Нора Робертс: Visada šalia

Kaip ir viešbutis, knygynas buvo dar vienas senas pastatas, pergyvenęs karą, pokyčius, prabangos ir skurdo metus. Tą senojo miesto dvasią padėjo išlaikyti neryškiomis spalvomis nudažytos sienos ir senos medinės grindys.

Šis pastatas Beketui visada asocijavosi su knygomis ir moterimis; kitaip ir negalėjo būti, nes knygyno savininkę visuomet supo moteriškas personalas — tiek ilgametės, tiek ir laikinos darbuotojos.

Aptikęs ką tik išleistą Volterio Mozlio knygą, susidomėjęs ėmė ją vartyti. Po kelių minučių, eidamas į kitą knygyno skyrių, jis pro laiptus žvilgtelėjo į antrą aukštą ir išgirdo balsus. Supratęs, kad ten šnekasi mergaitė ir moteris, kurią mažoji vadino mama, Beketas šiek tiek nusivylė. Klerė juk neturi dukros, o tris sūnus. Turbūt ji į darbą ateis vėliau, o gal apskritai šiandien jos nebus? Kita vertus, juk jis atėjo čia nusipirkti kavos, o ne pamatyti Klerę Merfi. Klerė Bruster, pasitaisė Beketas. Taip ji vadinasi jau dešimt metų, taigi per tiek laiko jau galėjo ir priprasti. Klerė Merfi-Bruster — trijų vaikų mama, knygyno savininkė, su kuria lankė tą pačią mokyklą. Ji grįžo į miestelį po to, kai irakiečių snaiperis sugriovė jos gyvenimą — pražudė Klerės vyrą.

Beketas atėjo čia ne susitikti su Klere — na, nebent atsitiktinai ji čia būtų. Taip, vidurinėje mokykloje Klerė jam patiko, betgi čia jis atėjo ne rodyti dėmesį buvusio bendraklasio, kuriam be galo pavydėjo, našlei.

— Atleisk, kad priverčiau laukti. Kaip sekasi, Bekai?

— Ką? — duryse suskambus varpeliams, Beketas grįžtelėjo į Lorę. — Viskas gerai. Radau keletą knygų.

— Numanau, — šyptelėjo Lorė ir, nubraukusi nuo veido medaus spalvos sruogą, prisegė ją segtuku.

— Kiek ten liks grąžos? Tikiuosi, užteks puodeliui šaltos kapucino?

— Ką nors sugalvosim. Šią vasarą pas mus šalti visi gėrimai. Didelį? — pasiteiravo Lori, mostelėjusi į puodelius.

— Aha.

— Kaip sekasi restauruoti viešbutį?

— Gerai, — trumpai tarstelėjo Beketas ir, Lorei ėmus darbuotis prie espreso aparato, pasuko prekystalio link.

Daili lėlytė, pagalvojo Beketas. Dirbti pas Klerę ji pradėjo nuo pat knygyno atidarymo, derindama mokyklą ir darbą, taigi jau bus penkeri ar net šešeri metai. Nejaugi taip seniai? — susimąstė jis.

— Žmonės nuolat mūsų klausinėja, — kalbėjo Lorė toliau dirbdama. — Kada, kas, kaip. O svarbiausia, kada pagaliau nuimsite tą brezento uždangą, kad galėčiau pamatyti savo akimis.

— Ir sugadinti staigmeną?

— Smalsumas mane pražudys, — nusikvatojo Lorė.

Taukšdamas su pardavėja, pro kavos aparato ūžimą jos neišgirdo, bet pajuto. Atsisukęs pamatė Klerę, besileidžiančią senoviniais laiptais, viena ranka įsikibusią į turėklą.

Kas čia man darosi? — nusistebėjo Beketas, pajutęs, kaip suspurdėjo širdis. Kita vertus, Klerė vertė spurdėti jo širdį dar nuo tada, kai jam buvo šešiolika.

— Labas, Bekai. Kai išgirdau apačioje balsus, taip ir spėjau, kad čia tu.

Klerė nusišypsojo, o pašėlusiai spurdanti Beketo širdis apmirė.

2 skyrius

Beketas prisivertė susitvardyti ir pasisveikindamas su Klere išspaudė kuo nerūpestingesnę šypseną. Moteriai lipant laiptais, jos ilgi į arklio uodegą surišti saulės spalvos plaukai siūbavo. Klerė Beketui visada atrodė panaši į saulėgrąžą — tokia pat aukšta, ryški ir linksma. Jos pilkos su žaliais krašteliais akys dar labiau sužibėdavo, kai ji praverdavo burną.

— Keletą dienų tavęs nemačiau, — tarė ji.

— Buvau išvykęs į Ričmondą, — paaiškino Beketas ir pastebėjo, kad per tą laiką Klerė spėjo įdegti, nes moters oda žvilgėjo auksu. — Ar ką nors praleidau?

— Pažiūrėkim... Iš Kerolės Teker kažkas pavogė sodo nykštuką.

— Oho, tai baisu.

— Kerolė siūlo dešimties dolerių premiją tam, kas jį suras.

— Iššniukštinėsiu kiekvieną kampą, — juokdamasis pažadėjo Beketas.

— Kas naujo viešbutyje?

— Pradėjome klijuoti gipskartonio plokštes.

— Pasenusios žinios, — nusišaipė Klerė. — Vakar man tai sakė Eiverė, kuriai papasakojo Raideris, užėjęs suvalgyti picos.

— Mano mama užsakė naujų baldų ir netrukus ims prie jų derinti priedus.

— O va čia jau įdomiau, — Klerės akyse paryškėjo žali krašteliai, ir Beketui vėl užėmė kvapą. — Labai norėčiau pamatyti, ką parinko Džastina, neabejoju, kad tai bus gražu. Beje, girdėjau gandus, kad ketinate pirkti varinę vonią?

Beketas iškėlė tris pirštus. Klerė išplėtė akis, o jos vyzdžių žalumas dar paryškėjo. Jam tuoj prireiks dirbtinio kvėpavimo.

— Net tris? Iš kur gaunate tokių daiktų?

— Turime savų ryšių.

Klerė giliai atsiduso ir pažvelgė į Lorę.

— Tik įsivaizduok, kaip būtų nuostabu pasilepinti varinėje vonioje. Skamba taip romantiškai...

Beketas iškart ėmė įsivaizduoti Klerę, nusimetančią tą gražią vasarinę suknelę, išmargintą raudonomis aguonomis, ir įlipančią į varinę vonią. Nederėtų taip galvoti, tuoj pat sudrausmino save vyras.

— Kaip laikosi vaikai? — traukdamas piniginę pasiteiravo jis.

— Puikiai. Mes jau gyvename mokyklinėmis nuotaikomis, todėl jie nekantrauja sulaukti rugsėjo. Tik Haris apsimeta, kad ne, juk eis jau į trečią klasę, todėl vaidina visažinį. Bet jo ir Liamo pasakojimai apie mokyklą taip įkvepia, kad į ją jau nori ir mažylis Merfis. Negaliu patikėti, kad šiemet jis pradės lankyti darželį.

Mintys apie vaikus Beketą visada sugrąžindavo į tikrovę, primindamos, kad Klerė ne tik patraukli moteris, bet ir MAMA.

— Vaje, dar neturėjau progos šios paskaityti, — mostelėjo Klerė į Mozlio knygą, kurią Lorė jau dėjo į maišelį. — Kai pabaigsi, būtinai papasakosi, ką apie ją manai.

— Žinoma. Beje, jeigu nori, užeik kada apsižvalgyti į svečių namus.

— Mes dirsčiojame į juos pro knygyno langus, — išsidavė Klerė.

— Jei norėsi patekti į vidų, įeik pro galinę pastato pusę.

— Tikrai? Norėčiau juos apžiūrėti, bet, kaip supratau, jūs nepageidaujate, kad ten landžiotų pašaliniai žmonės.

— Paprastai taip, bet... — Beketas nutilo, suskambus durų, pro kurias įėjo dvi porelės, varpeliams. — Na, geriau jau eisiu.

— Gero skaitymo, — palinkėjo Klerė ir pasisuko į klientus. — Kuo galėčiau jums padėti?

— Keliaujame po šias apylinkes ir domimės jų istorija, — paaiškino vienas vyras. — Gal turite knygų apie Antietamo mūšį?

— Taip, turime. Tuoj jums parodysiu, — Klerė su klientu pasuko į patalpas apačioje, o vyriškio kompanionai ėmė naršyti lentynas.

Beketas stebėjo Klerę, besileidžiančią laipteliais į patalpą, kurią ji vadino flygeliu.

— Ką gi, Lore, tada laimingai.

— Beketai?

Viena ranka nusitvėręs durų rankenos jis stabtelėjo.

— O knygų ir kavos nereikia? — Pardavėja įbruko jam į vieną ranką knygas, o į antrą — kavos puodelį.

— O, taip, — nusijuokė Beketas ir papurtė galvą. — Ačiū.

— Nėra už ką, — atsakė Lorė ir atsiduso pagalvojusi, ar jos vaikinas kada nors stebėjo ją išeinančią.

Klerė sukrovė į vežimėlį išsiųsti supakuotas knygas. Eidama žvyruota automobilių stovėjimo aikštele, ji pagaliau atsikvėpė, jos veidu dvelktelėjo švelnus vėjelis.

Ji pamanė — o gal greičiau tikėjosi, — kad tai lietaus pranašas. Jei gausiai palytų, būtų išties puiku — nereikėtų laistyti sodo ir gėlių vazonuose. Jeigu nežaibuos, galbūt po pietų ji leis berniukams išsidūkti lietuje, o paskui juos išmaudys. Kadangi šiandien — filmų vakaras, tai išspragins ir kukurūzų. Tik pirmiausia reikėtų pasitikslinti, kurio eilė rinktis filmą. Klerė ne kartą įsitikino, kad kai trys jos sūnūs negali susitarti — žiūrėti „Kempiniuką Plačiakelnį“, „Turboreindžerius“ ar „Žvaigždžių karus“, eilės laikymasis yra kaip išsigelbėjimas ir stiprus argumentas, kad vaikai liautųsi ginčytis, skųstis ir peštis. Žinoma, nesutarimų vis tiek neišvengsi, tačiau jie bent jau greitai nurimdavo.