Нора Робертс: Visada šalia

— Bet juk atgabenau visą partiją baldų prieš išvažiuodamas pas Driu. Ar ji apsipirkinėja šviesos greičiu?

— Rytoj mama susitinka su teta Kerole aptarti audinių, todėl reikia kuo skubiau pristatyti baldus, kad galėtų nuspręsti, ką ir kaip derinti. Juk tai tu buvai pasiėmęs kelis laisvadienius, tikėdamasis pasismaginti, — priminė Ovenas.

— Ir nusiplauti nuo darbo.

— Užsičiaupk, Raideri. — Beketas išplėšė aplanką iš jo rankos. — Geriau jau imsiuosi veiklos.

— Ar nenori apžiūrėti, kaip atrodo viršutiniai aukštai?

— Jau viską apžiūrėjau.

— Trečią valandą ryto? — nesuprato Ovenas.

— Taip, trečią ryto. Atrodo neblogai.

Brolių pokalbį nutraukė vienas darbininkas.

— Labas, Beketai. Raideri, šeštame aukšte iškilo neaiškumų dėl gipskartonio plokščių.

— Ateisiu po minutės. — Raideris ištraukė iš segtuvo ranka rašytą sąrašą ir įteikė Ovenui. — Užsakyk šias medžiagas balkono karkasui.

— Bus padaryta. Ar šįryt tau dar būsiu reikalingas?

— Reikia nugruntuoti kelis milijonus tvoros stulpelių, išklijuoti mylią izoliacinės plėvelės ir dekoruoti antro aukšto priekinį balkoną. Tai kaip pats manai?

— Manau, kad užsakęs medžiagas čiupsiu savo įrankių diržą.

— Užsuksiu popiet prieš važiuodamas į parduotuvę, — brigadininkams tarė Beketas ir spruko, kol dar Raideris nespėjo įjungti vinių šaudyklės.

Namuose Beketas įstatė puodelį į kavos aparatą, patikrino vandens ir pupelių kiekį. Kol malė pupeles, peržiūrėjo ant virtuvės bufeto Oveno sukrautą korespondenciją ir prirašytus lipnius lapelius. Beketas susimąstė, kiek kartų laistė augalus. Nors Oveno ar ko nors kito jis ir neprašė atlikti šio nuobodaus darbo, bet nenustebo išvydęs, kad visos gėlės tvarkingai palaistytos. Jei gyventum kartu su Ovenu, dėl tokių dalykų galėtum visiškai nesukti galvos.

Beketas išmetė reklaminį šlamštą į šiukšlių dėžę, atsirinko svarbiausius laiškus, pasiėmė kavos puodelį ir pasuko į savo kabinetą.

Jam patiko kambarys, kurį susiprojektavo prieš kelerius metus Montgomeriams įsigijus šį pastatą. Seną ąžuolinį stalą jis pasistatė prie lango, pro kurį atsiveria vaizdas į pagrindinę gatvę. Sėdėdamas priėjo galėjai patogiai stebėti svečių namus.

Užmiestyje Beketui priklausė žemės sklypas, tačiau jo suprojektuoto namo statybos darbai stūmėsi vėžlio greičiu, kai tuo tarpu visi kiti projektai vyko labai sklandžiai. Tačiau, nuoširdžiai kalbant, jis ir nematė prasmės skubėti statyti tą namą, nes buvo visiškai patenkintas ir savo skyle virš „Vestos“ restorano. Be to, čia labai patogu — jei dirbdamas išalksti, tereikia skambtelėti ir tau iškart pristatys karšto maisto, o jei nori ir pavalgyti, ir pabendrauti, užtenka nusileisti apačion.

Čia pat veikia bankas, kirpykla, „Crawfords“ užkandinė, kurioje gaminami dieviško skonio mėsainiai, knygynas ir paštas. Jis pažįsta visus savo kaimynus, pardavėjus ir žino Bunsboro gyvenimo ritmą. Ne, skubėti išsikraustyti nėra jokios priežasties.

Beketas žvilgtelėjo į Oveno duotą sąrašą. Nors ir labai knietėjo sužinoti, ką ten mama su teta išsirinko, bet tą padarys vėliau. Dabar reikia imtis darbų, kurių jau jokiu būdu nevalia atidėlioti.

Artimiausias valandas Beketas praleido mokėdamas sąskaitas, pildydamas informaciją apie projektų atnaujinimus ir atsakinėdamas į elektroninius laiškus, kurių prisikaupė jam išvykus į Ričmondą.

Vyras nužvelgė storą baltą segtuvą, pilną brėžinių, nuotraukų, spausdintų tekstų ir schemų. Šildymo, oro kondicionavimo ir automatinės gesinimo sistemos, lempos, baldai, plytelės, visos vonios, klozetai, kriauklės ar čiaupai bus parenkami konkrečiam svečių namų numeriui. Dalis jų jau buvo parinkta ir patvirtinta, bet dokumentų kaupsis vis daugiau, todėl vertėtų kuo skubiau peržvelgti, ką ten išrinko mama.

Paėmęs aplanką Beketas paskleidė ant stalo pavyzdžius. Kiekvieno jų kamputyje mama buvo užrašiusi kambarių inicialus. Raideris su komanda dar neapsispendė dėl svečių ir liukso kambarių, bet Beketas jau žinojo, kad inicialai „D&R“ reiškė „Džeinė ir Ročesteris“ pagal Šarlotės Brontės romaną „Džeinė Eir“. Tai galinės namo pusės apartamentai trečiame aukšte, į kuriuos patenkama pro vieną iš dviejų privačių įėjimų.

Beketui labai patiko mamos sumanymas kambariams suteikti įsimylėjėlių porelių vardus. Ji taip pavadino visus svečių namų numerius, išskyrus priekinį liukso kambarį, kurį buvo nuspręsta vadinti tiesiog mansarda.

Jis paėmė lovų lankstinuką ir neilgai svarstęs nusprendė, kad mamos parinktas medinis baldakimas idealiai tiktų net ir Tornfildo pilyje, kur gyveno pats Edvardas Ročesteris. Tada šyptelėjo, išvydęs išlenktą prabangią antikvarinę sofą ir mamos prierašą, kad ši turėtų stovėti baldakimo kojūgalyje.

Mama jau buvo nusižiūrėjusi tualetinį staliuką, bet kaip alternatyvą pateikė ir sekreterą su stalčiais. Beketas nusprendė, kad pastarasis kur kas unikalesnis ir įdomesnis.

Akivaizdu, kad mama jau apsisprendusi ir dėl lovos „Baterkapėje ir Vestlyje“ 1— antrajame liukso kambaryje užpakalinėje pastato pusėje, nes ant lapo puikavosi prierašas didžiosiomis raidėmis: ŠTAI KO REIKIA!!!

Beketas ėmėsi kitų pavydžių. Peržvelgęs paskutinį ir pripažinęs, kad mama tikrai neleido laiko veltui, jis pasisuko į kompiuterį.

Kitas dvi valandas Beketas dirbo „AutoCAD“ projektavimo programa, modeliuodamas kambario apstatymą, visaip sukiodamas ir komponuodamas baldus. Kartkartėmis praverdavo segtuvą, pasitikslindavo vonių duomenis ar plokščiaekranių televizorių kiekviename miegamajame vietas.

Kai pagaliau jautėsi patenkintas darbo rezultatais, jis elektroniniu paštu nusiuntė broliams prisegtą dokumentą, o mamai — jį ir priedą, kuriame pateikė didžiausius galimus tuščios erdvės plotų, skirtų visiems naktiniams staliukams, o jei reikės — ir kėdėms, matmenis.

Baigęs panoro padaryti pertrauką ir išgerti dar kavos. Šaltos kavos, o dar geriau — šaltos kapucino, nusprendė Beketas. Niekas netrukdo nueiti į netoliese esantį knygyną, kuriame parduoda labai gardžią kavą. O kartu truputį pramankštins kojas.

Beketas nekreipė dėmesio į tai, kad ir jo kavos aparatas galėjo pagaminti kapucino, o šaldytuve netrūko ledo. Įtikinęs save, kad reikia nusiskusti, nes apsileidusiam bus pernelyg karšta, dar kurį laiką užtruko vonioje.

Žengęs į lauką ir paėjęs šaligatviu palei pagrindinę gatvę, jis sustojo prie Serės grožio salono persimesti keliais žodžiais su besiilsinčiu kirpėju Diku.

— Kaip einasi darbai viešbutyje? — pasmalsavo kirpėjas.

— Pradėjome montuoti gipskartonio plokštes, — trumpai paaiškino Beketas.

— Žinau. Pats padėjau dalį iškrauti.

— Išduosime tau algalapį.

Dikas linktelėjo viešbučio pusėn ir nusišypsojo.

— Smagu matyti, kaip jis atgimsta.

— Man taip pat. Tai iki.

Beketas pasuko knygynėlio link. Kai praėjo pro knygomis išpuoštą vitriną ir atvėrė duris, jį pasitiko varpelio žvangėjimas. Pakėlęs ranką pasveikinti Lorę, kuri aptarnavo pirkėją, jis sužiuro į pagrindinėje lentynoje išdėstytus bestselerius ir naujienas. Paėmęs naujausią Džono Sandfordo knygą minkštais viršeliais ir mintyse paklausęs savęs, kaip sugebėjo ją pražiopsoti, Beketas permetė akimis anotaciją ir, vis dar laikydamas ją rankose, vogčiomis ėmė apžiūrinėti parduotuvę.

Jam patiko ši jauki knygyno erdvė, kurios patalpos gracingai įsiliejo viena į kitą, o į antrame aukšte esantį biurą ir sandėliukus vedė senoviški laiptai. Lentynose ir stenduose mirguliavo ne tik knygos, bet ir atvirukai, pakabukai, vietinių menininkų darbeliai bei įvairiausios smulkmenos, kurios traukė žvilgsnį ir viliojo viską apžiūrėti.