Нора Робертс: Visada šalia

Klerė atidavė siuntas, trumpai šnektelėjo su pašto viršininke ir pasuko atgal. Kadangi trisdešimt ketvirtosios gatvės eismas buvo kiek tirštokas, paėjėjo iki aikštės, paspaudė šviesoforo pėsčiųjų mygtuką ir ėmė laukti. Ir darsyk šmėkštelėjo mintis, kad bent jau geografine prasme ji atsidūrė ten, nuo ko pradėjo. Bet kai akys užkliuvo už didelio mėlyno brezento, dengiančio restauruojamą viešbutį, Klerė pripažino, kad visa kita pasikeitė ir vis dar keičiasi.

Iš Bunsboro ji išvyko vos devyniolikos, ką tik ištekėjusi. Buvau tokia jaunutė, bet kupina ryžto, apimta euforijos ir apsvaigusi iš meilės! — dabar pagalvojo ji. Išsikraustydama į Šiaurės Karoliną, tetroško gyventi su Klintu, būti karininko žmona.

Ir man puikiai sekėsi, nusprendė Klerė. Ji įrengė namus, jais rūpinosi, puse etato dirbo knygynėlyje ir skubėdavo namo paruošti Klintui pietus. O kad yra nėščia, sužinojo tik kelios dienos iki to laiko, kai Klintas buvo pirmąkart dislokuotas Irake.

Ir tada sužinojau, kas yra baimė, prisiminė Klerė, eidama „Vestos“ restorano link. Tačiau tą baimę numalšino besąlygiškas jaunystės optimizmas ir kūdikio, kurį ji pagimdė vos dvidešimties, grįžusi namo, laukimo džiaugsmas.

Tada namo grįžo ir Klintas, bet netrukus visi trys išsikraustė į Kanzasą, kuriame gyveno beveik metus. Liamas gimė per antrąjį Klinto vizitą į Iraką. Kai vėl sugrįžo namo, mažiesiems berniukams buvo tiesiog nuostabus tėtis, bet karas ištrynė iš jo veido lengvai atsirandančią šypseną, netikėtai pratrūkstantį ir užkrečiantį juoką.

Kai Klerė paskutinį kartą atsisveikindama jį pabučiavo, dar nežinojo, kad vėl laukiasi. Tą dieną, kai jai atidavė vėliavą iš Klinto kuprinės, Merfis pirmąkart suspurdo jos pilve.

O dabar aš vėl sugrįžau namo. Visam laikui, pagalvojo Klerė, atidarydama stiklines restorano duris.

Ji pataikė per vėlyvų priešpiečių metą. Prie tamsių, blizgių medinių stalų sėdėjo daugybė išsibarsčiusių lankytojų, tarp kurių pastebėjo ir ne vietinius. Jų mieguistas garbanotas kūdikis sėdėjo vežimėlyje, ramstydamasis į raudonas pagalvėles.

Klerė iškėlė ranką pasisveikti su Eivere, kuri tuo metu prie baro liejo padažą ant kažin kokios tirštos masės. Kaip namuose Klerė priėjusi prisipylė stiklinę limonado ir atsisėdo priešais.

— Tikriausiai šiandien lis.

— Taip sakei ir vakar.

— Bet šiandien kalbu rimtai.

— Gerai, tada pasiimsiu skėtį, — nepiktai burbtelėjo Eiverė, ant padažo trupindama mocarelos, dar uždėjo dešros, pjaustytų grybų ir juodųjų alyvuogių. Tada greitais ir įgudusiais judesiais atvėrė vieną iš didžiųjų orkaičių ir pašovė picą, paskui ištraukė jau iškepusią kitą ir supjaustė.

— Sveika, Klere, — sučiulbėjo iš virtuvės įsukusi viena pardavėjų. Iškart stvėrusi picą ir kelias lėkštes, ji nulingavo prie stalelių.

— Och... — atsiduso Eiverė.

— Sunki diena? — užjautė Klerė.

— Nuo pusės dvyliktos dirbome be pertraukos ir tik prieš valandą galėjome šiek tiek atsipūsti.

— Ar šįvakar irgi dirbsi? — pasiteiravo Klerė.

— Skambino Vende, ji vėl susirgo. Taigi, rodos, turėsiu ją pavaduoti.

— Jei susirgo, vadinasi, susitaikė su savo vaikinu.

— Aš irgi sirgčiau, jei susidėčiau su tokiu nevykėliu. Vende sugeba iškepti velniškai skanią picą, bet tikriausiai man teks ją atleisti. Jau tos šiuolaikinės merginos... — Eiverė pavartė dideles mėlynas akis. — Apie darbo etiką jos visiškai nieko nenutuokia.

— Kaip vardas to vaikino, su kuriuo šlaisteisi pabėgusi iš pamokų mokykloje?

— Lencas Pofinbergeris. Tai buvo tik laikinas susižavėjimas, bet, varge, kaip brangiai aš už jį sumokėjau! Mane sučiupo tik kartą, tačiau tėtis visam mėnesiui skyrė namų areštą. Dabar Lencas — mechanikas, dirba šioje gatvėje veikiančiose remonto dirbtuvėse. — Eiverė gurkštelėjo limonado ir prisimerkusi žaismingai nusišypsojo. — Mechanikai seksualūs.

— Tikrai?

— Tik Lencas yra išimtis.

Suskambus telefonui, Eiverė suskubo atsiliepti. Tada priėmė užsakymą, iš orkaitės ištraukė picą, supjaustė ją, o padavėja vis dar garuojančią nunešė prie stalelio.

Klerė mėgavosi limonadu ir stebėjo triūsiančią Eiverę. Jos susidraugavo dar mokykloje, abi buvo palaikymo komandų kapitonės. Nors ir varžovės, bet vis tiek draugavo. Eiverei įstojus į koledžą, ryšys nutrūko, o neilgai trukus ir pati Klerė išsikraustė su Klintu į Fort Bragą. Jiedvi atnaujino draugystę, kai Klerė grįžo į miestą su dviem savo berniukais ir trečiuoju po širdimi. Tada raudonplaukė Eiverė pieno baltumo oda, paveldėta iš savo škotų protėvių, buvo ką tik atidariusi itališko maisto restoraną.

— Neseniai į knygyną buvo užėjęs Beketas.

— Pranešk spaudai! — kvyktelėjo draugė.

Sarkazmą Klerė priėmė plačiai šypsodamasi.

— Jis mane pakvietė apžiūrėti svečių namų vidaus.

— Tikrai? Palauk, baigsiu įvykdyti šį užsakymą, o tada galėsime kartu nueiti.

— Negaliu. Po valandos... — Klerė žvilgtelėjo į laikrodį, — turiu pasiimti vaikus, o dar laukia galybė darbų. Gal rytoj prieš knygyno atidarymą? Pas tave tokiu laiku irgi nedaug lankytojų.

— Sutarta. Apie devintą paruošiu orkaites ir visa kita, o apie dešimtą galėsiu išsprukti.

— Dešimtą tinka. Gerai, jau turiu eiti. Grįšiu į darbą, paskui reikės pasiimti vaikus, pagaminti jiems pietus, išmaudyti, o tada surengsime filmų vakarą.

— Jei kartais norėtum iš šio sąrašo išbraukti pietų gaminimą, tai turime nuostabių ravioli su špinatais.

Klerė jau buvo besižiojanti atsisakyti, bet labai greitai susivokė, kad jei nupirks jau paruošto maisto, sutaupys apie keturiasdešimt penkias minutes, kurias tektų praleisti virtuvėje.

— Gerai, paimsiu. Klausyk, Eivere... Šeštadienio vakarą berniukus pasiims mano tėvai, ten jie ir pernakvos. Ką manai, jei pagaminčiau ką nors, kas nėra pica, atsidarytume butelį vyno ir surengtume mergaitišką vakarėlį?

— Mielai. Taip pat galėtume apsivilkti gundančias sukneles ir išeiti į miestą, galbūt sutiktume vyrų, su kuriais praleistume vakarą.

— Galėtume, bet kadangi didžiąją dienos dalį praleisiu prekybos centre, rinkdama sūnums mokyklinius drabužius, po to tikriausiai norėsiu nušauti visus vyrus, kurie tik tars man žodelį.

— Tada tiks ir mergaitiškas vakarėlis.

Eiverė sudėjo į dėžutę maistą ir padavė Klerei.

— Ačiū. Tai gerai, iki rytojaus.

— Klere, — šūktelėjo Eiverė, draugei jau žengiant pro duris. — Šeštadienį atsinešiu antrą butelį vyno, ko nors saldaus ir pižamą.

— Taip tik dar geriau. Kam reikia vyrų, kai turi geriausią draugę?

Kai Eiverė iškėlė ranką ir spragtelėjo pirštais, Klerė nusikvatojo ir vėl pasuko pro duris, bet čia kaktomuša susidūrė su Raideriu.

— Jau du iš trijų, — šyptelėjo ji. — Neseniai susitikau Beketą. Dabar betrūksta Oveno.

— Jis nuvažiavo pas mamą, kuri darbuojasi su Beku. Galiu pavėžėti, — nusišypsojo Raideris. — Tik pasiimsiu, ką buvau užsakęs pietums, nes mama aiškina, kad tokiu oru ką nors gaminti visiška nesąmonė.

— Visiškai sutinku, — pritarė Klerė, pamosavusi krepšiu. — Perduok Džastinai nuo manęs labų dienų.

— Perduosiu. Gražiai atrodai, Klere. Gal norėtum eiti pašokti?

Moteris nusišypsojo ir sustojo prie perėjos laukti užsidegant žalios šviesos.

— Žinoma. Paimk mane su berniukais aštuntą.

Jai pasisekė, nes nereikėjo ilgai laukti ir jau netrukus galėjo pereiti gatvę. Klerė stengėsi prisiminti, kada paskutinį kartą koks nors vyras ją kvietė šokti, be to, siūlė nejuokaudamas. Deja, neprisiminė.