Нора Робертс: Visada šalia

Nora Roberts

Visada šalia

Iš anglų kalbos vertė Rūta Jadkauskaitė

Jotema

UDK 821.111(73)-31 Nora Roberts

Ro-04 THE NEXT ALWAYS

Berkeley Books, New York, 2011

Copyright © 2011 by Nora Roberts

© Vertimas į lietuvių kalbą,

Rūta Jadkauskaitė 2012

ISBN 978-9955-13-372-8

© UAB Jotema“, 2013

Skiriama geriausiam visų laikų bosui Džonui Risui ir

Bunsboro svečių namų komandai

Širdis dainuoja ir nutyla,

Tai — ženklai, bet kita dalimi —

Geismai audringi ir bergždi.

— LONGFELLOW

1 skyrius

Šios tvirtos ir galingos akmeninės sienos stūksojo daugiau kaip du amžius. Išsiskiriančios iš kalvų ir klonių jos tarsi simbolizavo įgimtą žmogaus troškimą statyti, kurti ir palikti savo pėdsaką.

Per pastaruosius du šimtmečius žmogus poravo akmenį su plytomis, medį su stiklu, plėtė, aukštino ir keitė, taikydamas prie laikotarpio, poreikių ir kaprizų. Visą tą laiką pastatas prie kryžkelės stebėjo, kaip aplink kilo vis daugiau ir daugiau statinių, kol galiausiai gyvenvietė virto miestu.

Purviną kelią užklojo asfaltas; arkliai ir vežimai užleido vietą automobiliams, stiliai kone akyse keitė vienas kitą. O štai šis aikštės kampe iškilęs vietovės orientyras tebestūksojo, ištvėręs visas permainas.

Šis pastatas pažino karą, girdėjo artilerijų aidus, sužeistųjų aimanas, įbaugintųjų maldas, regėjo kraują ir ašaras, džiaugsmą ir įniršį, gimimą ir mirtį.

Jis klestėjo gerais laikais, ištvėrė sunkumus. Nors keitėsi savininkai ir tikslai, tačiau akmeninės sienos išliko.

O dabar grakštūs pirmųjų aukštų mediniai balkonai sukrypo, stiklas suskilo, cementinis sutvirtinimas ėmė irti ir byrėti. Beketas suprato, kad sustoję prie miesto aikštės degant raudonai šviesoforo šviesai žmonės galėjo pastebėti pro tuščias langų ertmes išplasnojančius balandžius ir paklausti savęs, kodėl čia teberiogso toks nušiuręs statinys. Bet netrukus užsidegė žalia, ir automobilis nuvažiavo.

Vyras mindžikavo kitapus aikštės prisišliejęs prie sijos, nykščius susikišęs į džinsų kišenes, sulaikęs kvapą. Kai gatvė tuščia, galima pereiti ir degant raudonai, bet Beketas tebelūkuriavo. Buvo matyti nuo stogo gatvės pusėn nukaręs tamsiai mėlynas brezentas, dengiantis pastato priekį. Žiemą jis buvo naudingas, net padėdavo viduje sulaikyti šilumą, o dabar pasitarnavo kaip skydas nuo kaitrios saulės, be to, ir vaizdą užstojo.

Tačiau Beketas žinojo ne tik dabartinę pastato būklę, bet ir kaip jis atrodys restauruotas. Juk tai jis su mama ir dviem broliais parengė šio namo projektą, kuriame Beketas nurodytas kaip architektas — tokios jo pareigos „Montgomerių šeimos rangovų“ firmoje.

Trečią ryto tvankioje tyloje Beketui kirtus gatvę, jo teniso bateliai nekėlė jokio triukšmo. Pralindęs pro pastolius ir sliūkindamas palei pastato sieną Sen Polio gatvės link, jis maloniai nustebo, gatvės žibintų šviesoje išvydęs puikiai nuvalytus akmenis ir plytas.

Sienos atrodė senos. Betgi jos ir yra senos, o būtent tai ir dalis jų žavesio bei grožio, priminė sau Beketas. Tik šįsyk pirmąkart gyvenime jis galėjo pasakyti, kad jos atrodo prižiūrimos.

Vyras pasuko galinės namo pusės link, peržengė saulės iškepintą purvą, statybinę skaldą, papiltą ten, kur jau greitai bus kiemas. Čia trečio ir ketvirto aukšto balkonai atrodė tiesūs ir tvirti. Lauke džiūvo ką tik nudažyti pagal užsakymą pagaminti tvoros stulpeliai, atkartojantys matytus senose pastato fotografijose ir atkurti pagal liekanas, rastas vykdant žemės kasinėjimo darbus.

Beketas žinojo, kad pagrindinis rangovas, jo vyriausias brolis Raideris, buvo susiplanavęs paruošti tvoros skersinius ir stulpelius. Taip sakė Ovenas, vidurinysis Montgomerių brolis, nuolat užverčiantis juos įvairiausiais grafikais, sąrašais, projektais bei sąmatomis ir informuojantis Beketą apie kiekvieną įkaltą vinutę — nori jis to ar ne.

Bet kai tai liečia šį namą, paprastai noriu žinoti, pagalvojo Beketas, beieškodamas rakto. Senasis viešbutis jau tapo šeimos manija.

Jis užvaldė mano mintis, prisivertė prisipažinti vyras, atvėręs laikinas duris į patalpą, kuri įrengta taps vestibiuliu. Užvaldė širdį ir, po velnių, prispaudė kiaušus. Joks kitas projektas, prie kurio dirbo, dar nebuvo šitaip jo pavergęs. Beketas įtarė, kad niekada ir nepavergs.

Vyras įjungė apšvietimą, ir paluby kabančios lemputės šviesa užliejo plikas betonines grindis, sienas, įrankius, brezentą ir medžiagas.

Kvepėjo mediena, betono dulkėmis ir šiek tiek kepintais svogūnais, kurių kažkas, matyt, buvo užsisakęs priešpiečiams.

Beketas nusprendė, kad antrą ir trečią aukštą verčiau apžiūrės ryte, kai bus kur kas geresnis apšvietimas. Apskritai kvaila mintis buvo ateiti čia dabar, kai nieko dorai nematyti, o dar tokiam nusivariusiam nuo kojų. Bet jis nepajėgė atsispirti.

Prispaudė kiaušus, vėl pagalvojo Beketas, sliūkindamas pro platų arkinį įėjimą su gruoblėtais, dar neišbaigtais akmeniniais kampais. Tada pasišviesdamas prožektoriumi pasuko prie viršun vedančių darbinių kopėčių.

Nutilus vinių šaudyklėms, pjūklams, muzikai, balsams ir užliejus sutemoms, ši vieta turėjo kažin ką ypatinga. Kažin ką nevisiškai tykaus ir ramaus. Beketo nugara nuėjo pagaugais, bet jis ir vėl nepajėgė atsispirti.

Vyras nukreipė prožektorių į trečią aukštą, akis užgriebė rusvos spalvos medžiaga apmuštą sieną. Oveno ataskaitos kaip įprastai tikslios — Raideris su darbininkų brigada šioje namo dalyje pasirūpino šilumos izoliacija.

Pamiršęs, kad ketino lipti viršun, Beketas nušvito šypsena, o po patalpą klaidžiojančios pilkšvai mėlynos jo akys suspindo iš pasitenkinimo.

— Judam pirmyn, — mieguistu balsu sušnabždėjo Beketas.

Vyriškis — aukštas, siaurų klubų, Montgomeriams būdingų ilgų kojų, su banguotų kaštoninių plaukų kupeta, paveldėta iš motinos giminės, — nukreipęs prožektoriaus šviesos pluoštą, toliau inspektavo sutemose skendintį namą. Priminęs sau, kad jei ir toliau taip šmirinės, tai nė prigulti nespės, Beketas užkopė į ketvirtą aukštą.

— Štai apie ką šneku.

Jam perbraukus ką tik sumontuotos gipskartonio plokštės siūlę, mintis apie miegą išsklaidė tikras pasitenkinimas.

Beketas dar pašvietė per išpjautas elektros lizdų skyles ir pasuko į patalpą, kuri taps svečių namų šeimininkės apartamentais, apžiūrėjo vandentiekį virtuvėje ir vonioje. Dar ilgiau jis klaidžiojo patalpoje, kurioje bus įrengti ištaigingiausi viešbučio apartamentai, pritariamai linkteldamas į stumdomąją sienelę, skiriančią vonios erdvę.

— Tu tikras genijus, Bekai. O dabar, dėl Dievo meilės, eik namo.

Alpdamas iš nuovargio vyriškis dar kartą viską įdėmiai apžvelgė ir ėmė leistis laiptais.

Pasiekęs trečią aukštą, jis išgirdo kažkokį šnarėjimą, neabejotinai sukeltą moters. Sulig garsu pasklido ir stiprus saldžių magnolijų kvapas.

Beketo pilvas susitraukė, tačiau jis tvirtai nukreipė prožektorių tolyn koridoriumi, vedančiu į nebaigtus svečių kambarius. Kai garsas ir kvapas pradingo, vyras papurtė galvą.

— Žinau, kad čia esi, — garsiai ištarė, ir jo balsas nuaidėjo. — Ir, spėju, jau senokai čia slepiesi. Mes šiuos namus ne tik atgaivinsime, bet ir padarysime daug daugiau, nes jie to verti. Velniškai tikiuosi, kad kai viską baigsime, jie tau patiks, nes tiesiog taip privalo būti.

Beketas dar luktelėjo minutę ar dvi, kol smalsumą įveikė nuovargis ir jau nerūpėjo, kas gi apsigyveno šiame remontuojamame name.