Нора Робертс: Visada šalia

Šiaip ar taip, — gūžtelėjo jis, — mes suteiksime jiems visa kas geriausia, o šitą mes tikrai puikiai sugebame.

Nusileidęs žemyn Beketas pastebėjo, kad nedega lemputė. Dusyk spragtelėjęs jungiklį, vyras tik gūžtelėjo pečiais. Ne pirmas kartas, kai jį sugadina šis čia besivaidenantis „gyventojas“.

— Labanakt, — ištarė Beketas ir užrakino duris.

Šįkart jis jau nelaukė, kol užsidegs žalia, ir iškart kirto gatvę link kitame aikštės kampe stovinčio „Vestos“ restorano pastato, kurio viršutiniame aukšte buvo jo butas ir kontora. Taku pasiekęs automobilių aikštelę, iš savo sunkvežimio kabinos Beketas išsitraukė krepšį. Nusprendęs, kad nudės visus, kurie paskambins jam prieš aštuonias, atsirakino laiptinę ir perėjęs restorano aukštą užsirabždino iki savo buto durų.

Jis nesivargino įsijungti šviesos, judėjo kambaryje pasikliaudamas atmintimi bei nuo gatvės sklindančia šviesa. Greitai nusimetęs drabužius, šmurkštelėjo į lovą. Įsikniaubęs veidu į čiužinį ir tebegalvodamas apie magnolijas, vyras greitai užsnūdo.

Mobilusis telefonas, kurį Beketas buvo palikęs džinsų kišenėje, suskambo penkios minutės iki septintos.

— Kalės vaikas.

Jis išsirito iš lovos, prišliaužęs grindimis ištraukė telefoną iš kišenės, bet kai niekas neatsiliepė, suprato, kad prie ausies laiko prispaudęs piniginę.

— Sūdąs.

Nusviedęs piniginę šalin, apgraibomis susirado telefoną.

— Po velnių, ko nori?

— Ir tau labas rytas, — pasisveikino Ovenas. — Ateinu iš „Sheetz“ užkandinės su kava ir spurgomis. Rytinėje pamainoje dirba nauja pardavėja. Ji labai seksuali.

— Pritrėkšiu tave plaktuku.

— Tada negausi kavos ir spurgų. Aš jau pakeliui pas tave, netrukus į rytinį posėdį turėtų atvykti ir Raideris.

— Juk jis tik dešimtą valandą.

— Negi neskaitei mano žinutės?

— Kurios? Išvykau tik dviem dienoms, o tu man atsiuntei milijoną sumautų žinučių.

— Tos, kurioje parašiau, kad posėdis perkeliamas į penkiolika minučių po septintos. Tad kuo skubiau maukis kelnes, — patarė Ovenas ir padėjo ragelį.

— Velnias.

Beketas per dvi minutes apsiprausė po dušu ir apsimovė kelnes.

Dėl per naktį susitelkusių debesų buvo taip tvanku, jog vaikščioti lauke buvo tas pat, kas maudytis karštame vandenyje su drabužiais.

Einant gatve Beketo ausis pasiekė vinių šaudyklės pokšėjimas, radijo šaukimai ir pjūklų zvimbimas. Pastato viduje kažin kas kvatojo kaip beprotis.

Vyras jau buvo bepasukąs prie namo, kai Ovenas kaip tik pastatė savo automobilį. Ką tik nuplautas jis taip spindėjo, kad net sužėrėjo prie pamatų plokščių stovinčios sidabrinės įrankių dėžės.

Ovenas išlipo iš automobilio. Dėvėjo džinsus, baltus marškinėlius, prie diržo prisisegęs tą prakeiktą telefoną, kuris neleido Beketui išsimiegoti, buvo apsiavęs šiek tiek aptrintus darbinius batus ir tvarkingai susišukavęs rudus plaukus. Jis tikrai turėjo laiko nusiskusti savo gražų veidelį, su apmaudu pagalvojo Beketas.

Atvykėliui nusišypsojus, Beketas spėjo, kad brolio akys už tų bronzinių saulės akinių yra budrios ir linksmos.

— Duokš greičiau man kavą.

Ovenas pakėlė nuo padėklo aukštą plastikinį puodelį, pažymėtą B raide.

— Parsivilkau tik trečią valandą, — Beketas nurijo didelį, gyvybiškai svarbų mauką.

— Kodėl?

— Nepavyko ištrūkti iš Ričmondo beveik iki dešimtos, o tada spaudžiau devyniasdešimt penktuoju keliu. Ir tik nesakyk, kad prieš tai turėjau pasidomėti eismo sąlygomis. Duokš sumautą spurgą.

Ovenui atidarius didelę dėžę, tvankiame ore pasklido mielių, cukraus ir riebalų kvapas. Beketas čiupo spurgą ir godžiai prarijo pusę, užsigerdamas gurkšniu kavos.

— Tvora atrodys tikrai gražiai, — nerūpestingai ištarė Ovenas. — Bus verta viso jai paaukoto laiko ir pinigų.

Brolis linktelėjo priešais jo mašiną stovinčio sunkvežimio pusėn.

— Gipskartonio plokštės ketvirtame aukšte jau sumontuotos ir šiandien bus antrąkart glaistomos. Stogdengiai pritrūko vario, todėl šiek tiek nukryps nuo grafiko, o kol kas jie pjausto šiferį.

— Girdžiu, — sumurmėjo Beketas, sucypus akmens pjūklui.

Pasiekus koridorių ir Ovenui toliau vardijant atliktus darbus, kava pažadino Beketo smegenis.

Triukšmas sustiprėjo, bet dabar, kai organizmas gavo porciją cukraus ir kofeino, Beketui tai skambėjo kaip muzika. Jis pasisveikino su keliais termoizoliacinę plėvelę klijuojančiais darbininkais, tada nupėdino paskui Oveną į skalbyklą, kuri šiuo metu laikinai buvo paversta kontora.

Ten jie aptiko Raiderį, piktai žvelgiantį į ant „stalo“ — faneros, paklotos ant ožių — paskleistus projektus. Brolio nuolatinis palydovas apšepęs kiemsargis Kvailiukas knarkė prie kojų.

Užuodęs spurgas, šuo atsimerkė ir ėmė bilsnoti nušiurusia uodega į grindis. Beketas atgnybo gabaliuką spurgos, mestelėjo viršun, ir šuo meistriškai jį sučiupo. Kvailiukas nesivargino lakstyti paskui pagalius ar kamuoliukus, kadangi iš to jokios naudos. Jį domino tik bet kokios rūšies maisto medžiojimas.

— Jei vėl kalbėsi apie kokį nors pakeitimą, nudėsiu tave anksčiau už Oveną.

Raideris tik suniurnėjo ir ištiesė ranką, norėdamas paimti kavą.

— Jei perkelsime skydinę, šią erdvę trečiame aukšte galėsime panaudoti pagalbinei patalpai įrengti.

Kol Raideris mąstė apie pakeitimus, Beketas įniko doroti dar vieną spurgą.

Nedideli pakeitimai juk nepakenks, o tik patobulins, mąstė Beketas. Galų gale iš jų visų būtent Raideris labiausiai rūpinasi pastatu. Bet kai brolis užsimojo atsisakyti kesoninių valgomojo lubų, Beketas puolė ginčytis.

— Tegul lieka, kaip suplanuota. Jos suteikia savitumo.

— Valgomajam nereikia savitumo.

— Kiekvienas šio pastato kambarys bus kuo nors ypatingas. Be visų kitų detalių, valgomasis išsiskirs kesoninėmis lubomis. Jos čia tinka, nes derės prie sienų plokščių aplink langus. Gilūs langai, lubos, akmeninė arka galinėje sienoje — tai kambario akcentai.

— Tu tikra rakštis subinėj.

Raideris metė žvilgsnį į spurgas ir čiupo pynutę su cinamonu. Nė nepažvelgęs pašėlusiai besidaužančios uodegos pusėn, atgnybė galiuką ir mestelėjo viršun. Tą pačią akimirką šuo captelėjo skanėstą ore.

— Kaip sekėsi Ričmonde?

— Kitąsyk, kai užsimanysiu padėti draugui suprojektuoti ir įrengti verandą, kaip reikiant man vožtelėk.

— Mielai, — nusišypsojo Raideris, kramsnodamas pynutę. Iš po dažais išteptos beisbolo kepuraitės kyščiojo jo tankūs rudi, į galus juoduojantys plaukai. — Betgi, maniau, taip stengeisi, norėdamas įlįsti į Driu sesers kelnaites? — kilstelėjo jis antakius.

— Tai buvo viena iš priežasčių.

— Tai kaip sekėsi?

— Prieš kelias savaites ji susimetė su kažkokiu vaikinu, bet to man niekas nė nepasivargino pranešti. Net nemačiau jos. Taigi įsitaisiau ant gulto laisvame Driu kambaryje, apsimesdamas, kad negirdžiu, kaip kiekvieną sumautą naktį jis ginčijasi su Džene ir kaip aiškina, jog ji kiekvieną sumautą dieną verčia jo gyvenimą pragaru. — Beketas ištuštino kavos puodelį. — Beje, veranda vis tiek gražiai atrodo.

— Kadangi jau grįžai, man labai praverstų pagalba bibliotekoje montuojant lentynas, — pareiškė Ovenas.

— Dabar turiu baigti kai kuriuos darbus, bet po pietų galėsiu pagelbėti.

— Tinka. — Ovenas padavė jam aplanką. — Mama išvyko į „Basts“, — tarė jis, turėdamas omeny baldų parduotuvę, pavažiavus gatve žemyn. — Čia surašyti jos perkamų baldų duomenys ir kuriems kambariams jie skirti. Ji nori, kad atvažiuotum prie parduotuvės.