Нора Робертс - Visada šalia

— Nes lemtingą akimirką Beketas pažvelgė į mane taip, tarsi būčiau įspyrusi jam į kiaušus, — prisipažino Klerė ir ją užliejo gėda dėl to niekšiško geidulio. — Tada aš nusisukau ir mes abu atsiprašėme. Po to Beketas laikėsi taip, lyg būčiau radioaktyvi. Tai dėl mano kaltės mudu abu susigėdome.

— Pasakysiu, ką galvoju, — išpoškino Eiverė. — Manau, jei būtum pratęsusi tai, ką pradėjai, dabar nė vienas jūsų nesijaustų susigėdęs, o užuot lėkusi pas mane į restoraną, tarsi tave vytųsi gauja policininkų, dabar šoktum ir dainuotum.

Ir iš tikrųjų kam aš išvis jai papasakojau? — su apmaudu pagalvojo Klerė ir prikando lūpą.

— Pirma, Beketas man tik draugas... Ne, visų pirma, neturiu tokio kambario, kuriame galėčiau dainuoti ir šokti. Visą save atiduodu berniukams ir knygynui.

— Nesvarbu. Jei visa tai būtų įvykę, niekas pasaulyje dabar nekliudytų tau dainuoti ir šokti iš džiaugsmo. — Eiverė uždėjo draugei ant peties ranką. — Mieloji, ši tavo gyvenimo dalis dar tikrai nepalaidota. Turi teisę dainuoti ir šokti, ypač dėl tokio žmogaus, kuris tau patinka ir kuriuo pasitiki. Jei nors ką pajutai Beketui, tai tikrai labai svarbu.

— Galbūt. Bet dabar, viską geriau apmąsčiusi, tikrai manau, kad viskas dėl tos romantiškos aplinkos. Įsivaizduojamas prabangus kambarys, netikros mėnesienos šviesa, iliuzinis kvapas, prisilietimas... Ne, geriau nesileisiu svajoti, — nusprendė Klerė. — Beketas ne iš tų vyrų, į kuriuos būtų galima rimtai žiūrėti. Viskas įvyko taip greitai, kad jis pats greičiausiai viską jau seniai užmiršo.

Eiverė žiojosi dar kažką sakyti, visgi nusprendė pasilaikyti nuomonę sau. Bent jau kol kas.

— Na, bet užeigos namų kambariai bus tikrai nuostabūs. Beje, Beketas pažadėjo paskolinti man aplanką su baldų nuotraukomis ir medžiagų pavyzdžiais. Iki Hopei čia atvykstant pasistengsiu jį papildyti. Eivere, ji būtų tikra kvailė, jei nesutiktų priimti šio likimo pasiūlyto šanso čia dirbti!

— Pritariu, — sutiko Eiverė ir pagalvojo, kaip sunku su tomis kartais kvailai besielgiančiomis draugėmis.

Beketas nusprendė duoti Klerei šiek tiek laiko ir erdvės, idant ji neimtų manyti, kad jis tik ir galvoja apie jų neįvykusį bučinį. Vieną iš savo darbuotojų jis nusiuntė su aplanku į knygyną, pridėjęs raštelį, kad galinti neskubėti, nes aplanką atsiims tik po kelių dienų. Tada nusprendė bent kelioms dienoms išbraukti tradicinį kavos pirkimą knygyne ir susiskirstė darbus tarp užeigos bei kito projekto netoli Sarpsbergo. Kai grįžo į Bunsborą, brigada jau buvo baigusi darbą, o broliai kaip tik rakino duris.

— Pačiu laiku. — Raideris prišuoliavo su Kvailiuku įkandin. — Einam į pasimatymą su alumi ir pica.

— Mano mėgstamiausia pasimatymo rūšis. Ar jau kalbėjaisi su ta Eiverės drauge? — pasiteiravo Beketas Oveno.

— Aha. Jei nori sužinoti smulkiau, turėsi pavaišinti alumi.

— Juk anąkart vaišinau.

— Ne, tai aš anąkart vaisinau , — pataisė Raideris.

— Pastarąjį kartą jis pirko alaus, — patvirtino Ovenas, rodydamas į Raiderį.

— Galbūt. — Beketas stengėsi prisiminti, jiems einant takeliu po pastoliais. — O tu kada mums statei?

— Aš atleistas nuo šešių statymų už tai, kad anąsyk suveikiau keltuvą, — patenkintas išsiviepė Ovenas ir pasitaisė akinius nuo saulės. — Man liko dar du kartai.

Beketas prisiminė, kaip Ovenas susiderėjo dėl puikaus panaudoto keltuvo, kurio dėka jie sutaupė daug laiko ir pinigų, tačiau nebuvo tikras dėl likusių statymų skaičiaus. Jis jau žiojosi pasitikslinti, bet greitai užsičiaupė. Jeigu Ovenas sako, kad liko dar du kartai, vadinasi, tiek ir liko.

Viena ausimi klausydamasis brolių šnekų apie vandens šildytuvus, Beketas pažvelgė knygyno pusėn ir nusprendė, kad reikia palaukti dar vieną dieną. Duok jai laiko pasinagrinėti tą aplanką, elkis ramiai ir draugiškai, lyg nieko nebūtų nutikę.

Bet juk nutiko, po galais.

— Ar iškilo kokių nors problemų? — pasidomėjo Raideris.

— Kas? Ne, — atsitokėjęs atsiliepė Beketas.

— Tai ko toks susiraukęs? Pakeisk išraišką, — mestelėjo Raideris, rišdamas šunį prie stulpelio. — Pirmyn, ponai, — tarė jis ir atvėrė duris.

Jie pateko į „Vestą“ ankstyvųjų pietų metu. Šeimos ir paauglių būreliai spraudėsi prie kasos, keletas porelių dorojo picą ar tyrinėjo meniu, o du nuolatiniai klientai sėdėdami ant baro kėdžių siurbė alų.

Broliai paniuro ir nusikeikė.

— Užsakyk man „Heineken“ alaus, — pasakė Ovenas ir pasuko virtuvės link.

— Sėskimės gale, — pasiūlė Raideris. — Jei sėdėsim čia, būsim priversti su visais šnekėtis.

— Gerai, — sutiko Beketas.

Pamojęs padavėjai, užsakė alaus ir nužingsniavo koridoriumi į galinę patalpą. Ten pora įsijautusių mokinukų stovėjo prie žaidimų automatų, nesėkmes palydėdami įprastais keiksmais.

— Jau išsiųstos užsakytosios plytelės — ar bent jau didžioji dauguma, — informavo Raideris, Beketui prisėdus prie staliuko. — Dėl kelių pavyzdžių dar deramės. Reikėtų, kad pristatytų per artimiausias dvi savaites. Ovenas pasikalbėjo su darbininkais dėl klojimo. Jie pageidauja pradėti kitos savaitės pabaigoje su sąlyga, kad atliks visus su plytelių klojimu susijusius darbus.

— Mums dar geriau.

— Noriu, kad likusios grindys būtų klojamos iškart po šių darbų. Panašu, kad karštis rimsta. Dabar galime nurodyti brigadai toliau dažyti tvoros kuolelius ir imtis vidaus patalpų dažymo.

Padavėjai atnešus alaus, iškart prisistatė ir Ovenas.

— Ką užsisakysite? — pasiteiravo padavėja.

— „Kario“ picą, — pareiškė Raideris.

— Tiek mėsos nesuvalgysiu, — Ovenas papurtė galvą ir gurkštelėjo alaus.

— Lepšis, — nusišaipė Raideris.

— Tada užsisakyk dvigubą mėsainį, — pasiūlė Beketas ir pažvelgė į Oveną. — Imsim didelę „Peperoni“ picą su Chalapos paprikomis?

— Tinka. Ir dar keletą krabų rutuliukų.

— Užsirašiau. Kaip reikalai viešbutyje? — pasidomėjo padavėja.

— Po truputį judam, — trumpai informavo Ovenas.

— O ar greitai nukabinsite tą brezentą? — pieštuku mostelėjo ji.

— Anksčiau ar vėliau.

— Labai jau ilgai erzinate, — padavėja pavartė akis ir nuėjo.

— Žinote, tas brezentas tik kaitina vaizduotę. Kai jį nukabinsime, pastatas gali ir neatitikti žmonių lūkesčių.

— Taip pat nuolaužos nepatenka į gatvę, be to, jis saugo brigadą nuo alinančio karščio. Papasakok Beketui apie Miesto Princesę.

— Hopė Bomont, — pradėjo Ovenas, — yra protinga ir sumani moteris. Ji išklausinėjo manęs ne tik visų būtinų dalykų, bet ir tokių, apie kuriuos nė nebūčiau pagalvojęs ar mes dar su jais nesusidūrėme. Jos labai seksualus žemas aksominis balsas.

— Hmm, seksualus balsas... Ji priimta, — linktelėjo Raideris.

— Taip sakai tik todėl, kad atsikratytum galvos skausmo, kur rasti kitą kandidatę, nes specialistės tektų ieškoti kitame mieste.

— Būtų puiku, jei visi viešbučio darbuotojai būtų vietiniai, — susimąstęs ištarė Beketas. — Tačiau mums reikia kompetentingo žmogaus. Be to, jei Hopė sutiks dirbti, tai persikrausčiusi čia po kokių dešimties ar dvidešimties metų vis tiek taps vietine.

— Šeštadienio rytą susitinkame, aprodysiu jai namus, tada sužinosime daugiau, — tęsė Ovenas. — Pasidomėjau ja internete, — vyras iš portfelio išsitraukė segtuvą ir kiekvienam broliui ištiesė po lapą. — Čia kai kurie Kolumbijos federacinės apygardos duomenys, šis tas apie Hopę nuvylusį vaikiną, solidus straipsnis Washingtonian apie tą viešbutį, keletas faktų apie Hopę, viena kita citata. Raideris ne šiaip pavadino ją Miesto Princese — ji kilusi iš Filadelfijos, kur laimėjo keletą grožio konkursų.