug. Taigi metas kartą ir visiems laikams išmesti Klerę ir jos žavius berniukus iš galvos.

Beketas pastatė automobilį gale namo ir pakėlė akis į tamsius langus.

Reikėtų grįžti namo, nuveikti keletą darbų ir šiek tiek nusnūsti, pamąstė, bet, užuot taip ir padaręs, pasuko svečių namų link, nusprendęs patikrinti, ką per tą dieną atliko Raideris su komanda.

Nesu pasirengęs likti vienas, su savo mintimis, todėl mieliau pabūsiu vaiduoklio kompanijoje, nusprendė jis.

Klerės namuose turboreindžeriai kovojo su piktadariais. Bombos sproginėjo, reindžeriai skraidė, krito, ridenosi ir atakavo. Šią ir galybę kitų šio vaikiško filmuko serijų ji matė tiek kartų, kad galėjo nė nemirktelėdama išpoškinti viską, kas bus.

Tai suteikė privalumą apsimesti, kad ji visa esybe įsijautusi į veiksmą, nors tuo metu galvoje sukosi visai kitos mintys. Liamas padėjo galvą Klerei ant kelių ir ši netruko pastebėti, kad nors sūnaus akys neužmerktos, bet jau stiklinės. Dar kelios minutės ir jis užsnūs.

Haris gulėjo ant grindų su raudonuoju reindžeriu rankose ir iš jo tykumo Klerė suprato, kad ir vyriausią sūnų suėmė miegas. Bet mažasis Merfis, naktinis pelėdžiukas, sėdėjo šalia budrus ir taip susidomėjęs filmuku, tarsi žiūrėtų jį pirmą kartą.

Jeigu ji tik leistų, Merfis galėtų šitaip sėdėti ir iki vidurnakčio. Klerė puikiai žinojo, kad kai filmukas baigsis, jaunėlis maldaus parodyti dar vieną. O jos laukia dar daugybė darbų: reikia apmokėti sąskaitas, sutvarkyti drabužius, sudėti į skalbyklę krūvą nešvarių rankšluosčių... Dar būtų gerai šiek tiek paskaityti parsineštą naująją knygą — ne tik savo malonumui, bet ir todėl, kad skaitymą Klerė laikė svarbiausia savo darbo dalimi. Galvoje perkračiusi neatliktų darbų sąrašą, moteris suprato, kad triūsti teks iki vidurnakčio.

Pati kalta, kad leidausi berniukų įkalbama žiūrėti du filmus, papriekaištavo sau. Betgi šitai jiems suteikė daug džiaugsmo, o ji turėjo progą praleisti vakarą prisiglaudusi prie savo mažųjų vyrukų. Skalbinių niekada netrūks, o štai jos berniukai tikrai ne amžinai trokš praleisti laiką su mama, namie žiūrėdami filmus.

Kaip ir spėjo, tą pačią minutę, kai gėris nugalėjo blogį, Merfis įsistebeilijo į ją maldaujančiu rudų akių žvilgsniu. Kaip keista, kad jis vienintelis paveldėjo Klinto akių spalvą ir mano šviesius plaukus, nusistebėjo Klerė.

— Mamyte, noriu dar vieno filmuko! Aš visai nepavargau!

— Žiūrėjai net dvi serijas. Viskas, užteks, — švelniai tarė Klerė ir bakstelėjo pirštu Merfiui į nosytę.

Jo gražų strazdanotą veiduką iškreipė kančia.

— Prašau! Dar bent vieną seriją!

Dabar Merfis priminė išbadėjusį žmogų, maldaujantį nors sužiedėjusios duonos kriaukšlės.

— Merfi, jau seniai laikas į lovą. — Klerė pridėjo pirštą Merfiui prie burnytės, kai tas vėl žiojosi kažką pasakyti. — Jeigu pasigirs dar nors vienas verkšlenimas, teks jį tau priminti kitą filmų vakarą. Nagi, stok ir eik pasisioti.

— Nenoriu.

— Vis tiek eik.

Merfis atsikėlė nutaisęs kankinio veido išraišką ir nutipeno. Klerė pakrutino Liamą, pakėlė jo atsipalaidavusį kūnelį ir prisiglaudė prie krūtinės. Miegančio sūnaus galva nusviro jai ant peties. Jo vešlūs, banguoti rudi plaukai kvepėjo apelsininiu šampūnu. Klerė nunešė vaiką laiptais į antrą aukštą prie tualeto, kur nenorėjęs sisioti Merfis dainavo, tuštindamas savo šlapimo pūslę.

— Nenuleisk dangčio ir vandens.

— Bet juk mane mokei, kad reikia.

— Taip, bet dar į tualetą eis Liamas. Greičiau daryk ir bėk į lovytę, vaikeli. Tuojau ateisiu.

Klerė pastatė Liamą, viena ranka apkabino, o kita numovė jo pižamos kelnes.

— Pasisiokime, vyruti.

— Gerai, — tarstelėjo berniukas ir taikydamas į klozetą susiūbavo.

Kad prie šio vakaro darbų neprisidėtų dar ir sienų valymo džiaugsmai, Klerė prilaikė sūnaus ranką, tada užsmaukė jo kelnes ir jau ketino nuvesti į lovą, bet Liamas pasisuko iškeltomis rankomis, kad mama jį paimtų ant rankų. Atsidususi Klerė nunešė sūnų į miegamąjį ir paguldė dviaukštės lovos apačioje. Merfis jau gulėjo susirangęs viršuje su transformerio figūrėle rankoje.

— Tuoj grįšiu, — sušnibždėjo Klerė. — Tik atnešiu Harį.

Ji pakartojo tą pačią rutiną su Hariu, bet tik iki tualeto. Mat vaikas neseniai nusprendė, kad mamytė yra mergaitė, o juk mergaitėms nedera būti tualete, kai berniukai sisioja.

Klerė įsitikino, jog Haris pakankamai budrus, kad stovėtų tiesiai, ir pasitraukė nuo tualeto durų. Krūptelėjusi, kai berniukas trinktelėjo dangtį, ji dar luktelėjo, kol jis nuleis vandenį.

— Automobilyje mačiau mėlynas varles, — pasakė Haris, išėjęs iš tualeto.

— Aha, — tarė Klerė, lydėdama sūnų į miegamąjį. Ji žinojo, kad Haris dažnai sapnuoja ryškius sapnus. — Man patinka mėlynos varlės. Lipk į lovytę.

— Raudona varlė vairuoja.

— Turbūt ji vyriausia. — Klerė pabučiavo jam į skruostą, tada pakštelėjo Liamui ir galiausiai Merfiui. — Užmerk akytes.

— Aš nepavargęs, — atsakė Merfis.

— Vis tiek užmerk. Gal pasivysi Harį su mėlynomis varlėmis. Raudona varlė vairuoja.

— Ar ten yra šuniukų?

— Jei tik panorėsi — bus. Labos nakties.

— Labos. Mamyte, ar mes galime laikyti šuniuką?

— Susapnuok jį.

Žmogaus-voro naktinės lemputės šviesoje Klerė paskutinį kartą nužvelgė sūnus, kurie buvo visas jos pasaulis. Tada nusileido laiptais ir ėmėsi likusių darbų.

Po vidurnakčio moteris užmigo su knyga rankose, degant šviesai. Ji sapnavo mėlynas varles ir jų raudoną vairuotoją, violetinius ir žalius šuniukus. O keisčiausia, kad suvokusi esanti pakankamai pabudusi, jog išjungtų šviesą, ji išvydo ir Beketą Montgomerį, kuris šypsojosi jai besileidžiant laiptais knygyne.

3 skyrius

Devintą valandą Klerė pastatė savo automobilį žvirgždėtoje knygyno stovėjimo aikštelėje. Kadangi mama — telaimina ją Dievas — pasiėmė berniukus visai dienai, o Lorė knygyną atidarys vėliau, Klerė galės bent kurį laiką padirbėti tyloje. Ant vieno peties užsimetusi rankinę ir portfelį, ji atrakino galines duris. Įėjusi į laiptinę uždegė šviesas, užlipo laiptais, praėjo pro sandėlį, kuriame laikė įvairias prekes, ir galiausiai pateko į pagrindinę knygyno dalį. Klerei labai patiko, kad knygyno skyriai įsilieja vienas į kitą, bet kartu vis tiek išlieka atskiri.