Нора Робертс - Visada šalia

Montgomerių dirbtuvės buvo įsikūrusios masyviame pastate, be to, sukonstruotame taip, kad ir atrodytų galingai. Jo priekyje puikavosi ilgas prieangis, kuriame dažniausiai būdavo prikrauta įvairiausių nebaigtų projektų, įskaitant ir porą išklerusių medinių lauko kėdžių, kurios jau pustrečių metų laukia, kada bus sukaltos ir perdažytos.

Čia be jokios tvarkos buvo sukrauti atlikę nuo vykdytų projektų langai, durys, kelios praustuvės, plytelių dėžės, žvirgždo maišai, klijuotinė fanera ir įvairiausi kitokie smulkūs daiktai, kuriems neatsirado vietos namo viduje.

Kadangi šita makalynė Oveną vedė iš proto, kas keletą mėnesių jis priversdavo Raiderį su Beketu nors kiek apsitvarkyti, bet tie tik ištraukdavo keletą daikčiukų, o kitą dieną ir vėl numesdavo į tą pačią krūvą. Ovenas puikiai žinojo, kad broliai taip elgiasi tyčia.

Dirbtuvėje riogsojo stalo įrankiai, matavimo prietaisai, keletas didelių įrankių dėžių su ratukais, sienojų krūva, stikliniai indai ir kavos skardinės (Oveno paženklintos) vinims, varžtams bei sraigtams.

Nors šis vaizdelis irgi neatitiko aukštų Oveno reikalavimų, vis dėlto čia Raideris su Beketu palaikė kažką panašaus į tvarką.

Jiedu smagiai dirbo, o iš seno grotuvo, atsitempto iš šeimos namų, plyšavo roko muzika. Keletas ventiliatorių sklaidė karštį, o Beketas kaštono mediena šėrė ūžiančio stalinio pjūklo ašmenis. Jam patiko dirbti su mediena, uosti jos kvapą.

Mamos labradoro retriverio mišrūnas Kusas, išsidrėbęs po stalu, mėgavosi grožio miegu. Kuso brolis Finčas kas dešimt sekundžių vis numesdavo cypsintį žaislą prie Beketo kojų. Kvailiukas gulėjo ant nugaros pjuvenų krūvoje, iškėlęs letenas į viršų.

— Ar aš tau panašus į tokį, kuris trokšta žaisti? — išjungęs pjūklą, Beketas žvilgtelėjo į beprotiškai susijaudinusias Finčo akis.

Finčas vėl įsikando kamuoliuką ir atnešė prie Beketo kojų. Nors ir žinodamas, kad toks jo elgesys paskatins šunį prašyti daugiau dėmesio, Beketas vis tiek pakėlė kamuoliuką ir sviedė pro atviras dirbtuvės duris. Paklaikęs iš džiaugsmo Finčas tą pačią akimirką šovė paskui jį.

— Ar ta ranka masturbuojiesi? — nusišaipė Raideris.

— Aš abirankis, — nesutriko Beketas, į džinsus valydamasis šuns seiles.

Kai jis čiupo kitą Raiderio išmatuotą ir pažymėtą kaštono lakštą, pasirodė Finčas, vėl numesdamas kamuoliuką prie Beketo kojų.

Dabar taip ir vyko: Raideris matavo ir žymėjo, Beketas pjovė, o Ovenas pagal instrukciją, pritvirtintą prie faneros lakštų, suklijuodavo tas medžio dalis ir suspausdavo gnybtais.

Vieną iš dviejų lubas siekiančių lentynų, kurios vėliau puikuosis viešbučio bibliotekoje, reikėjo nugludinti švitriniu popieriumi ir nubeicuoti. Kai baigs meistrauti antrą lentyną, šį žavų darbelį tikriausiai paves Ovenui.

Visi broliai — puikūs meistrai, betgi nė vienas neprieštarautų, kad iš visų trijų kruopščiausias yra Ovenas.

Beketas išjungė pjūklą ir vėl švystelėjęs kamuoliuką ekstazės apimtam Finčui pastebėjo, kad lauke sutemo. Pabudęs Kusas ėmė žiovauti ir rąžytis, paskui trintis Beketui į kojas. Laikas baigti, nusprendė Beketas ir pasuko prie senojo dirbtuvės šaldytuvo.

— Alaus metas, — paskelbė jis, nešinas trimis alaus buteliais.

— Jau supratau.

Raideris paspyrė šuns numestą kamuoliuką pro atvirą langą su tokia jėga, kokia kadaise vidurinėje pasiųsdavo į vartus futbolo kamuolį.

Finčas kaip žaibas metėsi paskui jį. Kažkas sudužo priemenėje.

— Matei? — išsižiojo Beketas, o Raideris ėmė kvatoti. — Tas šuo tikrai pamišęs.

— Velniškai puikus šuolis, — Raideris iškėlė nykštį ir priėjęs prie knygų lentynos perbraukė jos šoną. — Puiki mediena. Bekai, kaštonas tikrai buvo geras pasirinkimas.

— Jos derės prie grindų. Sofa turėtų būti prabangi, iš tamsios odos, o kėdės — iš šviesesnės, kontrastui sukurti, — nusprendė Beketas.

— Koks skirtumas. Šiandien pristatė į lubas įmontuojamus šviestuvus, kuriuos užsakė mama, — Raideris gurkštelėjo alaus.

Ovenas išsitraukė telefoną pasižymėti.

— Ar jau apžiūrėjai juos?

— Buvau per daug užsiėmęs.

Ovenas vėl kažką užsirašė.

— Dėžės sužymėtos? Sukrovei jas rūsyje?

— Taip, taip... Sužymėtos ir sukrautos „Vestos“ rūsyje. Atkeliavo ir valgomojo lubų bei sieniniai šviestuvai. Jie ten pat.

— Man reikia kvitų.

— Gerai, duosiu. Niekur jie nedingo, stropuoli.

— Techninė dokumentacija privalo būti tvarkinga.

Čia įsiveržė Finčas ir pašėlusiai vizgindamas uodega vėl numetė kamuoliuką.

— Mestelk vėl. Įdomu, ar jis dar kartą tai padarys, — pasiūlė Beketas.

Linktelėjęs Raideris nusviedė kamuoliuką pro langą, ir šuo stryktelėjo paskui. Prieangyje vėl kažkas nukrito. Susidomėjęs Kvailiukas padėjo letenas ant palangės ir pabandė ant jos užšokti.

— Reiktų patraukti šunį. — Ovenas gurkštelėjo alaus, žiūrėdamas į strikinėjančias ir besibraižančias užpakalines Kvailiuko kojas. — Pasiimsiu jį, kai tik baigsiu gerti alų.

Broliai užrakino duris, pasiėmė daugiau alaus ir dar ketvirtį valandos lauke kalbėjosi apie dirbtuves, mėtydami kamuoliuką nepailstančiam Finčui.

Pievelę ir netoli esantį mišką užliejo cikadų svirpimas ir jonvabalių žibėjimas, tolumoje graudžiai ūbavo pelėda. Visa tai pažadino Beketo prisiminimus apie karštas naktis, kai jie trise bėgiodavo nepailsdami kaip dabar Finčas, kai iš namų sklido šviesos. Kai jos išsijungdavo ir vėl įsijungdavo, pranešdamos, kad metas grįžti namo, o šitai jiems, vaikams, visada atrodydavo per anksti.

Beketas šiek tiek jaudinosi dėl mamos, kuri viena gyvena šiame tarp medžių pasislėpusiame dideliame name. Kai mirė tėvas, visi trys broliai faktiškai parsikraustė atgal į namus, bet po kelių mėnesių mama juos išvarė. Vis dėlto dar vienerius metus kuris nors vienas iš brolių bent kartą per savaitę vis sugalvodavo dingstį pas ją nakvoti. Tačiau buvo akivaizdu, kad mama laikosi puikiai. Ji turi darbą, seserį, draugų ir šunų. Džastina Montgomeri tame didžiuliame name ne šiaip egzistuoja. Ji jame GYVENA.

Raideris linktelėjo į namą, šviesos sklido ne tik iš priebučio ir virtuvės, bet ir iš mamos darbo kambario.

— Ji naršo internete ir medžioja viešbučiui dar daugiau baldų.

— Jokių abejonių, tą ji puikiai sugeba, — sutiko Beketas. — Jei neapsiimtų to daryti ir neturėtų tokios velniškai geros akies, tektų kankintis mums.

— Bet tu vis tiek naršai, — pastebėjo Raideris.

— Tai dalis mano darbo, brol.

— Jei jau apie tai prašnekome, — įsiterpė Ovenas, — mums vis dar trūksta privalomų avarinio išėjimo ženklų ir šviestuvų.

— Jau domėjausi jais. Tikrai nepaliksime taip nesaugiai. Rytoj būtinai surasiu mums tinkamų ir pristatysiu bent jau didesnę dalį, — pažadėjo Beketas.

— Atsinešk savo įrankių diržą, — savo ruožtu priminė jam Raideris.

Vėjeliui pučiant pro atvirus pikapo langus, Beketas vairavo namo. Kai radijas užgrojo „Goo Goo Dolls“, jis paskendo prisiminimuose apie vidurinę mokyklą ir Klerę.

Jis važiavo aplinkkeliu, nors galėjo rinktis ir kur kas trumpesnį kelią. Bet ne todėl, kad šis kelias veda pro Klerės namą. Tik noriu pasivažinėti. Juk aš ne koks maniakas, tarė sau.

Važiuodamas pro nedidelį namelį prie pat miesto ribos Beketas truputį sumažino greitį ir pastebėjo, kad čia, kaip ir jo šeimos name, įjungta šviesa virtuvėje, prieangyje bei svetainėje.