Нора Робертс - Visada šalia

— Atsargiai! — sušuko Beketas, čiupo Klerę už juosmens, o ši stengdamasi nenukristi, įsikibo jam į ranką.

Jau antrąkart šiandien jie stovėjo šitaip susiglaudę, o akimis įsispitriję vienas kito. Tik šįkart pro mėlyną brezentą smelkėsi prieblanda, kuri priminė mėnesieną.

Klerė pajuto, kad svaigsta galva. Ją laikė apkabinęs vyras, o jo glėbys nebuvo tik draugiškas ar globėjiškas. Pajuto, kad viduje kažkas suspurdėjo, ėmė lėtai rangytis ir netrukus užliejo kūną malonia banga, kai ji pastebėjo Beketo žvilgsnį, nukrypstantį į jos lūpas. Tada užuodė magnolijas. Mėnesiena ir magnolijos...

Trokšdama bučinio, Klerė kilstelėjo smakrą, jau įsivaizduodama pirmąjį prisilietimą, pirmąjį skonį, pirmąjį...

Pagavusi Beketo žvilgsnį, lyg nutvilkyta staigiai pabudo iš šio keisto sapno.

Dieve mano, aš juk beveik...

— Man reikia grįžti į darbą, — skubiai išbėrė Klerė susivaldžiusi. — Reikia... reikia dirbti.

— Man taip pat. — Beketas atšoko, lyg palietęs elektros laidą. — Turiu daug darbo.

— Tai gerai, — Klerė išskubėjo iš kambario, lydima netikros mėnesienos ir magnolijų kvapo, kuris staiga persimainė į rožinio vyno. — Taigi...

— Taigi... — numykė ir Beketas, susikišdamas rankas į kišenes.

Čia saugu, todėl jam tikrai nereikės manęs sugriebti, kad nenugriūčiau, nusiramino Klerė.

— Taigi, pabandysiu pritaikyti keletą idėjų šiandien apžiūrėtiems kambariams, — stengdamasi atrodyti nerūpestinga, pasakė ji.

— Būtų puiku. Jeigu nori, galiu tau duoti aplanką su atraižų pavyzdžiais, šviestuvų, baldų nuotraukomis ir kitokiais priedais. Turime juos du. Vienas visada guli svečių namuose ar dirbtuvėje, bet kitas yra pas mane. Gali jį pasiskolinti kelioms dienoms.

— Gerai. — Klerė įkvėpė oro ir šiek tiek nurimo. — Tikrai norėčiau jį panagrinėti.

— Norėtum, kad užvežčiau tau į namus, kai važiuosiu pro šalį, ar į knygyną?

— Tinka bet kuris variantas.

— Kai turėsi laiko, užeik apžiūrėti likusių kambarių. Jei manęs nebus, tau juos aprodys Raideris ar Ovenas.

— Gerai, labai gerai. Klausyk, jau turiu eiti. Netrukus prie knygyno mama atveš berniukus, o man dar reikia... šį tą nuveikti.

— Tai iki.

— Aha.

Beketas stebėjo nueinančią Klerę ir palaukęs, kol durys užsitrenkė, vožtelėjo sau per kaktą. Sumautas kvailys, sulemeno jis.

Jis taip išgąsdino Klerę, kad toji nė nepažvelgusi norėjo kuo greičiau sprukti. Viskas dėl to, kad jis troško... ir to troško tik jis.

Mama dažnai kartodavo, jog jie jau pernelyg seni, kad neišsipildę troškimai žeistų.

Bet jie žeidė. Šis troškimas žiojėjo Beketo viduje tarsi skylė pilve.

Jis laikysis atokiau nuo Klerės bent kelias dienas, kol tos žaizdos užsitrauks. Kol ji šalia jo vėl ims jaustis patogiau. O dabar tą aplanką su pavyzdžiais reikės paduoti kuriam nors brigadininkui ir liepti nunešti jį Klerei. Gal aš ir sužeistas, bet ne tiek, kad nesugebėčiau blaiviai valdyti situacijos, nusprendė Beketas ir vėl pajuto ne tik magnolijų kvapą, bet ir kažin kokį dvelksmą ore, tarsi moters juoką.

— Tik nepradėk, — išgirdo jis ir užlipo į kitą aukštą išsilieti ant brigados.

Nepasirengusi grįžti į knygyną ir šnekėtis su savo darbuotojomis, Klerė pasuko į „Vestos“ restoraną. Dešinioji Eiverės ranka Frenė jai nusišypsojo, barstydama sūrį ant picos.

— Labas, Klere. O kur mano draugeliai?

— Su mano mama. Ar yra Eiverė?

— Ji virtuvėje. Ar kas nutiko?

O varge, nejaugi taip akivaizdžiai matyti? — nusigando Klerė, bet pasistengė atsakyti ramiai:

— Ne, nieko. Norėjau tik minutėlę su ja šnektelėti.

Stengdamasi bent išoriškai atrodyti nerūpestinga, Klerė neskubėdama atvėrė virtuvės duris. Eiverė pjaustė tešlą ir dėliojo ją į skardą, indų plovėjas Stivas barškinosi prie dviejų plautuvių, o viena padavėja nuo lentynų į padėklą dėjosi stiklines.

— Labas, Eivere, mums reikia pasikalbėti, — išpyškino Klerė. — Jei tik turi minutėlę.

— Tai sakyk. Šiuo metu mano ausys neužimtos, — tarė draugė, bet pakėlusi galvą nuo skardos pastebėjo Klerės veido išraišką. — O, supratau, pasikalbėti... Gerai, tai ištrauk iš šaldytuvo mudviem kokio gėrimo ir palauk sandėlyje. Man vis tiek reikės atsinešti atsargų.

— Nusileisiu ten ir palauksiu.

Klerė čiupo porą imbierinio alaus skardinių ir pasuko į užpakalinės pastato dalies laiptinę. Kažkur virš galvos girdėjo besikalbančius ir besijuokiančius žmones. Moteris pasuko į rūsį žemomis lubomis su kalnais šaltųjų gėrimų, alaus ir vyno butelių dėžėmis.

Puiku, bent jau čia daug vėsiau, pagalvojo Klerė ir atsidariusi skardinę mauktelėjo gurkšnį alaus.

Mėnesiena ir magnolijos, su pasidygėjimu pagalvojo ji. Dar viena pasaka. Juk ji suaugusi moteris, trijų vaikų mama, o taip lengvai patikėjo.

Bet ar ji kada pastebėjo, kokia patraukli ir viliojanti yra Beketo burna? Ar pastebėjo? Kad ji graži, seniai aišku, nes visi Montgomeriai — gražuoliai. Bet ar ji kada pastebėjo, kokia gili Beketo akių mėlynė, dar labiau pagilėjusi mėnesienoje?

Nebuvo jokios mėnesienos, kvailele tu. Tai tik nebaigtas remontuoti kambarys, prigrūstas dažų skardinių, sienojų ir brezento. Dėl Dievo meilės... Mane tiesiog užliūliavo romantika — įsivaizdavau geltoną sofą, žydras lubas, povo plunksnas, kašmyro lovatieses ir tiek, suniurnėjo Klerė.

Viskas buvo taip žavinga ir visiškai nepanašu į kasdien ją supančią praktišką, saugią vaikams kasdienybę. Bet ji juk nieko nepadarė. Akimirkos troškimas — tai dar ne veiksmas.

Atsidarius sandėliuko durims, Klerė krūptelėjo.

— Kaip sekasi? — pasiteiravo Eiverė. — Atrodai, lyg tave persekiotų policija.

— Aš tik per plauką nepasibučiavau su Beketu.

— Už tai tavęs neturėtų areštuoti, — prunkštelėjo Eiverė ir čiupo neatidarytą skardinę alaus. — Kaip, kur ir kodėl per plauką?

— Nuėjau į viešbutį apžiūrėti dar kelių kambarių, ir kai mudu atsidūrėme „Margaritos ir Persio“ numeryje...

— Olialia!

— Baik, Eivere. Aš kalbu rimtai.

— Matau, mieloji. Bet beveik pasibučiuoti su be galo patraukliu nevedusiu vyriškiu, kuris alpsta dėl tavęs, visai neatrodo tragiška.

— Beketas nealpsta dėl manęs.

— Labai paprieštaraučiau. — Eiverė papurtė galvą ir vėl gurkštelėjo alaus. — Bet tęsk, tęsk.

— Viskas tiesiog... Ten ant grindų mėtėsi visokių daiktų, aš už kažko užkliuvau, suklupau ir Beketas sugriebė mane, kad nenukrisčiau.

— Per kurią vietą?

— Ir kodėl aš tau visa tai pasakoju? — Klerė atlošė galvą ir įsistebeilijo į lubas.

— O kam dar galėtum? Bet rimtai, kaip Beketas tave sulaikė? Sugriebė tavo ranką, plaštaką, užpakalį?

— Per liemenį. Kai jis mane apglėbė, aš... Negaliu tiksliai nupasakoti, kas man pasidarė. Tiesiog jo lūpos arti manųjų, švietė ta juokinga netikra mėnesiena, padvelkė magnolijomis...

— Magnolijomis? — Eiverės veidas nušvito. — Tai matei tą vaiduoklį!

— Nemačiau, ir pirmiausia dėl to, kad vaiduoklių nėra.

— Bet juk užuodei magnolijas.

— Man pasivaideno, kad užuodžiau. Aš tiesiog buvau sutrikusi. Tas romantiškas kambarys — ar bent jau toks bus, kaip jį apibūdino Beketas — toji blausi šviesa, vyro rankų apkabinimas... Pajutau... Kažką, ko nejaučiau jau labai labai ilgai. Aš negalvojau — paprasčiausiai atsidaviau...

— Juk sakei, kad per plauką nepasibučiavai.