Нора Робертс - Visada šalia

— Dabar Hopė ketina nutraukti darbo sutartį, o tam reikia ryžto, — pridūrė Klerė. — Ji svarsto galimybę persikraustyti į kitą miestą ir susirasti naują darbą.

— Persikraustyti iš Džordžtauno į Bunsborą? Kodėl turėtų?

— O kodėl neturėtų? — paprieštaravo Eiverė.

— Mudvi bandėm įkalbėti Hopę persikraustyti čia ar kur nors netoliese. Jai patinka šios apylinkės, — karštai aiškino Klerė ir kuo toliau, tuo labiau troško, kad tai išsipildytų. — Hopė mus neretai aplanko, o pernai mes dalyvavome „Wickham“ viešbutyje vykusiame mergaičių savaitgalyje. Galiu tave asmeniškai patikinti, kad Hopė visada domisi, kas vyksta, ir niekada nepraleidžia progos panaudoti turimų žinių.

— Tikrai manai, kad ji norės prabangaus viešbučio vadybininkės darbą Džordžtaune išmainyti į svečių namų šeimininkės pareigas mažame Bunsboro miestelyje?

— Manau, kad taip. Ypač jei ir kiti kambariai atrodys ne prasčiau už „Titaniją ir Oberoną“, — mirktelėjo Eiverė Ovenui.

— Gal papasakotum apie ją daugiau?

— Aprodyk man virtuvę, o tada galėsi užsukti pas mane ir aš išklosiu tau viską, ko prireiks. Jei nori, galiu jai ir paskambinti.

— Sutarta.

— O kokia ji? — pasmalsavo Raideris.

— Graži, drąsi, protinga, energinga. Ir to neišlaikęs Džonatanas Vikhamas susidėjo su visiška jos priešingybe — kažkokia vakarėlių liūte silikoniniais papais ir apipjaustyta nosimi. Visiškas avigalvis.

— Tiksliai taip, — šyptelėjo Klerė. — Jau turiu eiti. Pranešk man, ką pasakys Hopė. Ar būsi čia vėliau? — ji atsisuko į Beketą. — Tikriausiai galėčiau užbėgti kokią antrą ar pusę trijų.

— Žinoma.

— Tai iki greito. Ir jei Hopė sutiks, tu būsi daugiau nei patenkintas, nes ji tobula.

— Nemėgstu tobulybių, nes tokių nebūna, — Klerei išėjus susiraukė Raideris. — Pamatai bėdą, kai jau būna per vėlu.

— Visada žavėjausi ir pavydėjau tavo saulėto optimizmo, — nusivaipė Beketas.

— Optimistai niekada nesitiki spyrio, kol jiems neįspiria kiaušų iki pat gerklės. Optimizmas, kai keturiasdešimt trejų moteris prasideda su vienu vaiku, lankančiu koledžą, ir baigia kitu vaiku pilve.

— Ovenas viską sutvarkys. Tai jo sritis.

Klerė susitiko su pardavimų vadybininku, tada pasirašinėdama pristatymo blanką šnektelėjo su UPS pasiuntinuku. Jai patiko gauti siuntinius, atplėšinėti kartonines dėžes, jose rasti naujas knygas ir glostyti viršelius, po kuriais slėpėsi daugybė žodžių, istorijų, naujų pasaulių.

Dėdama knygas į lentynas Klerė krūptelėjo, kai telefonas pranešė apie gautą žinutę. Perskaičiusi ją moteris nusišypsojo. Eiverė rašė: „Ryt Hopė kalbėsis su Ovenu. Jei sutars, kitą savaitgalį atvyks į susitikimą dėl darbo :)“. Klerė atrašė: „Laikykime kumščius.“

Jei tai išsipildytų... pasvajojo Klerė. Būtų gerai ne tik Hopei, bet ir joms visoms. Viena draugė dirbtų gatvele žemiau, o kita — priešais. Ji galėtų kada panorėjusi užsukti į svečių namus, susitikti su Hope ir apžiūrėti visus tuos gražius kambarius. Būtų fantastiška. Klerė tuo nė trupučio neabejojo.

Tėvų vestuvių jubiliejaus proga kitą pavasarį reikia jiems užsakyti „Titanijos ir Oberono“ numerį. O gal „Elizabetos ir Darsio“? Ideali dovana — labai romantiška ir išskirtinė. Reikėtų apie tai subtiliai užsiminti lankstinuke, nusprendė Klerė ir išsitraukė telefoną, norėdama pasižymėti, bet tuoj pat turėjo padėti jį į šoną, nes į parduotuvę užėjo nuolatinė lankytoja su mergyte.

— Labas, Lindse, labas, Zoja.

— Mums reikia knygų!

— O kam jų nereikia? — kaip visada mandagiai tarė Klerė ir pakėlusi Zoją pasisodino ant kelių.

— Buvau už kvartalo ir net neketinau sustoti, tačiau Zoja labai susijaudino ir ėmė muistytis kėdutėje.

— Prisiekiu, įdarbinsiu ją iškart, kai tik tai leis įstatymas, — Klerė pabučiavo tamsias Zojos garbanas ir nuvedė prie vaikų knygų skyriaus.

Kai klientės išėjo, nupirkusios tris knygas — dvi Zojai, vieną mamai — ir žavingą kačiuko formos rankinę dukterėčiai gimtadienio proga, Klerės galva plyšo nuo gandų apie įžymybes, miestelio paskalų, žinių apie Lindsės dukterėčios mamos priaugtą svorį ir naujausią dietą.

Užsivėrus durims, iš flygelio išlindo Lorė.

— Buvau pasišalinusi iš mūšio lauko.

— Pastebėjau.

— Tau su ja sekasi kur kas geriau. Ji man įvaro galvos skausmą.

— Aš nieko prieš. Linsei tiesiog būtina kartais pasišnekėti su suaugusiais žmonėmis. Be to, ji visada išleidžia daugiau nei penkiasdešimt dolerių. Ar atsinešei priešpiečių? Jei nori trumpam išeiti, galiu ir viena padirbėti.

— Priešpiečių atsinešiau. Lindsė ne vienintelė laikosi dietos. Sulapnosiu savo varganas salotas kokiam pašaly. Ką tik kalbėjausi su Kese. Ji ketina imtis likusių internetinių užsakymų.

— Puiku. Aš pabūsiu. Paskui apie antrą valandą turėsiu išeiti, bet iki užsidarant grįšiu.

— Jei bus daug pirkėjų, atsiųsk žinutę, ir aš arba Kesė būtinai pasirodysim.

Šiandien knygynas tikrai nebuvo perpildytas klientų. Būtų neblogai, kad užsuktų dar keletas tokių linsių, pagalvojo Klerė. Išsitraukusi iš šaldytuvo vaisvandenių buteliuką pasuko į vaikų knygų skyrių. Ten sutvarkė žaisliukus, su kuriais žaidė Zoja, kol jos mama rinkosi knygas ir dalijosi paskalomis. Ir nejučia užsigalvojo apie švelnias tamsias Zojos garbanas.

Klerė į nieką pasaulyje nebūtų išmainiusi savo berniukų, vis dėlto slapčia pasvajodavo ir apie mergaitę. Gražios suknelės ir kaspinėliai, barbės ir balerinos...

Jei turėtų dukrytę, ji tikriausiai taptų tikra padauža — juk trijų brolių kompanijoje žaistų su kareivėliais ir dalyvautų purvo mūšiuose.

Galbūt Eiverė ištekės ir susilauks mergaitės. Tada galbūt ji galės tapti garbės teta ir šokinėdama aplink mergytę pagaliau turės progos išpildyti savo troškimus.

Būtų smagu stebėti, kaip Eiverė įsimyli... Padėčiau jai surengti vestuves. Ji dalintųsi su manimi vaikelio laukimo jauduliu. Mūsų vaikai galėtų kartu augti. Na, mano berniukai šiek tiek vyresni, bet tai nesvarbu. Kiek vėliau Eiverės dukra ir mano Merfis galbūt įsimylėtų, susituoktų ir padovanotų mums gražių vaikaičių... užsisvajojo Klerė, lentynose stumdydama vaikiškas knygeles ir žaislus. Perbraukusi pirštais vaikiškos knygos nugarėlę, Klerė atsitokėjo ir nusijuokė.

Ak, pasakos... mąstė ji. Jos visada ją žavėjo. Ir laiminga pabaiga, kurioje visi įvykiai dailiai susiriša kaip kaspinas mergaitės plaukuose.

Dabar pasakos traukia gal net labiau nei anksčiau, kai Klerė pažino, ką reiškia tikras praradimas. Gal todėl norėjosi tikėti, kad surišusi kaspino mazgą gyvens ilgai ir laimingai?

— Svajoji apie mane? — pasigirdo balsas už nugaros.

Klerė krūptelėjo, o kai atsisukusi išvydo Semą Frimontą, vos susilaikė nenusikeikusi.

— Tiesiog tvarkausi, — mandagiai ištarė moteris, primindama sau, kad Semas ne tik įkyriai kviečia į pasimatymą, bet kartais ir knygų nusiperka. — Atleisk, neišgirdau varpelių.

— Atėjau per galines duris. Turėtum pastatyti ten apsaugą. Jaudinuosi, kad dirbi tokioje pavojingoje vietoje.

Klerė jo žodžiuose pajuto globėjišką toną, bet pasistengė išlikti maloni.

— Lorė ir Kesė dirba priestate, kuriame yra stebėjimo kamerų monitoriai. Tiesą sakant, dabar jiedvi gali matyti ir mudu. Tai kuo galiu padėti, Semai?

— Ne, tai kuo aš galiu tau padėti.

Semas impozantiškai pasirėmė į durų staktą, norėdamas parodyti savo iščiustytą kostiumą ir mėlyną kaklaraištį, kurį, kaip spėjo Klerė, jis prisiderino prie akių. — Gavau žavingą solidų čekį, kuris dabar palaimingai guli mano piniginėje, — vyras paplekšnojo per kišenę ir linktelėjo.