Нора Робертс - Visada šalia

Beketas jau lenkėsi skaityti, kai pasigirdo į salę įbėgančių kojų trepsenimas. Trys Klerės sūnūs skuodė lyg nusikaltėliai nuo policijos. Pridusę ir išplėtę akis jie šūkčiojo apie „Megatouch“ žaidimą, iki Haris pastebėjo Montgomerių brolius.

— Labas, labas, labas! Mes gavome po dolerį!

— Gal paskolinsit?

Liamas praplyšo juokais dėl Beketo klausimo.

— Ne, mes turime nusipirkti picą ir pažaisti žaidimus.

— Jei turite dolerį, ir jūs galite žaisti, — rimtu veidu išpoškino Merfis, pritipenęs prie jų staliuko. — Arba galite paprašyti mamytės, kad jums duotų.

Beketas nusikvatojo ir pasisodino Merfį ant kelių.

— Lažinuosi, kad Ovenas turi dolerį. Kodėl mums ne... — jis staiga nutilo, pamatęs, kad jų link skuba šiek tiek išraudusi ir sumišusi Klerė.

— Atleiskite. Jie sugeba ištrūkti lyg patepti muilu. Oi, jūs aptarinėjate reikalus, — susinepatogino moteris, pastebėjusi ant stalo išskleistus dokumentus. — Geriau nusivesiu juos, kol...

— Ne, mamyte! — suklykė Haris.

— Kai esi čia, triukšmas vis tiek neišvengiamas, — numojo ranka Raideris. — Viskas gerai, prisėsk.

— Kaip tik sakiau Bekui, kad šeštadienio rytą susitinkame su tavo drauge, — pradėjo Ovenas.

— Aš irgi ką tik kalbėjausi su Hope, būtent tuo metu mano trijulė ir sugebėjo pabėgti.

— Kaip sekasi kurti lankstinuko tekstą?

— Ji turi puikių idėjų, — tarė įėjusi Eiverė. — Beje, kai kurias pasiskolino iš manęs.

— Šiek tiek turiu. Tik norėtųsi dar kiek apžiūrėti pastato vidų, pajusti jo dvasią.

— Galėtum dabar apžiūrėti. Beketai, nusivesk ją.

— Eivere... — visiškai sutrikusi išlemeno Klerė.

— Aš kalbu rimtai. Dabar viešbutis tuščias, o kai neblaško joks triukšmas, gimsta kur kas produktyvesnių minčių, — maloniai nusišypsojo Eiverė. — Argi tu taip nemanai?

— Žinoma, — sutiko Beketas, neišmanydamas, kur dėti rankas, kai nulipęs jam nuo kelių Merfis prisidėjo prie brolių, pliekiančių vaizdo žaidimus.

— Jūs čia aptarinėjate reikalus, aš tik sutrukdyčiau. Be to, reikia prižiūrėti berniukus.

— Nieko tokio, mes juos prižiūrėsime. Tuoj atnešiu jiems picą ir daugiau nedirbsiu. — Eiverė mostelėjo ranka, lyg varytų Klerę laukan. — O mes čia aptarsime klausimus dėl rytoj atvykstančios Hopės. Bekai, įsitaisysiu tavo vietoje. Už alų mokėti nereiks. Aš jį išgersiu.

Eiverė suokalbiškai nusišypsojo ir užsivertė bokalą.

— Tai eime? — tarė Beketas, neturėdamas pasirinkimo.

— Turbūt. — Draugė nužvelgė Eiverę taip, lyg norėtų pasmaugti, ir pasisuko į vaikus. — Vaikučiai, aš trumpam išeinu su Beketu. Jus prižiūrės Eiverė, Raideris ir Ovenas. Elkitės gražiai.

— Gerai, gerai, mamyte, — net neatsisukęs pažadėjo Haris, įsijautęs į žaidimą.

Klerė ir Beketas išėjo pro restorano duris. Pajutusi vėjelį, moteris pažvelgė į dangų, kuriame telkėsi debesys.

— Artėja audra, — ištarė ji.

5 skyrius

Visą kelią stengęsis atsilikti per vieną žingsnį Beketas nuvedė Klerę prie užpakalinės viešbučio dalies ir atrakino duris.

Vėlyvos vasaros vakaras jau blausėsi, todėl vyras uždegė plikas lemputes ir darbinį apšvietimą. Akinama šviesa, šešėliai, plikos sienos ir betoninės grindys nelabai panašios į viliokiškus spąstus. Klerė turėtų jaustis saugi, ramino jis save.

— Norėtum pabaigti apžiūrinėti pirmą aukštą? — pasiteiravo Beketas.

— Norėčiau pamatyti daugiau svečių miegamųjų, o tada trumpam užsukti į trečią aukštą. Nenoriu ilgam palikti vaikus Eiverei ir tavo broliams prižiūrėti.

— Nieko tokio. Juk Eiverė pati pasisiūlė.

— Taip, tikrai.

— Ar viskas gerai? — pasiteiravo Beketas, moters balse pajutęs ne itin laimingą gaidelę.

— O kodėl neturėtų? — išsisuko Klerė.

— Tada puiku, — daugiau nesiaiškino Beketas ir pasuko prie laiptų. — Pamatėme „T&O“ bei „E & D “. Tikriausiai dabar imsimės „N&N“ — Niko ir Noros 5.

— „Liesas žmogus“, — suprato Klerė ir užsirašė bloknote. — Lempos, lova ir tualetinis staliukas, kuriuos parinkai šiam kambariui, tiesiog nuostabūs. Panašu į art deco stilių.

— Truputį elegancijos, truputį žavesio, — sutiko Beketas ir pasisuko į trečio aukšto koridorių. — Ten bus biblioteka, tad...

— O, biblioteka? Labai noriu ją pamatyti.

— Žinoma, — neprieštaravo vyras ir koridoriuje uždegė šviesą.

— Dabar ten blausoka. Yra tik vienas langas. Priėjo pastatysime stalą. Šiuose kampuose pakabinsime knygų lentynas. Tarp jų įsikurs židinys ir ruda odinė sofa.

— O taip, juk tu su broliais gaminate lentynas.

Klerė prisiminė matytus knygų lentynų eskizus. Ji irgi tokių trokštų savo knygyne... Negalvok apie troškimus! — sudraudė save.

— Taip, sumontuosime židinį ir dar kelis dalykus.

— Turbūt apima didelis pasitenkinimas, kai kažką gebi sukurti pats.

— Turėtum žinoti tą jausmą. Juk tu sukūrei šeimą, — paprastai ištarė vyras.

— Kaip gražiai pasakyta...

Kambario vidury sustojusi Klerė nužvelgė tarpdury likusį Beketą. Nusprendusi, kad toks atstumas kažkoks keistai nepatogus, ji nutarė ištaisyti padėtį.

— Nesuprantu.

— Ko nesupranti? — pasiteiravo Beketas.

— Ar aš tau bjauri, tu manęs vengi, ar aš visa tai įsivaizduoju?

— Nežinau, ką turi galvoje.

— Neužsukai į knygyną nuo tada, kai... Dabar tame pačiame kambaryje stovi nuo manęs per patį didžiausią įmanomą atstumą. Klausyk, Beketai, atsiprašau dėl to, kas nutiko, nors nieko ir nenutiko.

— Atsiprašai dėl to, kad nenutiko? — lėtai paklausė vyras.

— Dėl Dievo meilės! Mane tiesiog apsvaigino kambario grožis, sutemos ir... nesvarbu. Tai buvo tik akimirka, tai...

— Tai?

— Ką?

— Pamiršk. Vadinasi, tu manęs atsiprašai dėl to, kas nutiko?

— Net nežinau, kodėl turėčiau, kai nieko nenutiko, — Klerė pajuto, kaip kyla susierzinimas, tik sustiprindamas jos gėdą. — Nesuprantu, kodėl du suaugę žmonės negali normaliai bendrauti po to, kas nenutiko, nesistengdami apsimesti, kad nutiko. Net jei ir būtų nutikę, tai kas? Ai, nesvarbu, — numojo Klerė, ignoruodama į ją įremtą Beketo žvilgsnį. — Aprodyk kitą kambarį. Man jau reiktų grįžti, — tarė moteris ir jau ketino eiti pro duris.

— Pala... — Beketas paėmė Klerę už rankos ir jiedu įstrigo tarpduryje. — Ar gailiesi, kad to nenutiko?

— Man nepatinka jaustis nepatogiai.

— Ar aš verčiu tave jaustis nepatogiai?

— Ne, — Klerė papurtė galvą. — Bet jau greitai pasijusiu.

— Tai gal pradėkime viską iš naujo?

Pro langą dengiančio brezento tarpelį ryškiai blykstelėjo žaibas. Kai griaustinis sudundėjo savo patrankos liepsna, Klerė metėsi Beketui į glėbį.

— Čia tik griaustinis, — ramindamas tarė vyras.

— Aš tik krūptelėjau iš netikėtumo, — ėmė teisintis Klerė ir pakėlusi galvą pažvelgė Beketui į akis. — Audrų aš nebijau.

— Nagi, patikrinkime...

Beketas, vertindamas Klerės reakciją, stengėsi kuo ilgiau pasimėgauti šia akimirka. Kai už lango ritmingai barbeno ir tiško lietaus lašai, vyras lėtai nuleido Klerei ant šlaunų rankas, švelniai ir lengvai slysdamas jos kūnu, paskui suėmė jos smakrą ir įkvėpęs oro priglaudė lūpas prie josios lūpų.

Tai akimirka, kurios buvo verta laukti taip ilgai, suprato Beketas, kai jį apėmė saldus virpulys, Klerės rankoms apsivijus jo liemenį.